NEREGYS DARBO RINKOJE

Henrikas STUKAS

DU GYVENIMAI

Ruduo, gamta ruošiasi žiemos poilsiui. Aplink - tiek daug žodžiais nenusakomų spalvų. Po kojomis šiurenančių lapų metas. Gyvenant mieste, metų laikų kaita ne taip aiškiai juntama kaip kaime, o ypač - vienkiemyje. Atokiau nuo miesto triukšmo, žmonių ir automobilių atsiranda nenusakomas ryšys su gamta. Kodėl gi nesidžiaugti, kada pajunti savo vidaus ir aplinkos pilnatvę? Tavęs neslegia tai, kas kartais alina miesto žmogų: tempas, nuolatinis skubėjimas, žmonių gausa. Tu gyveni kitu tempu. Rytas prasideda su saulės patekėjimu. Tik atsikėlęs skubi pasirūpinti savo ūkiu. O jis ne toks mažas. Kažkada viskas prasidėjo nuo vienos ožkelės. Dabar gi vienkiemis pilnas gyvasties. Tvarte ramiai laukia kelios karvutės. Jas reikia pamelžti. Eilės į ganiavą laukia ožkų bei avių bandos. Grįžus iš ganyklos - kiemo paukščiai. Didžiausias pasididžiavimas - kalakutai. Jie savo burbuliavimu užpildo visą sodybos erdvę. Kasdieniniai darbai veja vienas kitą. Tik spėk suktis. Viskuo pasirūpinti nėra taip lengva. Vienkiemio šeimininkas vos mato dienos šviesą. Jam didžiausias pagalbininkas - baltoji lazdelė. Taip pat ir jo gyvenimo draugė. Be Česės, vargu ar pats vienas susidorotų su kasdieniais ūkio darbais. Dabar gi abu pluša nuo rytmečio iki vėlyvo vakaro. 

Ūkininkas Rimantas Bagdonavičius gyvena šalia Baltarusijos sienos, Švenčionių rajone, Varakalių kaime. Jo sodyba yra atokiau nuo kaimo, šalia miško, - tai vienkiemis. Dabartinė idilė sukurta po ilgų klystkelių ir nuopuolio metų. Rimas rado jėgų pakilti iš tikro "dugno" ir, atsisakius taurelės bei cigaretės, pradėti gyvenimą iš naujo. 

Puikus sudaužytas gyvenimas 

Rimas baigė devynias klases tuometinėje Vilniaus A. Jonyno internatinėje mokykloje. Iš karto buvo išsiųstas mokytis į Kretkampį. Ten išmoko šaltkalvio surinkėjo specialybės. Kelerius metus dirbo Vilniaus aklųjų gamybiniame mokymo kombinate. Vėliau grįžo į gimtajį miestą Ignaliną. Įsidarbino Vilniaus kombinatui priklausiusiame Ukmergės ceche namudininku. Juo išdirbo iki pat cecho uždarymo. 

Silpnaregis tuo metu dar neblogai matė. Jis sukūrė šeimą, susilaukė vaikų. Vien tik darbu neapsiribojo. Mokydamasis vidurinėje mokykloje Rimas lankė muzikos mokyklą. Iš pradžių mokėsi groti klarnetu, vėliau - saksofonu. Mokėjimas groti muzikos instrumentais pravertė. Silpnaregis subūrė muzikantų grupę, pradėjo groti vestuvėse. Ignalinoje ir aplinkiniuose kaimuose R. Bagdonavičiaus grupė greitai išpopuliarėjo. Pasipylė užsakymai. Vestuvės keitė vestuves. O kaipgi nepakelsi taurelės už jaunavedžių laimę? Taurelių vis daugėjo. Iš pradžių svaigalai gyventi netrukdė. Užsidarius namudiniam cechui, vyras įsidarbino vietiniame kooperatyve. Dirbo parduotuvėje kroviku. Kroviko darbas nėra lengvas. Reikėjo iškrauti produktus atvežusias mašinas, tai, kas atvežta, - pristatyti į prekybos salę. Laisvu nuo darbo metu, o vėliau ir darbe, Rimas nepamiršo taurelės. Su ja buvo lengviau susirasti draugų. Taip nepastebimai silpnaregis artėjo prie ribos ir ją peržengė. 

Rimui pamėgus taurelę, asmeninis gyvenimas taip pat pasikeitė. Nuo sunkumų kilnojimo, o gal ir nuo svaigalų, pradėjo silpti regėjimas. Žmona pareikalavo skyrybų. Galutinį tašką padėjo nelaukta brolio netektis. Silpnaregis nuleido rankas, prarado gyvenimo prasmės pojūtį. Savigailą malšino alkoholiu. "Gėriau ištisus penkerius metus. Buvau pasiekęs dugną. Man niekas kitas nerūpėjo, tik gauti svaigalų. Nei išvaizda, nei šeima, nei aplinkiniai manęs nedomino. Svarbiausia - su draugais gauti kur nors išgerti. Iki tiek nusiritau, kad su baltąja karštine atsidūriau Naujojoje Vilnioje. Tada vieną dieną atsibudęs sau pasakiau: "Rimai, Rimai ką tu darai!" Grįžęs namo iš šono pažvelgiau į savo vadinamus draugus. Pasidarė baisu. Supratau: daugiau nenoriu būti toks. Nusprendžiau ir sau prisiekiau - daugiau su taurele ir cigarete nedraugausiu. Gaila iš gyvenimo išbrauktų tų penkerių metų", - pasakojo R. Bagdonavičius. 

Naujas gyvenimas 

Rimas, nusprendęs atsisakyti svaigalų, tvirtai siekė užsibrėžto tikslo. Pirmiausia nutarė išvažiuoti iš Ignalinos. Viską, ką buvo užgyvenęs, paliko sūnui bei dukrai. Pats nusprendė laikinai prisiglausti pas gimines, gyvenančius Varėnos rajone. Kaip tarė, taip ir padarė. Silpnaregis suprato, kad visą gyvenimą nepiktnaudžiaus giminaičių svetingumu. Todėl reikėjo ieškoti, kur galėtų įsikurti ir pradėti naują gyvenimą. Taip likimas jį atvedė į Švenčionių rajone esantį Varakalių kaimą. Čia rado ir gyvenimo draugę. Rimas, nors jau ėjo su baltąja lazdele, troško veiklos. Kai atsisakė svaigalų, pradėjo taupyti. Draugės namelis buvo senas ir prašyte prašėsi remonto. Silpnaregis nutarė turimus pinigus panaudoti namui remontuoti. Statybos bei ūkio darbų jį buvo išmokęs krikštatėvis. Ūkininkas pasakojo: "Daug ką moku pasidaryti pats, tačiau nematydamas ne viską gali pasidaryti. Remontuojant namą pagelbėjo draugai. Pirmiausia pakeitėme stogą, įdėjome plastikinius langus. Namą apšildėme ir apkalėme daililentėmis. Iš tiesų, kai esi užsiėmęs, svaigalai nerūpi. Vis galvoji, ką dar galėtum padaryti. Sutvarkęs gyvenamąjį namą ėmiau galvoti, kuo toliau užsiimti. Gyvenant vienkiemyje, apsuptame laukų ir pievų, išganinga mintis savaime atėjo į galvą. Pasitarę su Čese nusprendėme pamėginti ūkininkauti." 

Lengva pasakyti - sunku padaryti. Gyvulius laikyti - puiki mintis. Deja, nebuvo kur jų laikyti. Prie namų ganėsi tik viena ožkelė. Rimas pradėjo sukti galvą, kaip pasistatyti naują tvartą. Statybinės medžiagos brangios, o pinigų stigo. Šalia Švenčionių nutiestas geležinkelis. Tuo metu buvo keičiami geležinkelio pabėgiai. Senieji mediniai buvo nurašyti ir pusvelčiui parduodami. R. Bagdonavičius pasinaudojo puikia proga. Nusipirko daug pabėgių ir iš jų, padedamas draugų, pastatė didelį tvartą. Po kiek laiko ožka atsivedė ožiukų. Taip pamažu ūkis pradėjo plėstis. Ožkų banda išaugo iki penkiolikos. Ožkų pienas sveikas, bet iš jo sviesto nepadarysi. Ūkininkas nusipirko karvę. Iš prieauglio užsiaugino antrą. Išpopuliarėjus avininkystei nusipirko keturias avis. Banda išaugo iki devyniolikos avių. Ūkininkas neilgai džiaugėsi gausia avių banda. Prieš kelerius metus tarp avių įsisuko vilkas - išpjovė vienuolika avių. Kitos išsibėgiojo po mišką. Namo grįžo tik du jaunikliai. Rimas su Čese nenuleido rankų ir vėl viską pradėjo iš pradžių. Dabar avių banda vėl gausi. Vėliau ūkyje atsirado įvairių paukščių. Silpnaregis ilgą laiką augino mėsinius viščiukus. Išauginęs juos parduodavo. Dabar vištas augina tik kiaušiniams. Mėsai geriau auginti kalakutus. Koks ūkis be mėsos? Kol buvo galima, silpnaregis augino kiaules. Ūkyje kriuksėjo trys penkios kiaulės. Įdomu tai, kad pats šeimininkas skersdavo ir išdarinėdavo skerdieną."Neregiui nėra nenudirbamų darbų. Reikia tik užsispyrimo. Skersti ir darinėti kiaules mane išmokė krikštatėvis. Čia kaip su dviračiu: vieną kartą išmokęs važiuoti, niekada neužmirši. Taip ir su skerdiena. Man akis atstoja pirštai. Prieš pjaudamas ar darinėdamas apčiupinėju. Darinėju lėtai, neskubėdamas. Sunkiausia buvo išdarinėti pirmuosius gyvulius. Vėliau įpranti ir įgundi. Gaila, bet kiaulių maras ir draudimas laikyti degląsias baigėsi tuo, kad nuo stalo dingo kiauliena. Reikia pjauti ir išdarinėti avis. Gyvendamas kaime ir augindamas gyvulius, pats privalai jais rūpintis ir, atėjus laikui, juos skersti mėsai", - pasakojo ūkininkas. 

Ūkiškai gyvenant ir laikant gyvulius, esama ir pertekliaus - mėsos, pieno. Ne išimtis - ir silpnaregio ūkis. Parduoti pieną, sūrį, varškę, sviestą, mėsą nėra sunku. Net nereikia patiems važiuoti į šalia esančius Švenčionis. "Pirkėjai atvažiuoja patys. Žmonės greitai sužino apie tavo naminius produktus. Svarbu, ruošiant pieno produktus, laikytis švaros. Daug ką lemia karvės pienas. Mūsų pienas skanus - be pašalinio kvapo ir skonio. Žmonės patys neraginami kelis kartus per savaitę atvažiuoja ir išperka pieno produktus. Man svarbu nepadidinti kainos. Žmonės lieka patenkinti, o ir mums su Čese - papildomas euras. Netiesa, kai žmonės skundžiasi, kad negali išgyventi kaime. Esu pats smulkiausias ūkininkas. Gal mano žodžiai skambės kaip pasigyrimas, bet mes gyvename iš savo ūkio. Kaime, jeigu nesi tinginys, tai tikrai maistu apsirūpinsi ir dar šį tą parduosi", - samprotavo Rimas Bagdonavičius. 

Prie sodybos tyvuliuoja dvidešimt trijų arų tvenkinys. Jį iškasė pats šeimininkas, įveisė žuvies. Žuvies neparduoda - ji skirta savo ir artimųjų stalui. Retų laisvų atokvėpių metu Rimas mėgsta su meškere pasėdėti prie vandens. Meškerė paprasta, nepritaikyta neregiams. Žvejui akis atstoja ištikima draugė. Ji pasako, kai pradeda kibti. Rimui tereikia tik laimikį ištraukti. Ilgai jo laukti netenka, nes tvenkinyje gausu žuvies. 

Ilgais vėlyvo rudens ir žiemos vakarais ūkininkams atsiranda laisvesnio laiko. Silpnaregis nedykinėja - vis prie ko nors krapštosi. Dažnokai į rankas paima didžiausią adatą bei neploną valą - neria durų užuolaidas. Tai sunkus, nemažai fizinės jėgos reikalaujantis užsiėmimas. Iš pradžių silpnaregis su savo drauge keliauja į mišką. Suradę jauną pušaitę, prisiskina žalių kankorėžių. Juos atsinešę namo suveria ant storo žvejybinio valo. Žalią kankorėžį išilgai pradurti adata nėra taip paprasta. Vienos durų užuolaidos gijos ilgis - daugiau nei du metrai. Kankorėžis veriamas vienas po kito. Tokių gijų prireikia ne vienos ir ne dviejų. Suvėrus kankorėžius reikia padengti bespalviu laku. Tada dviems savaitėms paliekama džiūti. Prabėgus keturiolikai dienų lakuojama dar kartą. Tiesa, kankorėžius lakuoja ne Rimas - jis atlieka tik sunkiausią darbą. 

Taip nepastebimai vienas metų laikas keičia kitą. O su pavasariu vėl prasideda žemdirbiui naujas metų ciklas ir kasdieniai darbai.