MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

FATALIŠKAS AKLUMAS IR NUSKENDUSI BRANGENYBIŲ DĖŽUTĖ

"Drive my car" (apsakymas yra 2015 m. "Baltų lankų" išleistoje H. Murakamio knygoje "Vyrai be moterų") - kūrinys, kuriame prabylama ne tik apie fizinę negalią - pagrindinis veikėjas turi regėjimo sutrikimų - čia kalbama ir apie dvasinę neregystę, kai atsigręžiama į savo būtį ir suvokiama, kad gyventa lyg apakus. H. Murakami - įpusėjęs septintą dešimtį itin produktyvus japonų rašytojas ir vertėjas, apie kurio kūrybą tie, kurie susidomės, ras visokiausių atsiliepimų: Murakamiui neskiriama Nobelio premija, nes jis - jau nieko nauja negalįs pasakyti rašytojas, Murakami - mistiškos prozos meistras (rašytojas teigia, kad "jokios distancijos tarp ten ir čia nėra"), "Murakami - vienas didžiausių gyvų pasaulio rašytojų", postmodernios literatūros kūrėjų, gavusių šeštąjį F. Kafkos prizą už romaną "Kafka pakrantėje", Murakami - "provakarietiškas", visai ne japoniškas. Anot literatūros kritikų, šio rašytojo stilius - tai ir detektyvo elementai, ir fantastika, ir mistika, ir utopija. Pats rašytojas mėgsta sakyti, kad pirmiausia žmogui reikėtų suvokti, kas dedasi jo sieloje. Skaitytojai irgi turi skirtingų nuomonių apie šį rašytoją - vertinimo skalė panaši į kritikų. Kadangi toje skalėje - visos vertinimo padalos, tai, matyt, Murakami - tikrai ne vienos spalvos rašytojas. 

Apsakymas "Drive my car" atitinka visos knygos dvasią - kūrinyje kalbama apie vyrą, po moters mirties išgyvenantį skriaudą. Vieno iš sutuoktinių neištikimybė tapusi kito, ištikimojo, našta. Vyras jau "be moters" - ji mirusi. Kita vertus, vyras su ja tarsi gyvena toliau, tik dabar nori tą aklojo naštą nusimesti, rasti pateisinimą, kodėl tiek laiko tęsėsi saviapgaulė, kodėl buvo gyvenama tarsi apakus, tai yra susitaikius su išdavyste. Bet pirmiausia šiek tiek apie siužetą - jis nesudėtingas: aktorius Kafuku, neseniai sukėlęs nedidelę avariją dėl regėjimo sutrikimo, pradedamas vežioti į teatrą Misaki - dvidešimt ketverių metų jaunos merginos, be reikalo nepraveriančios burnos ir nerodančios savo jausmų. Pamažu Kafuku ir Misaki atveria vienas kitam ne vieną savo sielos kertelę. Esama mistinių sutapimų: Misaki turi tiek metų, kiek būtų buvę Kafuku dukrai, jei ji nebūtų iškart po gimimo mirusi, Kafuku - tokio pat amžiaus vyras, koks yra Misaki tėvas, kuris dukrą paliko, kai jai buvo aštuoneri, ir niekada su ja daugiau nebendravo. Regis, į vieną automobilį lemtis atsitiktinai, o gal ir ne visai, susodina du žmones: Kafuku "materializuoja" Misaki tėvą, o Misaki - prarastą Kafuku dukrą. Žmogaus sąmonėje tai, kas prarasta, atgyja kitame laike, kitu pavidalu. Dukros ir tėvo sukurta iliuzija Kafuku ir Misaki pokalbius daro kur kas intymesnius. 

Kūrinyje akivaizdi gyvenimo, kaip egzistencijos "apakus", samprata. Misaki, vežanti į teatrą aktorių Kafuku, tampa nuodėmklause. Pasirodo, Kafuku, palaidojęs gimdos vėžiu sirgusią žmoną, neturėjęs ramybės. Ima ryškėti dviejų žmonių santykiai: Kafuku visus dvidešimt santuokos metų, tai yra iki žmonos mirties, buvo ištikimas ir doras vyras, ji turėjo meilužių. H. Murakami vaizduoja šeimą, kurioje vienas iš sutuoktinių, netgi nujausdamas, kad yra apgaudinėjamas, sutinka vaidinti nieko nenutuokiantį apie neištikimybę vyrą - mat ne vaidyba būtų buvęs santykių išsiaiškinimas. Yra tai, kas vyrui atrodo ("jam atrodė, kad jie gerai tinka vienas kitam ir dvasiškai, ir kūniškai"), ir yra realybė ("žmona miegodavo su kitais vyrais", "iš viso ji turėjo keturis tokius partnerius"). Kūrinyje vis stipresnis ne fizinio - sąmoningai pasirinkto dvasinio apakimo motyvas. Kaip jaučiasi žmogus, kuris nusprendžia nematyti paties artimiausio žmogaus neištikimybės? Prastai. Vaidinti apakusį, kai iš tikrųjų matai ar nujauti, kas vyksta, - vienas iš sunkiausių net aktorystę baigusiam žmogui vaidmenų. Būti apgaudinėjamam, žinoti tai ir su tuo susitaikyti - vadinasi, būti pažemintam dvigubai. Nesvarbu, ar tai didžiulės vyro meilės moteriai auka, ar bijomo prarasti saugumo, ar prestižo išraiška - visa tai iškreiptas veidrodis, kuriame ir literatūros, ir realūs gyvenimo personažai, deja, dažniausiai apgailėtini. 

Kafuku gyvenimas, žmonai tapus neištikimai, - akivaizdi saviapgaulė, bet tai jis sąmoningai ar nesąmoningai bando dangstyti abstrakčiais samprotavimais apie aklą meilę ir kito žmogaus nepažinumą. O kodėl gi ta moteris buvo tokia nepažini? Argi veiksmas neleidžia pažinti žmogaus? Argi neištikimybė nėra signalas, kad moteris tapo kitokia? Kodėl visi aiškinimaisi su klausimėliu "kodėl" tampa svarbūs moteriai mirus? Jei tas klausimėlis nebūtų kankinęs vyro, moteriai esant gyvai, nebūtų jis toks aktualus ir vėliau. Gyventi su tave nuolat išduodančiu žmogumi - vadinasi, paversti gyvenimą aklaviete. Ta aklavietė - melas, kad žmona tikrai tave myli ir gerbia. Tai melas, kuriuo minta, deja, ne ji, o jis: tai, kas žmogui atrodo, dar nėra visa tiesa, tiesa - tai, kas vyksta iš tikrųjų. Skaitytojas irgi regi vyrą, kuriam lengviau užsimerkti ir nematyti savo žmonos neištikimybės nei prarasti žmoną išvis, todėl vėlesniu samprotavimu apie savotišką apakimą nelinkęs patikėti tuoj pat. Akivaizdi vyro auka. Kokia ji? Pirmiausia - ne tik noras išsiaiškinti, kodėl žmona buvo neištikima, bet ir nuolatinė kančia, kaltės jausmas: "Ko man trūksta?" Ta kančia tęsiasi ir po žmonos mirties: Kafuku porą mėnesių susitinka baruose su paskutiniu žmonos meilužiu Takucakiu, bando nuspėti, kodėl jo moteris pasirinko šį vyrą, netgi išgyvena sielvartą žiūrėdamas į Takucakio ranką, kuri "glamonėjo nuogą žmonos kūną". Deja, pastangos bergždžios - atsakymo nėra. Kafuku, kurį laiką tapęs "svetimų prisiminimų kolekcionieriumi", pasimėgavęs kito vyro pasakojimais apie savo žmoną, vėl patenka į nežinios tuštumą. Kita vertus, atsakymas, kodėl žmona buvo neištikima, apsakyme "dėliojasi" tarsi pats - iš abiejų vyrų frazių. Viename pokalbyje su Takucakiu Kafuku, apibūdindamas savo santykius su žmona, teigia, kad jį "buvo apėmęs kažkoks fatališkas aklumas" (buvo apėmęs ar veikėjas pats tokį aklumą pasirinko?). Aklumo sąvoka, ryškinama kūrinyje, tampa nevienareikšmė: vyras jaučiasi "pražiūrėjęs joje (kalbama apie žmoną) kažką labai svarbaus", dėl to gailisi ("nors ir žiūrėjau akimis, iš tikrųjų nemačiau"). Takucakis pateikia gyvenimo, kaip aklos būties apskritai, sampratą: "Jei tai aklumas, tuomet mes visi be išimties gyvename apakę." Susimąsto ir skaitytojas. Iš tiesų ar įmanoma suprasti absoliučiai viską, ką galvoja ir jaučia šalia tavęs esantis žmogus? Judėdami skirtingomis jausmų ir minčių orbitomis ir visiškai skirtingais greičiais žmonės vieną dieną susitinka prie juos skiriančios prarajos, kurios jau vienas iš jų ar abu nesugeba įveikti. Kafuku nenusigręžė ir nenuėjo nuo tos prarajos - tiesė per ją savo iliuzijų ir sąmoningai ar nesąmoningai neištikimybės akivaizdoje užsimerkiančios aukos tiltą. Deja, tai nepadėjo suprasti žmoną: "Ir dabar, kai jos nebėra, tikriausiai taip ir liksiu amžiams nesupratęs. Tarsi giliai jūros dugne būtų nuskandinta maža išmani brangenybių dėžutė. Kai pagalvoju apie tai, man suspaudžia krūtinę." 

Krūtinę suspaudžia ir skaitytojui, nes jis suvokia: pirmiausia, kaip sako Murakami, reikia suprasti, kas dedasi sieloje. O ten - daug jausmų. Ne mažiau ir minčių bei klausimų. Neištikimybės žymė ištikimo sutuoktinio sieloje gali kraujuoti net ir po prarasto mylimo žmogaus mirties. Dorai ir sąžiningai neatsakyti klausimai, užsivėrus karsto dangčiui, tampa dar skaudesni. O santuoka, vienam iš sutuoktinių tapus neištikimam, o kitam apsimetant, kad viskas gerai, - praktiškai melo liūnas. Dar kelios spėlionės apie moterį, kuri išdavė Kafuku, - aišku, bandant atsakyti, kodėl ji taip elgėsi. Visi atsakymai gali būti tik nuspėjami. Gal moteriai buvo nepakeliama prarasto pirmo kūdikio našta? Gal ji, jausdama skaudžiai atsivėrusią nerealizuotos motinystės tuštumą, bėgo pati nuo savęs - nuo savo tikrų minčių ir jausmų? Gal nuoširdžiai ir ištikimai ją mylintis vyras buvo veidrodis, kuriame ji, bevaisė moteris, matė save, nevertą tokios vyro ištikimybės ir atsidavimo moterį, ir, negalėdama prilygti jam, nesąmoningai siekė tą veidrodį subjauroti? Vieną atsakymą vyrui pateikia Misaki: "Miegojo tik jos kūnas. Moterims nutinka tokių dalykų." Murakami mėgsta baigti novelę tada, kai skaitytojas laukia paskutinio varpo dūžio. "Jūros dugne nuskandintą brangenybių dėžutę" šis apsakymas siūlo atidaryti jums patiems, nes vyras, "apimtas fatališko aklumo" jos tikrai neatidarė.