NEREGYS IR VISUOMENĖ

Martynas VIDUGIRIS

VIS DAR POSŪNIO VIETOJE

(Tęsinys. Pradžia "M.Ž." 2016 m. Nr.12) 

Skaitytojams priminsime, kad paskutiniame praėjusių metų "Mūsų žodžio" numeryje su Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) generaliniu sekretoriumi Gintaru Zavadckiu aptarėme neįgaliųjų sporto situaciją po Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių. Šį aptarimą, kuriame - ir kitų sporto specialistų, trenerių nuomonės, tęsiame toliau. 

Po Pekino, vėliau - Londono parolimpinių žaidynių, garsiai prabilta apie parolimpinio sporto centro būtinumą. Deja, neįgalūs sportininkai iki šiol neturi nei parolimpinio sporto centro, nei yra pageidaujami olimpiniame sporto centre. 

"Mums aiškinama, kad atskiro neįgaliųjų olimpinio ar parolimpinio centro nereikia, - sako G. Zavadckis, - kad bus reformuojamas olimpinis sporto centras ir jame atsiras neįgaliųjų skyrius. Tebūnie! Gali būti ir taip. Kiekviena nauja struktūra reikalauja etatų, papildomų lėšų. Neįgalieji - ne už biurokratizmą! Mūsų sportininkai išsibarstę po visą Lietuvą, todėl parolimpinis sporto centras gali būti virtualus (daug lėšų jam nereikia), gali būti skyrius jau veikiančiame centre, bet kol kas yra tik pažadai. Žadėjo, kad reikalai spręsis po parolimpinių žaidynių, bet kol kas niekas nesprendžiama." 

Deja, atrodo, kad ir nesispręs, bent jau taip, kaip Lietuvos parolimpinis komitetas norėtų. Iškart po Naujųjų metų buvo paskelbta, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) parengė naują sporto finansavimo modelį. Per Lietuvos televiziją kalbėjęs KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius sakė, kad naujasis modelis dar nėra visiškai baigtas kurti, bet jo esmė tokia: sportininkų rengimas paliekamas atitinkamų sporto šakų federacijoms, o Lietuvos olimpinio rengimo centras rengs tik keliasdešimt geriausių ir perspektyviausių Lietuvos sportininkų. Apie neįgalius sportininkus nebuvo pasakyta nė žodžio, todėl išvada viena: tarp geriausių Lietuvos sportininkų net parolimpinių žaidynių prizininkai nepatenka. 

KKSD darbuotojas, kuruojantis neįgaliųjų sportą, Vidas Stankevičius pasakytų, kad geriausi neįgalūs sportininkai vis dėlto yra remiami: jų pasirengimas varžyboms, sportinio meistriškumo ugdymas yra finansuojamas per neįgaliųjų sporto federacijas. Tačiau čia yra vienas nedidelis, bet vis dėlto skirtumas. Federacijoms paprastai būna skiriama tam tikra pinigų suma, o kam ir kiek lėšų skirti savo kieme - pačios federacijos reikalas. Daugiau skirsi vienai sporto šakai - nepatenkintos liks kitos! Galima pasiguosti, kad pinigų niekada neskiriama tiek, kiek reikia, ir kad jų niekada visiems neužteks. Nepaisant to, geriausių sveikų sportininkų pasirengimas finansuojamas per olimpinį sporto rengimo centrą, geriausių neįgalių sportininkų - per neįgaliųjų sporto federaciją. 

Daugeliui aklųjų sporto gerbėjų ir palaikytojų buvo nemalonu išgirsti, kad "auksinė" Lietuvos vyrų golbolo rinktinė iškart po parolimpinių žaidynių liko be trenerio. Taip atsitiko todėl, kad iki parolimpinių žaidynių golbolo rinktinės žaidėjai galėjo priklausyti "Tauro" sporto mokyklai, o jos treneris buvo ir šios sporto mokyklos darbuotojas. Mokykla jam už darbą su aklaisiais sportininkais mokėjo atlyginimą. Deja, Vilniaus miesto savivaldybė nutarė, kad sostinėje sporto mokykloms gali priklausyti ne vyresni nei 19 metų jaunuoliai. O kadangi visi "auksinės" golbolo rinktinės nariai yra vyresni nei 19 metų, todėl jokiai sporto mokyklai priklausyti negali. 2017 m. sausį aklieji golbolo žaidėjai - vis dar dirbo be trenerio. Tiesa, patys žaidėjai sakė, kad yra žmogus, su jais dirbantis visuomeniniais pagrindais. Bet ar ilgai? 

Pridursime, kad ir vilnietės plaukikės Gluosnės Norkutės situacija - panaši. Mergina, 2015 m. Pasaulio neįgaliųjų plaukimo čempionate patekusi į stipriausių plaukikių aštuntuką, iki 2016 m. rudens treniravosi - deja, pagal Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintus sporto mokyklų nuostatus iš šios mokyklos sąrašų ją reikėjo išbraukti. Išeitys dvi: pirma - klubas, kuriam plaukikė priklauso, samdo patyrusį trenerį (dėl finansinių priežasčių klubas to negali padaryti), antra - plaukikė treniruojasi kartu su kitais klubo nariais, lankančiais baseiną savo malonumui kartą ar du kartus per savaitę. Suprantama, rezultatų siekiančio sportininko tokia perspektyva negali sužavėti. Buvęs Gluosnės treneris Rimantas Venckutonis sakė, kad su sportininke kurį laiką jis sutinkąs dirbti visuomeniniais pagrindais - esant reikalui, ją konsultuoti. Kol kas taip ir yra. Tačiau ar ilgai žmogui užteks noro ir jėgų be atlyginimo tempti vežimą, ant kurio puikuojasi užrašas: "Visuomeninis darbas!" 

Kalbant apie geriausių neįgalių sportininkų finansavimą, treniruočių kokybę, vilties teikia tai, kad tam tikras finansavimas jiems vis dėlto numatomas. Kūno kultūros ir sporto departamente V. Stankevičius sausio viduryje buvo bebaigiąs rengti dokumentą, pagal kurį 2017 m. turėtų būti skiriamos lėšos neįgaliųjų sportui. Dokumente numatoma, kad per neįgaliųjų sporto federacijas bus finansuojami neįgalūs sportininkai, 2016 m. užėmę prizines vietas parolimpinėse žaidynėse bei 2015-2016 m. - atitinkamas vietas pasaulio ir Europos čempionatuose. Tarp numatomų finansuoti sportininkų bei jų trenerių yra Lietuvos golbolo komanda, du plaukikai, dziudo imtynininkas. Kada šios lėšos pasieks neįgaliųjų sporto federacijas, kol kas nėra visiškai aišku, bet galime tikėtis, kad iki vasaros tai neužsitęs. 

Aptardamas neįgaliųjų sporto situaciją Lietuvoje, G. Zavadckis ne kartą atkreipė dėmesį: šie sportininkai nenori nei išskirtinių sąlygų, nei privilegijų ar lengvatų, nei lengvai gaunamų pinigų. "Norime vieno, - sakė LPOK generalinis sekretorius, - kad valstybė mums suteiktų tokias pačias sąlygas ir tokias pačias galimybes kaip ir sveikiesiems sportininkams. Štai neįgaliems sportininkams rentos skiriamos tik tada, kai jie tampa parolimpinių žaidynių čempionais, o sveikiesiems - ir tada, kai jie tampa olimpinių žaidynių ar pasaulio čempionatų prizininkais. Parolimpiečių premijos daugiau nei šešis kartus mažesnės už olimpiečių premijas. Tiesa, šiais metais sumos padvigubintos, bet tai tik vienkartinė akcija ir ji negalios ateityje. Vienas dalykas - Ministro Pirmininko įsakymas, kitas - Vyriausybės nutarimas! Iki šiol egzistavusią praktiką dėl neįgaliųjų premijų ir rentų įvardijame kaip akivaizdžią neįgaliųjų diskriminaciją ir teikiame savo siūlymus Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimams." 

Svarbiausias LPOK reikalavimas - žmogus dėl negalios neturi būti niekaip diskriminuojamas: jeigu neįgalus sportininkas juda vežimėlyje ir jam reikia sportinio vežimėlio, kaip priemonės, be kurios jis negali sportuoti, tai žmogus turi turėti galimybę jį įsigyti. Jeigu neregiui bėgikui per treniruotes ar varžybose reikia vedlio, tai jis irgi turi turėti galimybę tokią paslaugą gauti. 

LPOK pateikė siūlymą, kad Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas 10 proc. lėšų skirtų neįgaliųjų sporto finansavimui. Priminsime, kad 2015 m. šis fondas finansavo tik vieną neįgaliųjų pateiktą programą. Kūno kultūros ir sporto departamentas šiame fonde turėjo vieną vietą ir nuo šių metų sutinka ją atiduoti neįgaliesiems. Neįgalieji jame pirmą kartą turės savo atstovą. Bendru aklųjų ir neįgaliųjų sporto federacijų sutarimu ši misija patikėta buvusiam Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentui, praeityje - maratono bėgikui Linui Balsiui. Tačiau kaip dažnai panašiais atvejais būna, yra vienas "bet": Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas turi savo įstatymą ir juo vadovaujasi, o jo sudėtis tvirtinama arba keičiama Vyriausybės nutarimu. Ar toks nutarimas kada nors bus priimtas, šių metų sausio viduryje L. Balsys atsakymo į šį "hamletišką" klausimą dar neturėjo." 

Taigi ar šiaip versi ar taip, neįgaliųjų sportas Lietuvoje nėra paliktas be dėmesio ir lėšų. Vyksta respublikiniai čempionatai, dalyvaujama tarptautinėse varžybose užsienyje. Tačiau kai tik pradedama kalbėti, kad kažko trūksta, kad galėtų būti kitaip, geriau, daugelį valdininkų taip ir girdi su šventa nuostaba klausiant: "Tai ko gi tie neįgaliukai nori?" Tad gal kas nors iš šių eilučių skaitytojų žino, ko gi tie "neįgaliukai" nori?