NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

PRAKALBINTAS VIEŠASIS TRANSPORTAS

Apie tai, kad kauniečiai kuria mobiliąją programėlę, padėsiančią akliesiems patogiau naudotis viešuoju transportu, buvo žinoma jau vasarą. Tačiau patys kūrėjai, kol darbas neatliktas, nenorėjo garsiai apie jį kalbėti, tad jų ir netrukdėme. Lapkričio pabaigoje, artėjant Tarptautinei neįgaliųjų dienai, programėlės sumanytojai ir kūrėjai – Kauno miesto savivaldybė ir bendrovė „Kauno autobusai„ – pristatė visuomenei. Atrodo, bent jau iš pirmo žvilgsnio, kauniečiai aklieji gavo tai, ko norėjo ir kas yra tikrai patogu ir nauja. Visiškai įmanoma, kad programėle galės pasinaudoti ir kitų miestų gyventojai, bet apie tai – vėliau. 

Kad geriau suprastume naujosios programėlės privalumus, pradėkime šiek tiek iš toliau. Akliesiems, savarankiškai besinaudojantiems viešuoju transportu, vienas nepatogiausių dalykų – sužinoti į stotelę atvykstančios transporto priemonės numerį. Tokiais atvejais dažniausiai klausiama stotelėje laukiančių žmonių ir retas atvejis, kad šie nepasakytų arba nesuprastų, ko iš jų norima. Vis dėlto kiekvienas, kam reikėjo bent kartą prašyti tokios pagalbos, patvirtins, kad ši „procedūra„ – ne iš maloniųjų. Ne visi žmonės yra geranoriški, norintys padėti, ne visi išgirsta ar iškart supranta, ko yra klausiami, ne visada tokiu būdu gaunama informacija yra tiksli. Ar šiaip žiūrėsi, ar taip, tas numerių klausinėjimas stotelėse neišvengiamai virsta tarsi „išmaldos„ kaulijimu, todėl imta ieškoti būdų ir priemonių, kaip keliavimą viešuoju transportu akliesiems padaryti patogesnį ir sklandesnį. Daugiau nei prieš 10 metų Vilniuje pradėta diegti informavimo sistema, pagrįsta pultelių principu. Kai kurie šių pultelių veikia dar iki šiol, bet tarp aklųjų jie nesulaukė didelio populiarumo. Priežastys buvo kelios: vairuotojai naują informavimo sistemą dažnai tiesiog pamiršdavo įjungti, troleibuso numerį skelbdavo garsiakalbis, kuris ne visada per gatvės ūžesį būdavo išgirstamas. Dar vienas minusas – numerį būdavo galima išgirsti, tik transporto priemonei atvykus į stotelę, dažnu atveju tokia informacija būdavo jau pavėluota. Taigi, po kelerių metų nuo šios sistemos diegimo pradžios tapo aišku, kad ji nebus perspektyvi. Dėl įvairių priežasčių, subjektyvių ar objektyvių (dabar jau visiškai nesvarbu), ši informavimo sistema Vilniaus autobusuose net nebuvo pradėta diegti. Situacija pasikeitė, kai visi tapome „telefonizuoti„, kai senuosius mygtukinius telefonus pradėjo keisti išmanieji. Kartu su jais pasirodė ir daugybė mobiliųjų programėlių, turėjusių palengvinti kasdienybę, padaryti patogesnę. Viešasis transportas nebuvo išimtis. Ypač daug galimybių atsirado įdiegus elektroninio bilieto sistemą. Telefonu galime pirkti e. bilietus, juos pasižymėti, matyti transporto priemonių tvarkaraščius ir jų judėjimą realiu laiku. Daugelis aklųjų ir silpnaregių sėkmingai naudojasi programėlėmis „Trafi„ bei „Moovit„ ir džiaugiasi, kad tokios yra. „Trafi„ galima matyti ne tik dominančios transporto priemonės maršrutą bei tvarkaraštį, bet ir tai, po kiek minučių ji atvyks į konkrečią stotelę. Neregiui tai jau nemažai. Tačiau svarbiausia problema išlieka: kaip, neklausinėjant praeivių, sužinoti konkrečios transporto priemonės numerį? Tai, kad mane dominantis troleibusas X turi atvykti į stotelę po trijų ar penkių minučių, dar nereiškia, kad tuo metu jis ir atvyks. Troleibusas gali pusę minutės skubėti ar vėluoti, prieš jam atvykstant, į stotelę gali atvažiuoti kitas troleibusas. Vadovaudamasis vien „Trafi„ ir panašiomis programėlėmis, net jeigu vairuotojai tiksliai laikytųsi grafiko, neregys niekada nebus tikras, kad įlipo į tą troleibusą ar autobusą, kurio laukė. 

Kauniečiai išsikėlė tikslą išvengti šio nepatogumo: jie sukūrė programėlę „KVT balsas„, realiu laiku teikiančią garsinę informaciją apie atvažiuojantį viešąjį transportą. Programėlės kūrėjai įsitikinę, kad tai pirmasis pasaulyje toks neregiams ir silpnaregiams skirtas inovatyvus sprendimas, teikiantis jiems garsinę informaciją realiu laiku – čia ir dabar. Su šiuo teiginiu kažin ar galima sutikti – panašiu keliu einama jau ir Vakaruose, ir Rusijoje, bet esmės tai nekeičia: programėlė reikalinga, visiems laisvai prieinama, nesudėtinga, ilgai laukta ir pagaliau sulaukta. 

Kaip ji veikia? 

„KVT balsas„ yra nemokama programėlė, kaip ir tūkstančiai kitų, „Google play„ parduotuvėje laukianti, kol ją parsisiųsite ir įsidiegsite į savo telefoną. Programėlės veikimas pagrįstas „blue tooth„ principu: transporto priemonėje įmontuotos aktyvios žymos (ang. „beacon„) kurios „blue tooth„ ryšiu siunčia informaciją tiek į vartotojo telefoną, tiek į autobusų stoteles. Telefonas šią informaciją „pasigauna„ ir paskelbia balsu. Taigi transporto priemonės numerį ir maršrutą neregys išgirsta ne iš joje pačioje įmontuoto garsiakalbio, bet iš savo rankoje ar kišenėje laikomo mobiliojo įrenginio. Programėlė turi vidinį savo balsą, todėl vartotojas gali pasirinkti, kokiu balsu naudotis: ekrano skaitymo programos „Talk back„ ar pačios programėlės. „KVT balsas„ pritaikytas ne tik akliesiems, bet ir silpnaregiams: galima keisti teksto ir fono spalvas, šrifto dydį. 

Apskritai, anot programėlės autorių, ji galėtų praversti ne tik akliesiems ir silpnaregiams, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms, miesto svečiams. „Nuo šiol visi keleiviai, atėję į viešojo transporto stotelę, net užsimerkę galės sužinoti atvykstančios transporto priemonės maršrutą ir kryptį. Tereikės turėti išmanųjį telefoną ir nemokamai atsisiuntus pasileisti pačią programėlę„, – pristatydami „KVT balsą„ visuomenei sakė jo kūrėjai. 

Saulius Kavaliauskas yra vienas pirmųjų kauniečių, „KVT balsą„ išbandžiusių praktiškai. „Aš pats esu silpnaregis, – sakė S. Kavaliauskas „Kauno dienai„, – dienos metu dar galiu šį tą įžiūrėti, bet prieblandoje jau ieškau pagalbos. Dabar mano pagalbininkas bus ši programėlė.„ 

Aklas žmogus nėra toks kaip regintis – jis negali stovėti ir naršyti telefone. Jis turi ruoštis iš anksto, todėl programėlės perspėjimas, jog transporto priemonė „atvyks už minutės„, yra labai naudingas.„ 

Ne vienam neregiui, skaitančiam šias eilutes, tikriausiai kyla logiškas klausimas, iš kokio atstumo naujoji programėlė „pasigauna„ į stotelę atvykstančią transporto priemonę? Vienas iš idėjos sumanytojų ir programėlės kūrėjų bendrovės „Kauno autobusai„ informacinių technologijų skyriaus vadovas Paulius Lengvenis sakė, kad optimali veikimo riba yra apie 30 metrų. Programėlę išbandęs S. Kavaliauskas tvirtina: kai kada telefonas informaciją „pasigauna„ ir iš toliau – 50 ir daugiau m atstumu. „Labai svarbu, į kokio senumo transporto priemonę mobilioji žyma yra įmontuota, – pastebi S. Kavaliauskas, – senuosiuose, sovietinių laikų troleibusuose labai daug geležies. Ji slopina radijo bangomis perduodamą informaciją, todėl ir telefonas ją priima blogiau. Naujuosiuose troleibusuose geležies daug mažiau, todėl juose įmontuotos mobiliosios žymos veikia sklandžiau.„ 

Pačioje programėlėje yra nustatymai, leidžiantys pasirinkti jos veikimo spindulį, – rekomenduojama pasirinkti maksimalų. Programėlę testavęs S. Kavaliauskas atkreipia dėmesį, kad dar dvejus metus tęsis jos garantinis aptarnavimas, aišku, ir tobulinimas. Taigi su pastabomis ar siūlymais dar nepavėlavote! Deja, turime nuvilti „Iphone„ gerbėjus – analogiška programėle bent jau artimiausioje ateityje jie negalės naudotis. Priežastis – pati „Iphone„ koncepcija ir bendrovės „Apple„ vykdoma griežta politika trečiųjų šalių mobiliųjų programų gamintojų atžvilgiu. Kad norimą programėlę bendrovė pripažintų kaip tinkamą vartoti, teoriškai pasiekti gal ir galima, bet praktiškai tai padaryti labai sunku. 

Perspektyvos 

Naujosios informavimo sistemos veikimo principas – labai paprastas: mobilioji žyma ir jos siunčiamą informaciją priimantis mobilusis įrenginys. Pati žyma (nedidelis siųstuvėlis) yra kompaktiška, lengvai montuojama, lengvai eksploatuojama. Todėl tiek programėlės kūrėjų, tiek Kauno savivaldybės atstovų nuomone, jos panaudojimo galimybės yra labai didelės. Žymas galima montuoti ne tik į viešojo transporto priemones, bet ir į tarpmiestinius autobusus ar viešosios paskirties pastatus. „Šiuo metu yra rekonstruojama Kauno autobusų stotis, – sakė Kauno savivaldybės transporto ir eismo skyriaus vedėjas Paulius Keras, – planuojame mobiliąsias žymas sumontuoti jos aikštelėse, kad neregys, atėjęs į išvykimo aikštelę, gautų informaciją apie jos numerį ir iš jos išvykstančius autobusus. Ateityje galima būtų galvoti ir apie tarpmiestinius autobusus, bet tai įgyvendinti bus sunkiau, nes ne visi į Kauną atvykstantys autobusai yra Kauno kompanijų. Mes negalime iš jų reikalauti įsidiegti kažką papildoma, bet tokia galimybė yra.„ 

Atitinkamas mobiliąsias žymas galima sudėti savivaldybėse, poliklinikose ar kitose viešosiose erdvėse. Neturime tikslo sąmoningai reklamuoti kauniečių sukurtos mobiliųjų žymų informavimo sistemos, bet akivaizdu – ji pigesnė ir lengviau eksploatuojama nei panašūs užsienio produktai. Paklaustas apie galimybę programėlę pradėti naudoti kituose miestuose, apie autorines teises ir panašius dalykus, sumanytojas ir kūrėjas P. Lengvenis sakė: „Programėlę vertiname kaip socialinio pobūdžio projektą, todėl tik džiaugsimės, jeigu ji paplis ir kituose miestuose, juo labiau kad sistema nesudėtinga, greitai sumontuojama. Vaizdžiai kalbant, į nedidelę kvadratinę dėžutę užtenka įkišti du laidus, kad mobilioji žyma gautų maitinimą ir galima naudotis.„ 

Iš Kauno grįžkime į sostinę. Maždaug prieš pusantrų metų čia buvo iškelta „kalbančio miesto„ idėja, pagrįsta taip pat „garsinių švyturių„ principu. Kol vilniečiai laužė galvas kas, ką, kaip, kodėl turėtų daryti, kauniečiai, pradėję vėliau, padarė. Bet šįsyk ne apie tai, kas ir ko nepadarė. „Ar įmanoma, kad kauniečių sukurta programėle galėtų naudotis ir vilniečiai? Jeigu taip, tai nuo ko reikėtų pradėti, kam tai turėtų rūpėti?„ – pasiteiravome Vilniaus miesto savivaldybės Elektroninio miesto departamento vadovo Jono Pitkovo. Netikėtai užkluptas J. Pitkovas negalėjo nieko konkretaus nei pasakyti, nei pažadėti, tačiau jis pripažino, kad kauniečių pasirinktas sprendimas vertas dėmesio ir Vilniaus savivaldybę jis galėtų sudominti, paprašė atsiųsti daugiau informacijos. Sudomins ar ne – pagyvensime, pamatysime! O mes patys sau užduokime klausimą ir patys į jį atsakykime: jeigu kauniečių sukurta programėlė tikrai pasirodys esanti reikalinga ir naudinga, ar nieko neveiksime ir lauksime, kol kažkas ją atneš ar atveš „ant lėkštutės„ ir į mūsų miestą ar rajoną? Gal ir patys galime imtis iniciatyvos žinią apie ją platindami savivaldybėse, įvairiose tarybose, merų laukiamuosiuose ir priimamuosiuose. Kažkada, prieš įdiegiant elektroninį bilietą, buvo madinga kalbėti apie tripolio Vilnius – Kaunas – Klaipėda idėją, A. Zuoko laikais apie dvipolio Vilnius – Kaunas perspektyvą. Genialios idėjos, kaip ir genialūs kūriniai, nemiršta, jos tik dažnai užmiega „žiemos miegu„. Užmiega, kad vėl prabustų.