NEREGYS DARBO RINKOJE

SAVO VĖŽĖSE

Jau antrą dešimtmetį stebiu ir domiuosi neregių bei silpnaregių švietimu. Dabar neregys gali rinktis, kur mokytis: tradiciškai - specializuotose ir mokiniams su regos negalia pritaikytose mokyklose, integruotai - lankyti mokyklą šalia namų, pagaliau, gavus gydytojų pažymą, galima mokytis namuose, kai patys mokytojai lanko neįgalų mokinį. Įdomiausia lyginti tradicinio ir integruoto mokymo formas. Jos turi savų privalumų bei trūkumų. Kalbinant vienokias ir kitokias mokyklas baigusius neregius bei silpnaregius, tampa akivaizdu, kad integruotai mokęsi jauni žmonės labiau pasitiki savo jėgomis. Ši "Mūsų žodžio" pašnekovė irgi patvirtina tai. Nepaisydama sudėtingos akių ligos, mergina mokėsi integruotai, baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), dalyvavo valstybinės tarnybos konkurse. Jį laimėjusi, iki šiol sėkmingai dirba socialinės pagalbos srityje. 

Inga Kornikaitė gimė ir augo Jurbarke. Ten baigusi vidurinę mokyklą šešeriems metams išvyko mokytis į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Baigusi socialinius mokslus grįžo gyventi ir dirbti į savo miestą. 

"M. Ž." Tarp neregių ir silpnaregių viena populiaresnių profesijų yra socialinis darbas. Kokios priežastys, kokios aplinkybės nulėmė, kad pasukote šiuo keliu? 

I. K. Dar besimokydama Jurbarko Naujamiesčio vidurinėje mokykloje galvojau, kur mokytis toliau. Labai norėjau studijuoti informacines technologijas arba mokslus, susijusius su kompiuteriais. Mano jaunatvišką užsidegimą ataušino tėveliai. Jų argumentai buvo nenuneigiami. Studijuojant tokius mokslus, pagrindinis krūvis tektų akims. O mano akytes reikėtų pasaugoti. Tėveliai bijojo regėjimo komplikacijų. Todėl reikėjo lankytis įvairiuose universitetuose ir ieškoti man tinkančios studijų programos. Lankydamasi VDU atvirų durų dienose, išgirdau apie tuo metu dar sąlyginai naują socialinio darbo studijų programą. Mane sudomino ši profesija. Nusprendžiau čia studijuoti. Mūsų grupė buvo maža, vos dvylika studentų, todėl studijuoti buvo nesunku ir smagu. Dėstytojai skirdavo mums daug dėmesio. Mes VDU pirmieji baigėme socialinio darbo bakalauro studijas. Iki tol universitete buvo tik šios specialybės magistrinės studijos. Studijavau šešerius metus. Ketverius - bakalauro ir dvejus - magistro laipsniui gauti. 

"M. Ž." Ne vienas, baigęs socialinius mokslus, nedirba pagal specialybę. Kaip jums pasisekė įsidarbinti? 

I. K. Dar studijuodama magistrantūroje įsidarbinau universitete projektų koordinatore. Šis darbas buvo neblogas. Studijų metais su namiškiais nepraradau ryšio. Jurbarkas nuo Kauno nėra toli. Kiekvieną savaitgalį sugrįždavau namo. Gal todėl Kaune nesinorėjo likti. Nusprendžiau darbo ieškoti mieste, kuriame gimiau ir užaugau. Vieną kartą viešint pas tėvus į rankas pateko vietinis laikraštukas. Jame radau skelbimą, kuriame buvo rašoma, kad vietiniam socialinės paramos skyriui reikalingas vyriausiasis specialistas. Žinoma, mane sudomino šis skelbimas. Pirmiausia susitikau su socialinės paramos skyriaus vedėja. Ji papasakojo apie būsimo darbo specifiką. Vedėja įspėjo, kad šioms pareigoms bus paskelbtas konkursas valstybės tarnybos vietai užimti. Tvirtai pasiryžau dalyvauti šiame konkurse. Jam ruošiausi kruopščiai ir ilgai. Reikėjo ne tik išlaikyti testus, bet ir kalbėtis. Man pavyko ir šį konkursą laimėjau. Sugrįžau dirbti į gimtąjį Jurbarką. Pirmieji darbo metai nebuvo lengvi. Tuo metu dar nebuvau baigusi magistro studijų. Po darbo naktimis rašiau magistrinį darbą. Nors buvo nemažai bemiegių naktų, magistrinį darbą parašiau ir sėkmingai apgyniau. Dabar dirbu Jurbarko socialinės paramos skyriuje vyriausiąja specialiste. 

"M. Ž." Kaip tapote Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Jurbarko rajono filialo pirmininke? 

I. K. Pirmininke buvau labai trumpai ir būtinybės spiriama. Tuometinis pirmininkas buvo garbaus amžiaus. Jam šias pareigas buvo sunku eiti. Pirmininke būti tikrai nenorėjau. Dirbti tiesioginiame darbe ir eiti pirmininkės pareigas tikrai nėra lengva užduotis. Sutikau pirmininkauti laikinai, kol nebus surastas kitas pirmininkas. Darbui atiduodu visą širdį. Supratau, kad būti tikra pirmininke pritrūks laiko. Nors laiko stigo, su neregiais ir silpnaregiais dirbau neformaliai. Mūsų sąjungos nariai yra garbingo amžiaus, todėl jų poreikiai kitokie negu darbingo amžiaus ar jaunų žmonių. Pirmininkei pirma ir pati sunkiausia užduotis - išjudinti regos negalią turinčius žmones. Tai padaryti nėra taip paprasta. Dauguma gyvena ne mieste, o rajone. Todėl visus suburti ir surinkti - tikrai nelengva užduotis. Šį darbą pradėjau dirbti, bet neužbaigiau. Laimei, jį sėkmingai tęsia dabartinė LASS Jurbarko rajono filialo pirmininkė Danutė Šimkutė. 

"M. Ž." Prisiminkime pirmuosius žingsnius. Ar labai skyrėsi praktinis socialinis darbas nuo vadovėlinių teiginių bei patarimų? 

I. K. Studijuojant gautos socialinės žinios anksčiau ar vėliau tampa tavo vertybėmis. Jas taikydama nejunti, kad tai teorinės žinios. Man atrodo, kad tai tavo pačios galvoje atsiradusios mintys. Be abejo, žinias reikėjo pritaikyti socialiniame darbe. Studijų metais turėjome daug praktikos. Nemažai laiko praleisdavau su kauniečiais neregiais bei organizacijų darbuotojais, besirūpinančiais žmonėmis su regos negalia. Turint teorinių žinių ir praktikos lengviau pradėti dirbti. Žinoma, vadovėliai visų situacijų neaptaria. Kasdienybėje socialinio darbuotojo laukia įvairiausios situacijos. Kartais vien žinių nepakanka. Socialinio darbuotojo kasdienybėje ne paskutinį vaidmenį vaidina širdis. Negalima nuo žmogaus atsiriboti. Jeigu su lankytoju "kalbiesi širdimi", jis tai pajunta ir pokalbis pasisuka išvis kita linkme. Būna tokių situacijų, kad žmogui tikrai materialiai negali pagelbėti, bet raminantis ir paguodžiantis nuoširdus žodis sušildo ir nepritekliai tampa ne tokie skaudūs ir beviltiški. 

"M. Ž." Tik pradėjusi dirbti, patekote į gana specifinį interesantų ratą. Su kokiais sunkumais susidūrėte ir kaip sprendėte kilusias problemas? 

I. K. Mano darbas nėra tas tikrasis socialinis darbas. Jis daugiau administracinis, kita vertus, tai ir socialinės politikos formavimas. Žinoma, tik pradėjus dirbti reikėjo išklausyti klientų pageidavimų ir nusiskundimų. Dabartinis darbas patinka. Manau, kad esu savo vietoje. Jeigu anksčiau dirbau su žmonėmis, tai dabar plušu su dokumentais. Kad ir kaip būtų keista, šioje veikloje matau prasmę. 

"M. Ž." Būdama LASS Jurbarko rajono filialo pirmininke, kokios patirties gavote? 

I. K. Kai dirbau LASS Jurbarko rajono filialo pirmininke, pravertė studijų metais LASS Kauno filiale įgyta patirtis. Dalyvavau "Retinitis pigmentosa" organizacijos veikloje. Ten taip pat esu susidūrusi ir bendravusi su neregiais. Stebėjau, kaip jie dirba, bendrauja, ilsisi. Palyginusi Kauno ir Jurbarko neregių organizacijas, randu nemažai skirtumų. Mieste daug darbuotojų, o konkretaus rajono pirmininkas turi išmanyti visas socialinio, ir ne tik šio darbo, sritis. Jurbarke neregių veikla nėra tokia intensyvi kaip didžiuosiuose miestuose. Kaip jau minėjau, bėda ta, kad dauguma narių yra garbingo amžiaus. Juos išvilioti iš namų yra sunku, o sudominti kelionėmis, susitikimais - dar sunkiau. Dar vienas minusas - nariai išsibarstę po visą rajoną. Kaimo vietovėse gyvenantys ir norėdami nelabai gali atvažiuoti. Kaimuose retai važiuoja autobusai. Pirmininkams labai sunku motyvuoti kaime gyvenanti neregį. Gyvenamoji vieta daro įtaką, riboja neįgaliojo įpročius, pomėgius, socialinį aktyvumą bei judėjimą. Matyt, neregys įprastoje aplinkoje jaučiasi saugiau. Nors ir trumpas, bet intensyvus pirmininkės darbas praplėtė socialinio darbo akiratį. Atsirado neįkainojama patirtis, kuri praverčia dabartiniame darbe. 

"M. Ž." Kas paskatino iš praktinio socialinio darbo pereiti į administracinį darbą? 

I. K. Dabartinis mano darbas yra pirmasis - ir kol kas vienintelis. Pirmininkavimas - tik trumpalaikis darbinės veiklos epizodas. Praktinis socialinis darbas skiriasi nuo administracinio. Esu tikra, kad tinku administracinėms pareigoms. Žinoma, norisi gyvo kontakto su žmonėmis. Galvoju praktiškai. Dirbdama praktinį socialinį darbą, turėčiau problemų. Reikėtų ne tik susitikti su žmonėmis, bet ir juos lankyti, lydėti. Tai kliūtis. Naujoje aplinkoje mano veiksmai yra riboti, todėl reikėtų prašyti aplinkinių pagalbos. O dabar aš puikiai orientuojuosi aplinkoje ir savo darbo vietoje. Pagaliau mano būdas tinkamas dirbti su dokumentais, pažymomis, prašymais. Šis užsiėmimas man teikia malonumą. 

"M. Ž." Kokia yra nūdienos darbo specifika? 

I. K. Nors dirbu administracinį darbą, bet ir su žmonėmis susiduriu. Sulaukiu lankytojų, kurių rankose - skundai arba prašymai, kurie turi pageidavimų. Reikia jiems padėti. Mano tiesioginis darbas yra kitoks. Dažniausiai dirbu su dokumentais: pildau išmokų formas, priimu prašymus, tikrinu kitų seniūnijos socialinių darbuotojų priimtus prašymus dėl išmokų skyrimo. Taip pat prisidedu prie dokumentų, susijusių su įvairiomis išmokomis, lengvatomis mūsų rajone kūrimo, direktoriaus įsakymo kūrimo. Prireikus pavaduoju skyriaus vedėją. Rengiu dokumentus teismams ir juose dalyvauju. Aišku, administraciniame darbe neapsieinama be ataskaitų rašymo. Taip pat įvairiais klausimais konsultuoju socialinius seniūnijų darbuotojus. 

"M. Ž." Gal galėtumėte palyginti LASS su kitomis neįgaliųjų organizacijomis rajone? 

I. K. Lyginant LASS su Neįgaliųjų draugija, į akis krenta mūsų organizacijos narių kontingentas. Pastaroji draugija yra gausesnė, todėl čia - daugiau veiklos. Neįgaliųjų draugija gauna didesnį finansavimą, todėl į savo veiklą įtraukia daugiau neįgaliųjų. LASS nariai nėra tokie aktyvūs. Gal todėl mūsų organizacijos veikla yra šiek tiek pasyvesnė. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS