SUKAKTYS

JAUTRIOJI BEATRIČĖ

Šį mėnesį sukanka šimtas penkeri metai, kai gimė viena žymiausių neregių dainininkių - Beatričė Grincevičiūtė. Atrodytų, tiek daug apie šią išskirtinę asmenybę yra pasakyta: surinkta prisiminimų, parašyta knygų bei sukurta dokumentinių filmų. Lyg ir nieko nauja apie ją negalima pasakyti, nes daugelis, kurie pažinojo Beatričę, - jau ne su mumis. Džiugu, kad dar yra žmonių, menančių ir draugavusių su žymiąja nerege. 

Viena iš geriausių ir ištikimiausių Beatričės Grincevičiūtės draugių buvo dokumentinių filmų režisierė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė. Jos draugystė su dainininke tęsėsi kelis dešimtmečius. Draugėms teko netgi kartu miegoti vienoje lovoje ir dalintis negausiu pokario maistu. 

Režisierė neseniai atšventė savo devyniasdešimties metų sukaktį. Ji kartu su neregės dainininkės bičiuliais iki šiol rūpinasi draugės atminimu. Vasaros pradžioje B. Grincevičiūtės tėviškėje buvo atidegta atminimo lenta. Nors režisierė apie savo draugę yra parašiusi kelias knygeles, vis tiek su "Mūsų žodžio" skaitytojais sutiko pasidalinti žiupsneliu prisiminimų. 

"M. Ž." Kada prasidėjo pažintis su Beatriče? 

J. Z. J. Tai mano vienintelė ir geriausia neregė draugė. Žinoma, dainininkės dėka apsilankiusi Aklųjų bibliotekoje, susipažinau ir su kitais neregiais bei silpnaregiais. Mūsų pažintis prasidėjo pokario metais. Nors neakivaizdinė pažintis prasidėjo dar 1937 m., kai per radiją buvo transliuojamas pirmasis B. Grincevičiūtės koncertas. Iki šiol atmenu ilgą ir išsamų būsimos dainininkės pristatymą. Diktorius pabrėžė, kad dainuos akla dainininkė. Mes visi suklusome. Tuo metu man buvo vienuolika metų. Mus visus sujaudino aklos atlikėjos balsas. Jis hipnotizavo ir smelkėsi kažkur giliai giliai. Per radiją transliuodavo operos dainininkų koncertus. O Beatričės balsas buvo kitoks - nuoširdus ir jaunas. Tas atvirumas ir nuoširdumas negalėjo nesujaudinti. Ilgainiui ne be reikalo visa Lietuva prieš ją nulenkė ne tik galvas - užkariavo ji ir širdis. Beatričė tapo visų numylėtine. Daugelis aklą dainininkę stengdavosi užkalbinti, tiesė pagalbos ranką. Po koncertų pasiūlydavo nakvynę. Tuo metu viešbučių nebuvo daug, kita vertus, jie buvo ne pagal dainininkės kišenę. Iki šiol atmenu Kipro Petrausko žodžius: "Kad ji labai gražiai dainuoja." 

"M. Ž." O kodėl neregė dainininkė, sulaukusi tokių palankių liaupsių, nebuvo priimta į Kauno konservatoriją? 

J. Z. J. Beatričė grįžo iš Varšuvos. Ji ten mokėsi aklųjų mokykloje. Labai norėjo įstoti į tik ką atidarytą Kauno konservatoriją. Būsima dainininkė papuolė pas Juozą Gruodį. Prieš tai ji dainavimo buvo mokiusis Varšuvoje. Maestro, pagyręs Beatričės muzikinį išsilavinimą, konstatavo, kad ji neturinti jokio muzikinio balso. Vėliau, prabėgus keliolikai metų, J. Gruodis parašė dainą "Burtai". Tai atlikėjui labai sunkus kūrinys. Niekas nesiryžo jos dainuoti. Vieną dieną maestro per radiją išgirdo savo dainą. Jos atlikimas dainos autorių sužavėjo. Ją dainavo B. Grincevičiūtė. J. Gruodis Beatričės atsiprašė už tai, kad neįvertino jos, kaip dainininkės, talento. 

Beatričė, nepriimta į Kauno konservatoriją, labai nusiminė, bet rankų nesudėjo. Tuo metu atsidarė Liaudies konservatorija. Būsima dainininkė tapo šios konservatorijos studente. Besimokydama dirbo Kauno aklųjų mokykloje. Baigusi konservatoriją dirbo Kauno filharmonijoje. Pokario metais trūko maisto. Beatričė vaikščiojo po darželius ir mokė vaikus dainuoti. Už tai gaudavo košės ar lėkštę sriubos. 1946 metais dainininkė buvo pakviesta dirbti į Lietuvos radiją. Beatričė per mėnesį turėjo paruošti dešimt koncertų. 

"M. Ž." Radijas judvi supažindino ir suartino? 

J. Z. J. Pokario metais mane pakvietė dirbti į Lietuvos radiją, muzikos skyrių. Tokios galimybės negalėjau atsisakyti. Pokario laikai buvo labai sunkūs. Trūko visko: maisto, aprangos, batų, todėl kiekvienas darbas buvo svarbus. Tiesa, radijuje susipažinau su Beatriče. Iki tol buvau girdėjusi tik jos koncertus. Iki šiol atmenu mūsų pirmąją pažintį. Sėdėjau redakcijoje ir kažką dirbau. Staiga atsidarė durys ir išgirdau besisveikinantį balsą. Nepakėlusi galvos atsakiau į pasveikinimą. Tada išgirdau frazę: "Kieno šis nepažįstamas balsas? Kieno šiandieną naujas balsas?" Taip mes su ja susipažinome. Tą vakarą pirmą kartą neregę draugę palydėjau namo. Nuo šio susitikimo mudvi su Beatriče draugavome keturiasdešimt metų. 

Buvo laikas, kai neturėjau kur nakvoti. Sužinojusi apie tai, draugė suteikė prieglobstį savo kambarėlyje. B. Grincevičiūtė gyveno kukliai. Daiktų buvo nedaug. Priglaudusi mane, neturėjo kur guldyti, todėl dalinomės viena lova. Tiesa, neilgai kartu miegojome. Beatričei draugai padovanojo tachtą, ant kurios aš ir persikrausčiau. Tapau nuolatine ir nepakeičiama Beatričės palydove. Mudvi kartu ne tik atostogaudavome, bet ir vaikščiodavome į svečius. Susipažinau su visais jos draugais. Kiekvieną vakarą vis kitur eidavome į svečius. Beatričė buvo graibstyte graibstoma. Ji mokėjo gražiai kalbėti. Visus užburdavo nuoširdumas, apsiskaitymas. B. Grincevičiūtė mokėjo daug Adomo Mickevičiaus tekstų atmintinai. Ji buvo smagaus būdo. Vis sakydavo, kad viską mėgsta dirbti linksmai. Matyt, tas linksmumas ir traukė žmones. Namai visuomet buvo pilni svečių. Ypač svečių netrūko, kai dainininkė gavo butą prieš pat Operos teatrą. Jos langai buvo į gatvę. Atėjus svečiams, visuomet buvo siūloma kavos. Šis gėrimas buvo deficitinis. Dainininkė visur turėjo pažįstamų ir geros kavos jai parūpindavo viena gastronomo pardavėja. Jaunimui dabar jau turbūt sunku įsivaizduoti, bet tuo metu trūko visko. 

"M. Ž." Beatričė garsėjo savo jautrumu, nesavanaudiškumu. Ar tiesa, kad koncertams ji neturėjo kuo apsirengti? 

J. Z. J. Draugės širdis buvo didelė ir jautri. Kiek įmanydama ji padėjo aplinkiniams. Atmenu, gyvenome Labdarių gatvėje. Ten Beatričė turėjo paprastą kambarį. Prieš ją gyveno neregė. Beatričė ją nuolat šelpdavo ne tik maistu, bet ir drabužiais. Dainininkė užsienyje turėjo draugų ir gerbėjų. Jai iš Amerikos kartais atsiųsdavo siuntinių, kuriuose buvo daug įvairiausio deficito. Gavusi siuntinį ji beveik viską išdalindavo, sau nieko nepasilikdavo. Štai Beatričės kelionė į Vokietiją. Iš čia ji atsivežė daug drabužių. Artėjant koncertui nusprendžiau Beatričę papuošti iš užsienio atsivežtais apdarais. Atidariusi spintą nustėrau. Ji buvo tuščia. Pasirodo, visas užsienio lauktuves dainininkė išdovanojo. Ji neturėjo daug suknelių. Beatričę gelbėjo kaimynė, kuri megzdavo dideles spalvingas skaras. Dainininkė, norėdama paslėpti tą pačią suknelę, apsimuturiuodavo prieš koncertus vis kita skara. 

"M. Ž." Maniau, skara - tai liaudies dainų atlikėjos vienas iš išskirtinių aprangos elementų. Beje, kaip dainininkė tapo liaudies dainų atlikėja? 

J. Z. J. Ji labai mėgo liaudies dainas, norėjo jas dainuoti. Danutė Čiurlionytė atkalbinėjo, nes kilminga moteris tikrai nemokės dainuoti taip kaip paprasta liaudis. Dainininkė užsispyrė ir neklausė patarimų. Ji, padedama draugų studentų, lankė kaimo atlikėjų pasirodymus - mokėsi iš jų dainavimo. B. Grincevičiūtė taip gerai išmoko dainuoti liaudies dainas, kad kiti dainininkai pradėjo mokytis iš jos. 

"M. Ž." Mažai yra kalbėta apie dainininkės ištremtą į Sibirą brolį bei sesę. Kas jums apie tai žinoma? 

J. Z. J. Beatričės šeimoje buvo šeši vaikai. 1940 metais iš namo pirmiausia buvo išvyta motina. Tame name naujoji valdžia įkūrė ligoninę, skirtą proto neįgaliesiems. Pačius jauniausius šeimos narius Stasį ir Kristiną išvežė į Sibirą. Du broliai pasitraukė į Lenkiją. Sūnūs pasitraukdami motinai pastatė namelį. Beatričė su savo broliu Stasiu - labai panašaus charakterio. Abu labai švelnūs, jautrūs ir neabejingi muzikai. Stasys į Sibirą pasiėmė akordeoną. Ten mokė vietinius vaikus groti. Brolis, būdamas tremtyje, nenutraukė ryšių su seserimi. Skaičiau jo laiškus. Taip pat jam atrašydavau. Stasys prašydavo atsiųsti kavos. Beatričė iš paskutiniųjų siųsdavo siuntinius. Stasys mirė Sibire. Atsimenu momentą, kai į Lietuvą paviešėti atvažiavo jo dukros. Tetulė priėmė labai širdingai, stengėsi pildyti kiekvieną jų įgeidį. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie jūsų filmą ir briaunotąsias stiklines. 

J. Z. J. Kaip jau minėjau, draugės namai "lūždavo" nuo svečių. Artėjo Beatričės gimtadienis. Norėjosi nekasdienės dovanos. Ta proga nusprendžiau apie ją sukurti dokumentinį filmą. Filmo norėjau ne dirbtinio, paradinio, o paprasto, be patoso. Nusprendžiau dainininkę filmuoti namuose, įprastoje aplinkoje. Tuo metu filmavimo aparatūra buvo griozdiška, reikėjo papildomo apšvietimo. Tuo tikslu visame bute iškabinome lempas. Filmavimo kamera sekiojo paskui buto šeimininkę. Beatričė judėjo sparčiai - vos spėjome suktis. Jubiliejaus proga jos pasveikinti susirinko didžiulis būrys bičiulių. Vienas iš jų atnešė gero vyno. B. Grincevičiūtės namuose buvo viena griežta taisyklė - jokio alkoholio! Jubiliejaus proga šeimininkė nusprendė padaryti išimtį. Kilo nelaukta problema - nebuvo taurių. Reikėjo sukti galvą, į ką pilstyti vyną. Iš kažkur gavome briaunotas stiklines. Taip filme atsirado šios klaikios stiklinės. Filme - tikra Beatričė, jame nėra nė vieno suvaidinto kadro. Tai mano pirmasis darbas baigiant Leningrade režisūros mokslus. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS