NEREGYS DARBO RINKOJE

KRYŽKELĖJE

Nuaidėjo, nuskambėjo rugsėjo pirmosios skambutis per miesto ir kaimo mokyklas, kviesdamas ne tik mokinius, jų tėvelius, bet ir mokytojus į ieškojimų ir atradimų pasaulį. Mokslo metų pradžios šventėje mokytojai išgirsta daug pažadų, skambių žodžių, dainų ir palinkėjimų. Deja, visa tai greitai pasimiršta. Šventines akimirkas pakeičia kasdienis darbas - pamokos. Mokytojo kasdienybė nėra tokia paprasta: kiekvieną dieną laukia vis nauji iššūkiai ir nestandartinės situacijos. Ar mes daug žinome apie mokytojų kasdienybę? Su kokiomis kliūtimis jie susiduria savo darbe? Kaip sekasi sudrausminti klasę? Apie tai ir dar daug ką "Mūsų žodžiui" sutiko papasakoti silpnaregė lietuvių kalbos mokytoja Laima Stelingienė. 

Laima - tikra klaipėdietė. Šiame mieste ji gimė, lankė darželį. Vidurinę mokyklą baigė Vilniuje, o gavusi brandos atestatą, sugrįžo į gimtąjį miestą. Čia studijavo vietiniame universitete, sukūrė šeimą ir, rodos, ilgam laikui įleido šaknis. 

"M. Ž." Pakalbėkime apie silpnaregio pasirinkimo galimybes. Ar pati turėjai iš ko rinktis, kur mokytis, vėliau studijuoti ir dirbti? 

L. S. Augau sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Tuomet žmogaus pasirinkimo teisė buvo ribojama. Ką jau kalbėti apie neįgaliuosius. Gimiau blogai matydama. Akių ligą paveldėjau iš mamos, todėl nuo mažens reikėjo mokytis kovoti ir ginti savo interesus. Nors mama dėjo daug pastangų, kad išgydytų mano akis, vis tiek reikėjo lankyti silpnaregiams pritaikytą specializuotą vaikų darželį "Pelėdžiukas". Apie jokią integraciją tais laikais niekas nekalbėjo. Darželyje man patiko, tačiau grįžusios namo manęs laukdavo ne visai vaikiški iššūkiai. Išėjusi į kiemą neišvengdavau patyčių, nes nešiojau akinukus. Buvau kitokia. Sulaukusi mokyklinio amžiaus taip pat neturėjau pasirinkimo. Reikėjo atsisveikinti su namais ir išvažiuoti mokytis į Vilniuje esančią Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. Tą akimirką, kai mama, tramdydama ašaras, išvažiavo, mano sieloje kažkas trūko. Susirgau. Ilgėjausi mamos. Nepajėgiau suvokti, kodėl ji mane paliko. Namų, o ypač mamos, ilgesio buvau persekiojama visus dvylika metų. Mokslai sekėsi neblogai, nors ir čia, ypač pradinėse klasėse, mačiau tokių dalykų, patyriau tokių bausmių, kurių net dabar negaliu pateisinti. Galbūt jau tada ėmiau suvokti, koks negali būti pedagogas. 1995 metais baigiau šią mokyklą. Žinoma, jau anksčiau pradėjau galvoti, kur mokytis toliau. 

"M. Ž." O kaip ten su įžeista ambicija ir netikėtu pasirinkimu? 

L. S. Savo ateitį planavau sieti su tiksliaisiais mokslais. Maniau, studijuosiu matematiką. Be didesnio vargo susidorodavau su mokyklos uždaviniais. Lengvai įsimindavau formules, kai kurias jų atsimenu iki šiol. Augant uždaroje sistemoje, atsiranda nepasitikėjimas savimi. Nesu išimtis. Ilgai abejojau, ar sugebėsiu studijuoti tiksliuosius mokslus. Mokantis būtų reikėję turėti reikalų su įvairiausiomis schemomis, diagramomis. Nebuvau tikra, ar man tai nebūtų tapę našta. 

Gyvenimo žavumas tas, kad jis pilnas netikėtumų. Na, pradėsiu nuo pradžių. Mokykloje garsėjau kaip gera rašinių rašytoja. Už turinį gaudavau penketus (tuo metu penketas buvo geriausias pažymys), tačiau su gramatika nedraugavau. Rašyba, skyryba man buvo neįkandamas riešutėlis - dažnokai būdavo neigiamas įvertinimas. Vieną kartą, kai visi nedrąsiai planavome savo ateitį, kažkas iš mokytojų apgailestaudamas pasakė, kad aš tikrai niekada netapsiu lietuvių kalbos mokytoja, nes esu beraštė. Šie žodžiai įžeidė mane. Nutariau trūks plyš įrodyti, kad jie klydo. Tvirtai pasiryžau rinktis filologės kelią. 

"M. Ž." Ne iš karto pavyko pasiekti tikslą. O ir studijuojant reikėjo ne kartą įrodyti savo tiesą. Papasakok, kaip sekėsi studijos ir kokias kliūtis tau reikėjo įveikti. 

L. S. Pasirinkau Vilniaus pedagoginį universitetą. Tuo metu ten buvo stojamieji egzaminai. Su literatūros teorijos egzaminu susidorojau labai lengvai, o su diktantu sudegiau. Nieko kito neliko, kaip grįžti namo. Rankų nenuleidau ir pamėginau stoti į Klaipėdos universiteto pedagogikos fakultetą. Apsidrausdama dokumentus dar padaviau ir į humanitarinių mokslų fakultetą. Pedagogikos fakultete istorija pasikartojo - koją pakišo gramatika. Humanitariniame fakultete buvo trys stojamieji egzaminai. Čia pagaliau man pasisekė: diktantą parašiau pusėtinai, literatūros egzaminą išlaikiau puikiai, o laikydama režisūros egzaminą pirmą kartą savo gyvenime skaudžiai pajutau tų, kurie save laiko išsilavinusiais žmonėmis, neišprusimą ir savotišką ribotumą. Laikant egzaminą reikėjo padeklamuoti eilėraštį ar pasakėčią. Deklamavau tikriausiai labai įsijautusi, nes buvau veidu atsisukusi į dėstytojus, o mano žvilgsnis klajojo kažkur padebesiais, o ir akių nevalingas virpėjimas neliko nepastebėtas. Dėstytojai, tai pamatę, pradėjo egzaminuoti ne iš dalyko, o domėtis mano regėjimo likučiu. Jiems buvo labai smalsu žinoti, kiek aš matau. Išėjusi iš egzamino nesupratau, ar jį išlaikiau. Tik po savaitės paskelbtuose įstojusių studentų sąrašuose išvydau savo pavardę. Deja, buvau priimta į mokamą studijų programą. Tapau Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių kalbos filologijos studente. Tiesa, už mokslą mokėjau tik pirmą pusmetį. Vėliau už gerus mokymosi rezultatus nuo mokesčio buvau atleista. 

"M. Ž." Studijų metais buvo ne pyragai? 

L. S. Iš tiesų studijuoti buvo labai sunku. Trūko vadovėlių. Jais reikėjo dalintis su bendramoksliais. Skaityti man buvo sunku, todėl kiek įmanydama stengiausi viską kopijuoti. Iki šiol rūsyje guli krūvos kopijuotos medžiagos. Šiame universitete buvau pirma studentė su regos negalia, todėl ne kartą reikėjo lankytis dekanate ir net pas rektorių. Keisčiausia tai, kad dėstytojai nesuprato mano negalios ir dar skaudžiau tai, kad iš jų sulaukdavau pasišaipymų. Pasakiusi, jog nematau ir paprašiusi, kad dėstytojas rašytų didesnėmis raidėmis, sulaukdavau kitokio pasiūlymo - liepdavo atsistoti prie lentos ir žiūrėti, kaip jis rašo. Todėl kildavo daug konfliktinių situacijų. Netgi bendramoksliai, matydami neteisybę, puldavo manęs ginti. Įveikusi visas kliūtis, 2000 m. baigiau Klaipėdos universitetą ir gavau lietuvių kalbos filologijos bakalauro diplomą su lietuvių kalbos mokytojo ir etnografinio ansamblio vadovo profesinėmis kvalifikacijomis. Baigusi vienus mokslus iš karto kibau į kitus. Įstojau į to paties universiteto magistrantūros studijas. Jas po dvejų metų sėkmingai pabaigiau ir man buvo įteiktas literatūrologijos magistro diplomas. 

"M. Ž." Dar besimokydama magistrantūroje pradėjote dirbti vienoje iš Palangos vidurinių mokyklų. Matyt, tuo metu trūko diplomuotų lituanistų? 

L. S. Besimokydama magistrantūros pirmame kurse, susipažinau su vyresnio amžiaus bendrakurse. Ji jau dirbo mokytoja Palangoje. Kartą jį manęs paklausė, ar aš galėčiau Palangos Senojoje gimnazijoje dėstyti lotynų kalbą. Šios kalbos mokiausi penkerius metus. Iššūkį priėmiau ir nuvažiavau darbintis. Deja, gimnazijos direktorius, nesitikėdamas surasti lotynų kalbos specialisto, pakoregavo mokomąsias programas, tačiau pasiūlė kelias lietuvių kalbos pamokas. Sutikau. 2001 metų pavasarį pradėjau dirbti Palangos Senojoje gimnazijoje. Po trijų savaičių man pasiūlė dar kelias lietuvių kalbos pamokas, tik kitoje mokykloje. Vėl sutikau. Per pertrauką reikėdavo bėgti iš vienos mokyklos į kitą. Žinoma, abi darbo sutartys buvo laikinos. Kitą rugsėjį sulaukiau pasiūlymo dirbti mokytoja Palangos Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje. Dirbau visu krūviu. Šioje mokykloje mokytojavau iki šių metų rugsėjo 1 dienos. 

"M. Ž." Kaip sekėsi surasti bendrą kalbą iš karto dviejuose kolektyvuose? 

L. S. Kol esi jaunas, apie tai negalvoji. Tiesą pasakius, elgiausi kaip partizanas, tardomas priešų. Bendradarbiams ilgai neprasitariau apie turimą negalią. Mokytojų kolektyve didelių problemų nebuvo. Ko nors paklaususi, visuomet sulaukdavau atsakymo. Niekas nekreipdavo dėmesio, kad aš kažko nematau. Pagaliau ir laikai pasikeitė. Neįgalusis jau nieko nestebina. 

"M. Ž." Dabar pamėginkime pasikalbėti apie amžiną mokytojo ir mokinio santykių problemą. Ar mokiniai, pastebėję tavo negalią, ja nepasinaudodavo? 

L. S. Iki šiol atsimenu pirmuosius mokytojavimo metus. Gavau vienuoliktokus. Į pamoką eidavau nedrąsiai, drebančiomis rankomis. Darydavau išsamius pamokų planus. Iš anksto mokiniams sugalvodavau klausimus ir sau pasirašydavau galimus atsakymus. Bijojau apsijuokti. Esu griežtas ir reiklus pedagogas. Mano tikslas - mokiniams išaiškinti temą. Galiu ją aiškinti nors ir dešimt kartų. Svarbu, kad ją vaikai suvoktų. Neslėpsiu, replikų, ypač iš žemesnių klasių mokinių, sulaukdavau. Iš pradžių viską išgyvenau savyje. Vėliau išdrįsau paprašyti pagalbos: ėjau pas direktorę, klasės vadovę, netgi kviesdavausi pokalbio mokinių tėvus. Tik su pedagogine patirtimi atėjo supratimas, kad tavo santykių su mokiniais niekas kitas nesureguliuos, tik tu pati. Ieškodavau įvairiausių sprendimo būdų. Mėginau ir geruoju, ir piktuoju. Ilgainiui supratau, kad universalių receptų nėra. Su kiekvienu vaiku reikia surasti individualią kalbą. Vaikai yra skirtingi ir keliai į jų širdis yra skirtingi. Vienam reikia parodyti pasitikėjimą, kitam reikia leisti vadovauti, trečią užtenka tik paglostyti. Kadangi garsėjau kaip griežta mokytoja, direktorė man skirdavo klases, kuriose būdavo sudėtingų vaikų. Nepasitaikė nė vieno vaiko, su kuriuo nebūčiau suradusi bendros kalbos. Mokytojos darbe svarbiausias uždavinys - susitvarkyti su savo emocijomis, nesigėdinti savo negalios, mokėti iš jos pasijuokti. Vaikų blogų nebūna. Būna tik silpni pedagogai. Mano mokiniai išmoko taisyklę, kad žmogus visada yra veiksnys - pagrindinė sakinio dalis, o tai, koks jis, yra pažyminys, kuris visada priklauso nuo veiksnio. 

"M. Ž." Kokia silpnaregės mokytojos kasdienybė? 

L. S. Lietuvių kalbos mokytojai nepakanka vien dirbti pamokose. Dėstant medžiagą didesnių keblumų nekilo. Puikiai esu perpratusi darbą su multimedijomis. Kartais mokiniams duodavau paklausyti įgarsintų knygų. Jiems tai mano darbo pradžioje būdavo tikra staigmena. Kartais į pamoką atsinešdavau brailio lentelę ir sparnelį. Netgi mokydavomės brailio abėcėlės, todėl mokiniams mano pamokos patiko. Jie žinojo, kad blogai matau. Vaikai yra geri. Jie greitai prisitaikydavo prie mano negalios ir kartais netgi man padėdavo. Reikia suprasti, kad mokiniai pirmą kartą gyvenime susidūrė su silpnarege mokytoja. Jie nežino, kaip su tokiais žmonėmis elgtis. Todėl mano vienas iš tikslų ir buvo mokinius supažindinti su nematančiųjų ir silpnaregių pasauliu. 

Lietuvių kalbos mokytojos kasdienybė - nuolatinis mokinių sąsiuvinių tikrinimas. Visus darbus taisiau namuose. Nenorėjau, kad vaikai matytų, kaip naudojuosi didinamuoju stiklu. Namuose dirbdavau dvigubai ilgiau, negu mokykloje. Rašinių tikrinimas užtrukdavo iki išnaktų. 

"M. Ž." Koks nutikimas, įvykęs mokykloje, iki šiol yra brangus ir šildo širdį? 

L. S. Turėjau auklėtinių klasę. Vienos klasės valandėlės metu kalbėjomės apie gėles ir jų simboliką. Pokalbyje neatsargiai pasisakiau, kad mano pati nemėgiamiausia gėlė yra tulpė. Auklėtiniai tada buvo penktokai. Jie puolė man prieštarauti: "Mokytoja, viena tulpė gal ir yra negražu. Mes jums kada nors įrodysime, kad daug tulpių yra gražu." Mūsų pokalbis vyko rudenį. Pavasarį, atėjusi į klasę, negalėjau patikėti savo akimis: matau mokinius, stovinčius ir laikančius po kelias tulpes. Tada jie visas gėles sumerkė į vieną kibirą. Jos buvo įvairiausių spalvų. Vaikai šypsojosi, jų akyse lakstė velniukai. Tada išgirdau klausimą: "Mokytoja, gražu?" 

"M. Ž." Nuo praėjusios rugsėjo pirmosios esate kryžkelėje? 

L. S. Iš tiesų taip. Man reikėjo atsisveikinti su mokykla. Visa tai dar nauja ir skaudu apie tai kalbėti. Matyt, buvo įžeista mano, kaip žmogaus, ambicija, nepatenkinti mano lūkesčiai. Viskas prasidėjo nuo nedarbingumo nustatymo. Visada turėjau nuo 35 iki 40 procentų darbingumo lygį. Prieš metus patyriau šoką. Matyt, nuo intensyvaus rašinių taisymo regėjimas dar labiau nusilpo ir komisija man nustatė 25 proc. darbingumo lygį. Nuo darbdavių šią žinią slėpiau. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna nepalankių momentų. Mane tai užklupo praėjusių mokslo metų pabaigoje. Tuomet viskas susidėjo krūvon: nuovargis, įtampa, kelionė su dukra į Kauno klinikas ir bronchito komplikacijos. Pirmąkart pasakiau, kad, pravedusi pamokas, neturiu jėgų eiti taisyti standartizuotų testų. Mane išgirdo. Reakcija buvo keista - ji mane įžeidė: "Mokytoja, jūs viską galite. Apie savo negalėjimą garsiai nekalbėkite." Nejaugi aš turiu gėdytis savęs? Na, jau ne. Galop situacija buvo sprendžiama mokyklos direktorės kabinete. Ten reikėjo pasakyti visą tiesą. Direktorės pirmoji reakcija buvo ta, kad mokytoja dirbti negaliu. Iš pradžių ji jokių veiksmų nesiėmė. Leido man pabaigti mokslo metus. Iš darbo atleisti negalėjo, todėl šiems, kaip ir keleriems praėjusiems mokslo metams, pasiūlė vos dešimt pamokų, nedavė kabineto, nors kolegės juos turėjo. Aš į Palangą važiuoju iš Klaipėdos, Palangoje mokosi mano dukros. Gautas atlyginimas vargu, ar padengtų kelionės išlaidas. Todėl, nenorėdama prarasti savigarbos, palaikoma vyro, nusprendžiau atsisveikinti su mokykla. Dabar esu kryžkelėje. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS