ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Alvydas VALENTA

VASAROS PATIRTYS

Dvi stovyklos - dvi to paties medalio pusės! Tiktai viena labiau akcentuoja neregį, jo kūną, jo santykį ir įtaką savajam "aš", antroji - socialinius žmogaus įgūdžius, buvimą tarp žmonių. Žinoma, tai apibūdinimas, tik paviršutiniškai nusakantis tai, apie ką rašinyje bus kalbama. 

Kasmet organizuojama stovykla "Kūno kalba - kelias į sėkmę" greitai minės savo dešimtmetį. Projektas "Aklųjų mobilumo ir socialinių įgūdžių ugdymas", populiariai vadinamas "Vasaros reabilitacija", dar tik persirito į antrąją dešimtuko pusę. 

Abi stovyklos (projektai - tinka abu pavadinimai) savo tikslais, priemonėmis, naudojamomis jiems įgyvendinti, yra gana skirtingos, tačiau vienu aspektu jos yra panašios - skatina žmones gyventi aktyvesnį, visavertiškesnį gyvenimą, atsiverti aplinkai, labiau pasitikėti savo jėgomis ir galimybėmis. 

"Kūno kalba - kelias į sėkmę" paprastai vyksta liepos mėnesį LASS poilsiavietėje "Zelva", nuošalyje nuo miesto šurmulio ir daugelio jo teikiamų malonumų, autobusų ir geležinkelio stočių. Ši aplinkybė stovyklos darbui tampa itin svarbi: ne vienas jos dalyvis vėliau prisipažino pirmosiomis dienomis norėjęs išvažiuoti namo, tokia neįprasta ir keista ši stovykla jam pasirodžiusi, o neišvažiavęs tik todėl, kad iki artimiausios autobusų stoties Vievyje - apie 9 kilometrai kelio. 

Projekto vadovė LASS respublikinio centro darbuotoja Lina Puodžiūnienė stovyklos esmę apibūdina taip: "Mūsų tikslas - žmogui atskleisti, kad su aplinka jis gali bendrauti kūno kalba, suteikti galimybę tuo įsitikinti praktiškai. Kartu tai yra savo kūno suvokimo, geresnio savęs ir partnerio pažinimo pratybos. Teorijos apie kūno kalbą galima prisiskaityti ir namuose, stovykloje daugiausia laiko skiriama praktinei veiklai. Šiam tikslui pasiekti ir skirti teatro, judesio terapijos, improvizacijos pratimai, šokio pamokos. Šiais metais - dar ir psichologo paskaitos." 

Kiekvienais metais organizatoriai stovyklos dalyviams stengiasi pateikti kokią nors staigmeną, kaip patys sako, - "raziną". Pernai atvykusi teatro režisierė Karolina Žernytė su savo aktoriais surengė kontaktinės improvizacijos pamokėlę. Šiemet lankėsi Lietuvoje dar mažai žinomos, bet sparčiai populiarėjančios akrobatinės jogos (akrojogos) entuziastai. Jie praktiškai demonstravo akrojogos galimybes. 

Dvi Jolantos ir Rasa 

Jolanta Norvydienė gyvena Plungėje, Jolanta Vilkevičienė - Kaune. Iki šios vasaros abi moterys nieko viena apie kitą nežinojo, niekada anksčiau nebuvo susitikusios. 

Į vieną grupę jas suvedė kūno kalbos stovykla. Abi Jolantos labai skirtingos ir kartu abi turi nemažai bendra. Abi nemato jau apie dvidešimt metų, ilgą laiką gyveno gana uždarą šeimos moterų gyvenimą. Abi dažniau viešumoje pradėjo rodytis maždaug prieš trejus metus. Jolanta iš Plungės sakosi anksčiau apie kūno kalbą nieko nebuvo girdėjusi: "Net neįsivaizdavau, kaip anie tuo kūnu šnekasi", - gražiai žemaičiuodama prisipažįsta pašnekovė. Jolanta iš Kauno sakėsi apie kūno kalbą girdėjusi, bet niekada nemaniusi, kad ji gali būti skirta ir neregiams. 

Bene sunkiausia programos dalis abiem moterims - improvizuoti: kurti tam tikras situacijas iš "nieko" čia ir dabar, fantazuoti arba, kalbant paprastai, tiesiog "paleisti vadžias". "Improvizuodama bijau sumeluoti, - prisipažįsta viena iš Jolantų, - net ir įtikinamai meluoti, pasirodo, reikia mokytis." 

Rasa Rimkūnaitė vadovauja LASS Pasvalio rajono filialui. Kaip pati sakėsi, yra racionaliai mąstanti, visada ir visur ieškanti logikos. "Važiuodama į stovyklą pati sau tyliai pamanydavau: neisiu, nevaidinsiu, neimprovizuosiu, gal kaip nors išsisuksiu, - prisipažįsta pašnekovė. - Trečią stovyklos dieną pastebėjau, kad įvyko lūžis - atsipalaidavau. Aplinka, kurioje gyveni ir veiki, nebūtinai turi būti visada racionaliai paaiškinama ir vertinama. Panorau pati improvizuoti, vaidinti." 

Anot stovykloje dalyvavusio, žurnalo skaitytojams gerai pažįstamo Prano Pliuškos, kūrybos žmonės - tarsi amžini vaikai, ne vienam truputį "pavažiavęs stogas". Lengvas pamišimas čia dažnai jungiamas su žemiškais dalykais. Rezultatas daugeliui būna nelauktas ir netikėtas - žmonės laisvėja, tampa atviresni, pradeda garsiau juoktis. Kūrybinėse stovyklose, repeticijose svarbus ne rezultatas, o pats kūrybos procesas. P. Pliuškai, kaip ir kitiems stovyklos dalyviams, bene labiausiai patiko šokių pamokos. 

"Nematai ir įsivaizduoji, kad ne tau, - tarsi apibendrina jis daugelio pašnekovų išsakytas mintis. - Čia atvykęs pabandai ir įsitikini, kad gali." 

Žmogus ar beždžionė? 

Žmonės skirtingi, todėl visiškai suprantama, kad vieniems labiau patinka vienokia, kitiems - kitokia veikla. Rolandas Homičenko nemato jau beveik ketvirtį amžiaus, gyvena Plungės rajone su mama ir broliu. Domisi technologijų naujovėmis, lazeriais, mėgsta mokslo populiarinimo knygas bei filmus. "Stovykla patinka, - sako jis, - bet improvizuoti - ne. Niekada nemėgau vaidinti. Tai tiesiog ne mano būdui." Tyla ir ramybė, anot Rolando, dažnai būna prasmingesnė nei klykavimas. "Tada žmogus tampa panašus į beždžionę", - filosofiškai reziumuoja jis. Stovykloje R. Homičenko labiausiai patiko psichologo seminarai. 

Vytautas Gudžiauskas gyvena Alytuje, apako po patirtos avarijos. Neseniai išmoko vaikščioti su baltąja lazdele. Prieš apakdamas V. Gudžiauskas dirbo pasienio tarnyboje, tad tam tikra disciplina, fizinis aktyvumas jam tarsi įsigėrę į kraują. "Pašokti būdavau mėgėjas, bet, kai apakau, viskas baigėsi, - pasakojo Vytautas, - dabar vėl pradėjau. Meniniai "nukrypimai" - ne visai mano sritis. Negaliu savęs taip greitai perprogramuoti, bet ką gali žinoti, gal ir pralauš." 

Tokia tad buvo ši, jau devintoji, "Kūno kalbos" stovykla: nelengva, dažnai - provokuojanti, ne visiems ir ne visada suprantama, bet kartu linksma ir entuziastinga. 

"Vasaros reabilitacija" 

Projektas, populiariai vadinamas "Vasaros reabilitacija", vyksta dviem etapais: vasarą - dvi savaitės Kaune, Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, rudenį - savaitė Palangoje. Kitaip nei "Kūno kalbos", čia renkamos dvi grupės - vyresniųjų ir jaunesniųjų. Ir vieni, ir kiti dalyvauja tose pačiose programose ir veikloje, tačiau viena yra pradėti savarankiškai vaikščioti ar dirbti su kompiuteriu, kai tau dvidešimt ar trisdešimt, ir šiek tiek kita - kai žmogui šešiasdešimt. 

Grita Strankauskienė projekte dirba nuo pirmųjų jo dienų - dalyvius moko buities įgūdžių. "Galima daug kalbėti apie kiekvieną projekto veiklą, apie kiekvieną jame dalyvavusią grupę - sako ji, - bet prioritetai, mano nuomone, yra du - mobilumas ir psichologija. Daugelis žmonių atvyksta arba nieko negirdėję apie baltąją lazdelę, arba ją turi, bet patys savarankiškai nevaikšto. Dažniausiai juos palydi artimieji arba žmonės tiesiog sėdi namuose. Būdami čia jie pradeda vaikščioti savarankiškai. Daugelis lazdele naudojasi ir po to - sugrįžę namo. Štai ir šiais metais vyresniųjų grupėje pirmą dieną visi buvo nedrąsūs, atsargūs, o po kelių dienų jau savarankiškai vaikščiojo po mūsų centrą." 

Apie psichologiją kalbėti ir rašyti pastaraisiais metais tapo itin madinga, todėl apie ją visi nusimanome ar tariamės išmaną labai daug. Tačiau yra akivaizdžių tiesų, nesusijusių nei su madomis, nei su paviršutinišku mūsų žinojimu. "Daugelis "Vasaros reabilitacijos" dalyvių patiria psichologinį lūžį, galintį pakeisti tolimesnį šių žmonių gyvenimą, - pasakoja G. Strankauskienė. - Atvažiuoja prislėgti, nepasitikintys savimi, nelaimingi, manantys, kad pasaulyje yra vos ne vieninteliai, turintys tokią negalią. Ir staiga - tokių kaip aš yra ne vienas ir ne du. Žmonės gyvena, kiekvienas kažkuo domisi, kažką veikia. Daugeliui tai būna nemažas psichologinis šokas, po kurio ir patys nori gyventi aktyvesnį, visavertiškesnį gyvenimą." 

G. Strankauskienės žodžius patvirtina dviejų jaunuolių - Algirdo iš Alytaus ir Gražvydo iš Jurbarko - istorijos. Abu regėjimo neteko jau suaugę, maždaug prieš dvejus su puse trejus metus, abiem dar nėra net trisdešimties. Vaikinai dar matydami domėjosi informacinėmis technologijomis, buvo girdėję ir apie programą "Jaws", bet patys su ja nedirbo. Dalyvaudami "Vasaros reabilitacijoje" nusprendė dalyvauti ir valstybės siūlomoje profesinės reabilitacijos programoje - mokytis dirbti su kompiuteriais Valakupių reabilitacijos centre. Mokslas prasidės jau šiais metais rugsėjo mėnesį. 

"Domino visos programos, - pasakojo Gražvydas, - didžiausias šio projekto privalumas yra tas, kad supranti, jog ir nematydamas gali gyventi įprastą gyvenimą." 

* * *  

Projektą "Aklųjų mobilumo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas" Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga vykdo nuo 2011 metų. Tiesą pasakius, ėmėsi jo iš nevilties, nes praėjus daugiau nei 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje dar neegzistavo ir iki šiol neegzistuoja viena visuotinai priimta ir valstybės palaikoma aklųjų reabilitacijos sistema. LASS jau geri du dešimtmečiai įvairiomis progomis nuolat kalba apie vienos ir visuotinai pripažintos aklųjų reabilitacijos sistemos reikalingumą. Per tą laiką daug pasiekta gerinant neįgaliųjų medicininę, profesinę reabilitaciją, bet socialinės aklųjų reabilitacijos, apimančios kelias veiklos sritis, reikalai ilgą laiką nejudėjo iš vietos. Pagaliau buvo sudaryta darbo grupė aklųjų reabilitacijos sistemai parengti, tačiau pabiro, išsisklaidė - taip nieko ir nenuveikė. Praėjusiais metais suburta nauja grupė, šįkart reikalai pajudėjo. Pagal Neįgaliųjų reikalų departamento planus kitais metais aklųjų reabilitacija turėtų tapti ne vien LASS reikalu. Kaip sakė šio departamento direktorė Asta Kandratavičienė, aklųjų socialinės reabilitacijos programa iš esmės jau sukurta, vyksta paskutiniai pasirengimo darbai. Ateinančiais metais ji turėtų pradėti veikti - pirmieji metai būtų lyg ir bandomieji. Nuo 2018 m. būtų įgyvendinama visa programa.