LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas ZABORSKIS

GYVENIMO VINGIAI, ARBA ANTIRELIGINĖ AKCIJA 

Kai grįžau iš kolūkio, kuriame tris dienas „organizavau„ derliaus nuėmimą, bendradarbė įspėjo, kad yra atvažiavęs svečias iš Vilniaus. Jaučiausi gerokai pavargęs: akys perštėjo tartum pripiltos žvyro, rudens prisodrintų vėjų perpūstos. Vos susivaldžiau nekalenęs dantimis. Kankino alkis. Aš nusprendžiau atidėti aplanką su raštais, susikaupusiais per tas dienas, ir, prieš susitikdamas su svečiu, eiti pavalgyti, nes nuo vakar dienos, kai pusryčiavau kolūkio pirmininko namuose, daugiau nė kąsnelio neturėjau burnoje. 

Bet nespėjau dar pakilti nuo krėslo, kai į kabinetą pabrėžtinai oriai įžengė madingai apsirengęs svečias. Atsainiai ištiesė glebią ranką. Pakviečiau sėsti. 

– Nėra kada, – atrėžė ir kandžiai šyptelėjo. – Pačiam čia besėdint, ne tik nesąjunginis jaunimas, bet ir komjaunuoliai paskui davatkėles sugužės į Šiluvą! 

– Kas be ko. Pasitaiko ir tokių, kurie traukia... Negi aš visus suvaikysiu? Ne maži vaikai, – nerūpestingai pasakiau. 

– Kai pamačiau šitaip apsileidusį komjaunimo rajono komiteto pirmąjį sekretorių, prisiminiau tamsybininkų mėgstamą frazę: koks piemuo, tokios ir avys! Smakras apšepęs, rūbai suglamžyti... Kam gali tu kelti pasitikėjimą? 

Mane suerzino jo moralizavimas, ir aš akiplėšiškai atsidrėbiau krėsle, sukėliau ant rašomojo stalo molžemiu apskretusiais „kerzo„ batais apautas kojas ir, tramdydamas pyktį, iš padilbų stebėjau svečią. 

Jis suglumo. Valandėlę markstėsi praradęs žadą, paskui pro sukąstus dantis prakošė: 

– Patikėk, apie viską informuosiu CK sekretoriatą. Ir šie triukai pačiam prastai baigsis. 

– Prasčiau negu dabar nebus. Esu išalkęs, sušalęs, karščiuoju, o čia dar tu zyzi kaip rudeninė musė. 

– Aš pačiam parodysiu musę... Esu atsakingas komjaunimo CK darbuotojas, baigęs... 

– Didelio čia daikto... Aš irgi baigęs... akademiją. Kiaules ganydamas. Ir nesigiriu. Abu mokyti ir nėra čia ko vienam prieš kitą pūstis. Eikime, drauge papietausime, pasikalbėsime... 

– Aš neturiu laiko tuštiems pokalbiams. Kol nebuvo tamstos, nesėdėjau sudėjęs rankų, paskambinau į Šiluvą ir sutariau, kad sukviestų vidurinės mokyklos aktyvą, – jis dirstelėjo į laikrodėlį. – Ir jei norime laiku suspėti, turime tuoj pat važiuoti. 

– Laimingo kelio! – geraširdiškai sutikau. – Turėsi puikią progą pabendrauti su tenykščiais inteligentais, moksleiviais. O jei bus ūpo – ir su Šiluvos davatkėlėmis. Duodu motociklą ir spausk! – ištiesiau motociklo raktelį. – O aš nusivaręs it kuinas, pailsėsiu. 

– Nejaugi pats galvoji, kad už patį dirbti atvažiavau? – užsiplieskė svečias. – Jeigu dvidešimtųjų metų komjaunuoliai būtų šitaip džiovinę autus... – niekinamai šyptelėjo. – Vargu ar kada pasiektume šviesų komunizmo rūmą! 

– Baik demagogiją, mielas drauge, – su kartėliu pasakiau. – Nori – pakviesiu instruktorių, jis nuveš tave į Šiluvą, nenori – danginkis, kaip išmanai. Va, kaip anos moterėlės! – parodžiau pro langą į gatvę, kuria vienas po kito, nepaisydami lietaus, būreliais traukė maldininkai. – Beje, turiu įspėti, kad instruktorius – prastas motociklininkas, dažnai griūna, todėl melsk Viešpatį laimingo kelio. 

Svečias susirietė, lyg būtų gavęs smūgį į paširdžius, ir sodriai nusikeikė. Šitokio nešvankaus posakio iš tokio rafinuoto veikėjo nesitikėjau išgirsti. 

– Ideologinis diversantas! Matj perematj! – blaškėsi po mano kabinetą svečias. – Aš patį demaskuosiu! Kaip šiltą vilną sudirbsiu. Oportunistas! Negalima šitokiam patikėti rajono komjaunimo organizacijos. Matj perematj! Nedelsdamas imkis priemonių, kad jaunimo antplūdis į Šiluvą būtų nutrauktas! – svečias, prišokęs prie stalo, kelis kartus tvojo per jį. – Priešingu atveju – sušauk plenumą! 

– Dovanok už politinį trumparegiškumą, draugas CK atstove... – įžūliai šaipiausi. – Tamstos nurodymus nedelsdamas įvykdysiu. 

Pakėliau telefono ragelį: 

– Saugumas?! Draugas Tomas?! Kelk garnizoną! Ir užblokuok visus kelius į Šiluvą. Kas bandys prasiveržti – atidenk ugnį! (Tiesa, jokio garnizono Tytuvėnuose nebuvo.) 

Aš nesiklausau, ką sako mano bičiulis DOSAAF pirmininkas, ir beriu dar daugiau druskos į verdamą košę: 

– Kas už tai atsakys? Nesuk galvos. Viskas daroma komjaunimo CK atstovo nurodymu. 

Padėjau telefono ragelį, atrakinau seifą, išėmiau asmeninį pistoletą ir trenkiau ant stalo. 

– Turi ginklą? Ak, tiesa, kas jums, kabinetiniams zuikiams, jį patikės. Nenusimink, mielas drauge, gausi kulkosvaidį „Maksimą„. Galėsi pliekti kaip Anka kulkosvaidininkė... 

Mano svečias atatupstas, atatupstas į duris, veidas išblyško, akyse – siaubas, tartum sukelta kariuomenė būtų nukreipusi ginklus į jį, vargšelį. 

– Ką jūs darote? Ką darote? – verksmingai inkštė. 

– Ką darysime? Grumsimės su religiniais prietarais iki paskutinio kraujo lašo. 

Svečias spruko iš kabineto. Tikriausiai nukūrė į antrąjį pastato aukštą, kur buvo partijos rajono komiteto sekretorių kabinetai. Tegu. Žinau, kad jie išvažiavę į kolūkius ir, kol grįš, spėsime su svečiu susitaikyti. 

Staiga lyg viesulas į kabinetą įsiveržė bičiulis, kuriam prieš valandėlę skambinau. 

– Tu ką, kuoktelėjai? – paklausė. – Apie kokį garnizoną paistai? Padauginai ar kokio velnio? Sakyk, kas tau? 

– Iš peralkimo praradau galvą. Eikime, papietausim... Šiluvos blokadą atšaukiu. 

Kita diena išaušo saulėta, graži. Žvaliai nusiteikęs nuėjau į darbą. Bendradarbiai stebėjosi, kur dingo uolusis atstovas iš sostinės. Aš tikėjausi, kad jis viešbutyje. Nesulaukęs paskambinau. Man atsakė, kad dar vakar atsiskaitė... Netrukus paskambino iš Vilniaus. Mane kvietė komjaunimo CK sekretorius Algirdas Ferensas. 

BRANGUS TEISINGUMAS 

Temidė, nors ir užrištomis akimis, bet tikriausiai geros klausos. Ar to pakanka? Juk sakoma, geriau vieną kartą pamatyti negu dešimt kartų išgirsti. Mūsų laikais ir gerą klausą chaotiškas garsų sujungimas gadina. Daugelis pripažįsta, kad objektyviausias teisėjas – Dievas! Bet jis nepasiekiamai aukštai, ir mes, maži nuodėmingi žmogeliai, esame priversti ieškoti teisybės pas mitologinės Temidės palikuonis. Jie ir svarstykles, tikslias kaip vaistinėje, paveldėjo. Bet kas garantuos, kad koks apsukruolis po viena iš dviejų lėkštelių nepakiš paauksuoto magneto, ir toji nusvirs ne į tą pusę, kurioje teisybė?! Dažnas taikstosi palenkti Temidę savo pusėn, o koks seimūnas net išprievartauti kėsinasi. Pavyksta ar ne, ne mums, mirtingiesiems, žinoti. Kalbu ne apie tuos, kurie, pardavę paskutinę karvutę, Temidės užtarimo ieško. Ir randa. Tokiais atvejais derėtų atskirą, Temidę šlovinančią, odę sukurti. Deja, deja... 

Dabar Temidei pats darbymetis. Pelningas. Nuo jos galvos nė vienas plaukas, atsiprašau, litas, nenukris. Todėl darbuojasi pakiliai, pasimėgaudama... Užtęsdama bylų svarstymą metų metais. Nevengdama interesų konflikto. Tik pabandyk „paliesti„ kokį į avantiūrizmą linkusį šiuolaikinį Dzeusą, kurio žmona, kaip ir mitinė Temidė, vilki toga, tada tuoj pat ant savo svarstyklių lėkštutės jums baudžiamąją bylą patėkš. Po to ilgai prarasite žadą. Ir tik mūsų didžiavyriai, negalintys nevaldyti, atlapa pinigine išdrįsta stoti prieš ją. Žiūrėk, dažną valdininką, lyg sutrūnijusį kelmą, giliai suleidusį šaknis į minkštą krėslą, net pati Temidė bejėgė išrauti. Pažįstu užkietėjusį senbernį Kajetoną Spirdžių, kuriam bylinėjimasis tapo aistra: jo biografijoje – bent 30 bylų per šį dešimtmetį. Turėtų žmoną – būtų kur garą nuleisti, bet įkalk į galvą tokiam, kuriam kiaulė vertingesnė už tobuliausią moterį. Antra vertus, nėra ko stebėtis dėl orientacijos į zoofiliją. Civilizacija! 

Be abejo, keblu Temidei, kai reikia pareigūno, kurio munduras ganėtinai dėmėtas, garbę įvertinti pinigine išraiška. Beje, gobšumo užkratas pavojingas, net jo atžala, susigundęs grobiu, buria plėšikų gaują. Štai. Tada ilgai svyravusios svarstyklės ir nusvyra Temidę aptarnaujančio lietuviškos provincijos Faraono naudai. Negi skriausi artimą sielą? 

Anądien važiuoju savo „trandaletu„, žiūriu – iš Temidės rūmų iššoko mano senas bičiulis Aras Blūdas. Nuogutėlis. Lyg iš motinos įsčių išsprūdęs. Plačiais delnais pridengęs savo vyrišką pasididžiavimą. 

– Tu ką, išprotėjai?! Šok greičiau į automobilį, – pradariau dureles. – Čia ne nudistų pliažas. Už viešosios tvarkos pažeidimą policija įkiš į cypę! 

– Skersą dedu aš ant tavo policijos... – išsišiepė Blūdas. – Pagaliau laimėjau bylą! 

– Sveikinu! Bet kodėl plikas? Nejaugi nieko daugiau neliko, kas tau priklausytų?! – parodžiau į jo įspūdingą vyrišką pasididžiavimą, kurio neslėpė mano „trandalete„. 

– Kur ten! – numojo ranka. – Pusė jo priklauso advokatei.