TURINT LAIKO

Giedrė REČIŪNIENĖ

VIRTUVĖS CHEMIJA - JŪSŲ RANKOSE

Nors apie tai retai susimąstome, tačiau iš tikrųjų gyvename lyg kokioje chemijos laboratorijoje. Kaip tai mus veikia? Kokios medžiagos ypač pavojingos virtuvėje? Ir ką apie chemiją turėtų žinoti kiekviena šeimininkė, kad ir kaip kažkada mokykloje nemėgusi ar nesupratusi chemijos? Į šiuos paslaptingus ir beveik nematomus procesus pažvelkime chemiko gamtos mokslų daktaro Juozo Butkevičiaus akimis. Mokslininko įsitikinimu, nuo šeimininkių labai priklauso šeimos sveikata. 

Tad atraskime laiko ir pasidairykime po savo virtuvę, stalčius ir lentynėles. Gal turime daiktų, kurie mums nelabai reikalingi ir, atvirkščiai, nepelnytai laikome nenaudodami? 

Nerūdijančio plieno neatsikąsime. Virtuvėse aptiksime daug šaukštų, peilių, šakučių iš nerūdijančio plieno. Ką su jais darai, niekas nekenkia. 

Pasak mokslininko, nerūdijantis plienas yra chromo, geležies, nikelio ir kitų metalų lydinys. Nors chromas nuodingas, bet trivalenčio chromo oksidas metalo paviršiuje sudaro labai atsparią chromo oksido plėvelę, o ją ištirpinti sunku, panašiai kaip auksą ar platiną. Tad nerūdijančio plieno įrankius galime naudoti nesukdami sau galvos. Šis lydinys į maistą (netirpsta, nebyra) niekaip nepatenka. "Žiemai ruošdami uogas, obuolius, naudokite nerūdijančio plieno peilius, o ne iš kaimo atsivežtus geležinius peilius, nes tokiais supjaustę obuolius sunaikinsite visą vitaminą C. Geležis yra vienas geriausių šio vitamino skilimo katalizatorių", - sako mokslininkas. 

O geležis, kurią valgome? Geležis virtuvėje nepavojinga: "kiekvienas, kol gyvas, savo organizme "nešiojasi" apie 3-5 gramus geležies, tad keli miligramai iš vandentiekio vamzdžio ar iš ketaus puodo didelės bėdos, atrodo, nepadarys. Bet jei naudotume vien ketaus indus, rizikuotume susirgti sideroze. O tai labai nemaloni liga: plaučių paviršiuje pradeda skirtis rūdys - geležies oksidai". 

Jei žmogaus organizme trūksta geležies, tą vietą užima cinkas, švinas, kadmis ir kiti elementai. O jie yra labai nuodingi. 

Iš virtuvių po truputėlį dingsta aliuminio indai. Nors kadaise aliuminio žiedais galėjo puikuotis tik karalienės, mat šis metalas buvo labiau vertinamas už auksą, tačiau žmonės sąmoningi, jie greitai atsisakė iš jo pagamintų šaukštų, šakučių. Jei gaila išmesti tokius puodus, virkit juose pienišką ar daržovių sriubas, o gerai įrūgusiems kopūstams paieškokite emaliuoto puodo. Aliuminis labai aktyvus metalas - nesunkiai tirpsta rūgščiame maiste. 

Kraujo litre aliuminio randama mažiau kaip pusė miligramo. Tačiau didesni jo kiekiai kelia pavojų. Tad šį metalą geriau iš namų "išvaryti". 

Cinkuotas kibiras - irgi ne kažin kas. Kaime vanduo dar nešiojamas cinkuotais kibirais, pirtyse dar prausiamasi tokiose vonelėse. Kol cinkuotuose induose vanduo būna trumpai, tai yra tik atnešamas, - nieko blogo. Tačiau kibire ilgai vandens laikyti negalima: po keleto valandų vanduo įgyja naują skonį ir gerti netinkamas. Vandenyje ištirpsta cinkas. 

Nors tai ir labai svarbus fiziologinis elementas, bet didelis jo kiekis organizmui pavojingas. Cinko perteklius, kaip ir trūkumas, gali sukelti vėžį. 

Teigiamas cinko savybes žinome. Peršalus atsiradusias pūsleles ant lūpų tepame vaistinėje įsigytu cinko tepalu (tai išvalytas cinko oksidas, ištrintas su valytais riebalais). Maži cinko oksido kiekiai skatina ląsteles atsistatyti. 

Patyrę aludariai žino, kad tauraus gėrimo negalima gadinti cinkuotu indu. Dar pusė bėdos, jei alus iškart išpilstomas, bet ilgiau pastovėjęs - negerai. Kadangi cinkas labai aktyvus metalas, greitai tirpstantis, tad dideli jo kiekiai sukelia labai smarkų vėmimą. Organizmas pats ginasi nuo per didelio cinko kiekio. 

Daiktų alaviniu paviršiumi šiais laikais namie nedaug. Tai - senesnė mėsai malti mašinėlė, kai kurios senesnės sulčiaspaudės, pienui laikyti indai kaime, kai kurios konservų dėžutės. 

Garsios firmos konservų dėžučių vidų lakuoja, su alavu ten esantys maisto produktai nekontaktuoja. Alavo junginiai yra nuodingi. Vandenyje jis - visai atsparus metalas. Senovine mašinėle alaviniu paviršiumi mėsą malti irgi galima, nes riebalai puikiai padengia, blokuoja šį metalą. Tas pats pasakytina ir apie pieno indus. 

Tačiau anksčiau buvo gaminamos alavuotos sulčiaspaudės. Tokių sulčių ir skonis, ir kokybė yra prasti (neaktyvaus alavo ir aktyvios geležies galvaninė pora). Senųjų alavuoto paviršiaus sulčiaspaudžių geriau atsisakyti ir įsigyti šiuolaikišką, kur uogas drasko platinuotas tinklelis, o išspaudžia centrifuga.