PROJEKTAI

Eglė JARMOLAVIČIŪTĖ

VASAROS STOVYKLA VOKIETIJOJE

Kas antri metai vasarą Vokietijoje vyksta "Liūtų" klubų asociacijos organizuojama tarptautinė stovykla 18-25 metų regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tai labiau pramoginio pobūdžio stovykla, kurioje aklieji gali įgyti naujos patirties srityse, kurios paprastai jiems yra nepasiekiamos arba iš dalies nepasiekiamos. Taigi šiais metais teko garbė ir man su draugais dalyvauti šioje puikioje stovykloje. Į stovyklą atvykome sekmadienio vakarą. Paaiškėjo, kad kambaryje gyvensime keturios: mes su drauge, viena mergina iš Albanijos, kita - iš Portugalijos. Be jų, su mumis dar gyveno šuo vedlė (ji buvo moteriškos giminės), mėgdavusi miegoti pačiose įvairiausiose kambario vietose. Per nepilnas dvi savaites patyrėme daugybę naujų įspūdžių. 

Pirmoji mūsų kelionė buvo į basakojų parką (barefoot park) - turbūt jau supratote, jog šiame parke niekas nevaikšto su batais. Reikėjo eiti per vandenį ir net per labai šaltą vandenį, taip pat per stiklus, molį, dumblą, konkorėžius, šakas ir įvairius akmenis. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog, eidami basi per stiklus, susižalosime kojas, bet ten buvo specialūs smulkinti stiklai, kurie tik masažuodavo. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia basomis eiti per dumblą ar molį? Jausmas tikrai ne iš pačių maloniausių. Arba eiti per stiklus, kada žinai, jog ten - stiklai? Po pasivaikščiojimo parke patyrėme, kas yra žiema vasaros viduryje - keliavome į sniego rūmus, kuriuose, gavę specialią žieminę aprangą bei kiekvienas - po asistentą, čiuožėme rogutėmis nuo kalno, o nučiuožę specialiu liftu užskriedavome į kalno viršų. Turbūt daugelis iš mūsų prisiminė vaikystę - būtent su ja asocijuojasi kelionės rogutėmis nuo kalno. Tik paprastame lauke nučiuožus nuo paprasto kalno reikėdavo ir patiems į jį užkopti. Zoologijos sode galėjome paliesti ne tik gyvatės odą, bet ir tikrą gyvatę, kuri man atrodė lyg riebaluota. Pašėrėme dramblį, galėjome paliesti dramblio straublį, kaulą, iš kurio gaminami dirbiniai, taip pat - liūto nagą bei iltį. Visa tai buvo konfiskuota bandant nelegaliai įvežti į šalį. Po to visa tai pateko į zoologijos sodą. Aplankėme liūtą ir pingvinus. Deja, liūtą paglostyti būtų pernelyg pavojinga, o pingvinai plaukiojo labai toli nuo mūsų ir labai aukštai, todėl tik pasiklausėme jų skleidžiamų garsų. Vėliau buriuotojų klube tapome burlaivių keleiviais. Man keliauti vandeniu nepasirodė itin saugu, ypač tada, kai tas laivelis imdavo siūbuoti. Gana vėjuotą ir lietingą rytą leidomės į kelionę prie Šiaurės jūros. Tai ta pati Baltijos jūra, tik šią jos dalį vadina North Sea. Basi vaikščiojome pakrante, kur kas šešios valandos būna potvyniai - jie apskaičiuoti minučių tikslumu: nespėjus laiku pasitraukti per potvynį galima ir paskęsti. Gidai leido paliesti įvairius ten augančius augalus, kai kuriuos iš jų net ragavome. 

Labiausiai laukiau automobilio vairavimo. Turėjome galimybę išbandyti tiek automatinę, tiek mechaninę pavarų dėžes. Mums netgi buvo leista nuspausti greičio pedalą iki galo, o tada - staigiai stabdyti. Labai keista buvo atlikti tokius veiksmus, kai nieko nematai. Kaip niekad gerai supratau, kodėl turime prisisegti saugos diržą. Iš karto išbandę mašinas sėdome ant motociklų. Aišku, patys jų nevairavome - vairavo profesionalūs "baikeriai". Nepakartojamas jausmas - skrieti 100 kilometrų per valandą greičiu. Pasvajojau: jei matyčiau, norėčiau po miestą važinėti motociklu, jei vairuočiau automobilį, turbūt mano mėgstamiausias pedalas būtų greičio. 

Kitą dieną plaukėme kateriu, kurio greitis gali būti iki 70 kilometrų per valandą. Sausumoje tai visiškai neatrodo įspūdinga, tačiau vandenyje - labai daug. Vėliau plaukiojome ir motorine valtimi - tai buvo daugiau "meditacinis" pasiplaukiojimas. Valtis su odiniais krėslais man priminė turistinį laivą, nors tokiu dar neteko plaukti, bet įsivaizduoju, kad jis turėtų atrodyti panašiai. 

Nepakartojamų įspūdžių patyrėme nuotykių parke, kur turėjome galimybę karstytis medžiais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo pavojinga, tačiau pavojus iki minimumo sumažintas: žmogus apvelkamas specialiu, iš diržų padarytu drabužiu ir specialia sagtimi prikabinamas prie virvės. Ši sistema man priminė troleibusą, kuris taip pat ūsais prikabintas prie laidų. Skirtumas tik toks: troleibusui reikia dviejų laidų, mums užteko vieno. Visa tokio karstymosi esmė - pereiti nuo medžio ant medžio įvairiais metodais. Tai buvo septynios pagal sudėtingumą paruoštos trasos. Pirma - paprasčiausia, septinta - sudėtingiausia. Jos skiriasi ne vien aukščiu, bet ir užduočių sudėtingumu. Trasas sudaro keliolika medžių, tarp kurių nutiestos virvės ir rąstai. Pavyzdžiui, viena iš paprastesnių užduočių - virve nueiti nuo vieno medžio prie kito. O, tarkime, viena iš sudėtingesnių - eiti kaip sūpuoklės iškabintais įvairiomis kryptimis bei įvairaus ilgio rąstais. Reikia ne vien rasti, kur statyti koją, bet ir sugalvoti, kaip pereiti nuo vieno rąsto prie kito. Užduotį sunkina, kad tie rąstai dar ir juda. Nematymas gelbsti, nes negalime įvertinti aukščio ir, aišku, kad jo nebijome, tačiau kartu nematome, kur geriau statyti kojas. Atlikus visus to lygio pratimus, kaip dovana būna tikrąja to žodžio prasme "nuskridimas" virve žemyn. Tai atliekama prisikabinus specialų karabiną prie specialiai tam sukurtų daiktų, taip pat už jo rankenų reikia laikytis ir rankomis. Manau, toks karstymasis - tai ne tik puiki mankšta, bet kartu ir valios bei užsispyrimo treniravimas. Mes su drauge perėjome beveik visus lygius (ji perėjo visus, aš vieną praleidau), bet abi perėjome pačius sudėtingiausius. Kadangi mano fizinis aktyvumas labai menkas, paskutiniame lygyje pajutau nuovargį, ypač po tų itin sunkių pratimų. Bet net negalėjau pagalvoti apie tai, kad "viskas, pasiduodu, aš šito nepadarysiu". Supratau: tai puikiai atspindi ir mano gyvenimą - niekada neleisti sau kažko nedaryti, kad ir kaip tai atrodytų sudėtinga ar išvis nepadaroma. 

Kitą dieną po šio iššūkio, aišku, atsikėliau skaudančiais raumenimis, todėl jodinėjimas arkliais neatrodė toks jau labai smagus dalykas, o ypač tada, kai arklys bėgo. Vieniems mums joti niekas neleido, nes tai - tik jau patyrusiems jojikams, o kai kurie dalyviai iš viso jojo arkliu pirmą kartą gyvenime. Taigi, dėl savo užsispyrimo ir principų nesiryžau pasakyti: "Gal geriau nebėgam, nes po vakarykštės dienos man sunku laikytis balne". Pagalvojau, kad aš būtinai turiu patirti, ką reiškia joti bėgančiu arkliu, nes kita proga neaišku, kada pasitaikys. 

Labai netikėtai atostogas aptemdė paskutinis mūsų apsilankymas atrakcionų parke, kur, atrodo, tereikia tik sėdėti ir mėgautis. Tik įėję į parką prie kiekvieno iš mūsų priėjo savanoriai asistentai, kurie vedžiojo mus po tuos atrakcionus. Tai buvo daugiausia vaikai. Keistai pasijutau, kai, laukiant eilėje prie vienos iš karuselių, mano asistentė pakuždėjo, kad man reikėtų nusiimti akinius nuo saulės ir bandyti apsimesti, kad matau. Tąsyk pagalvojau, kad gal kažką neteisingai supratau. Kai po ilgo laukimo eilėje pagaliau priėjome prie karuselės, mums nebuvo leista joje suptis - buvo pasakyta, kad esame neregiai ir, įvykus nelaimei, darbuotojams būtų sudėtinga padėti mums nulipti kopėčiomis. Man sunku aprašyti jausmus, kuriuos tada patyriau. Maži vaikai gali suptis tokiose karuselėse, ir juos, išsigandusius, būtų paprasčiau nukelti negu akluosius? Jau Lietuvoje, atrodytų, mažiau išsivysčiusioje šalyje, pasitaiko diskriminacijos atvejų, pavyzdžiui, kad neįgalieji vieni negali lankytis vandens atrakcionų parke, bet tai iš dalies pateisinama. Tik išsilavinimo stoka galima paaiškinti tokią diskriminaciją atrakcionų parke, kur daugiau nieko nereikia daryti, tik sėdėti saugioje karuselės sėdynėje. Labai absurdiškai tai atrodė po mūsų karstymosi nuotykių parke, kur daug daugiau galimybių susižeisti, kur mes nieko kito nedarėme, tik laipiojome esant daug sudėtingesnėms sąlygoms negu paprastos kopėčios. Taigi tą dieną pasidžiaugiau, kad savo šalyje bent jau niekada tokio absurdo nesu patyrusi. Ir su guma iš 40 metrų leidausi, ir su ekstremaliomis karuselėmis žemyn nukarusia galva skraidėme, ir dar turiu kuponą, kai buvome Vėjo tunelyje, kur specialiai teiravomės, ar regėjimo negalią turintis žmogus gali pasinaudoti šia pramoga ir kur buvo maloniai atsakyta, jog, be abejo, gali. 

Nors paskutinės dienos pramogos buvo nekokios, visa kita buvo nuostabu. Per šias dvi savaites turbūt patyriau daugiau "pirmų kartų" negu per visą gyvenimą. Aišku, mes, greičiausiai, niekada nevairuosime automobilio, negalėsime skrieti motociklu, bet šios stovyklos organizatorių dėka mes dabar jau žinome, ką tai reiškia. Taip pat nepagalvočiau, kad nuotykių parke karstytis medžiais mums, regėjimo negalią turintiems žmonėms, iš viso būtų leista ir netgi įmanoma, bet pabuvusi šioje stovykloje supratau, kad tai puiki savaitgalio pramoga. Lietuvoje esančio "UNO parko" darbuotojų paklausiau, ar įmanoma būtų regėjimo negalią turintiems žmonėms apsilankyti šiame parke. Gavau atsakymą, kad jie maloniai mūsų laukia. 

Grįžusi iš šios stovyklos jaučiuosi puikiai pailsėjusi. Tik dabar supratau, kas yra atostogos. Atostogos tai nėra tos dienos, kai nereikia eiti į darbą. Tikros atostogos yra tada, kai keičiame įprastą veiklą neįprasta, ir visai nesvarbu, kas tai būtų: laipiojimas kalnais ar važinėjimasis dviračiais. Svarbiausia, kad per atostogas darytume tai, ko nedarome kasdien.