NEREGYS DARBO RINKOJE

Henrikas STUKAS

GYVENANTIS ROJUJE

Lietuva pagal gyventojų savižudybes yra viena pirmųjų Europos Sąjungoje. Šis liūdnas faktas apie daug ką pasako. Kodėl žmogus nutraukia savo paties gyvenimo kelią? Kokios priežastys jį priverčia taip pasielgti? Jų tikrai begalės. Dažniausia priežastis - nepasitenkinimas, nusivylimas, svajonių neišsipildymas. Kitais žodžiais tariant, šiame gyvenime savos vietos arba savo rojaus neradimas. 

Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas, pasak paties, savo vietą yra radęs. Tokiam tikslui pasiekti kartais reikia labai nedaug pastangų. Pakanka didelio sukrėtimo ar, atidėjus visus darbus, atsisėdus po medžiu, tereikia ramiai tarsi iš šono pažvelgti į pasaulį. "Paklaustas, kaip gyvenu, atsakau - kaip rojuje. Mes vaikomės aukso paukštę. Norime kažko nepatirta ir komfortabilaus. Dažniausiai ir rojų įsivaizduojame kaip malonumų šaltinį - aišku, kiekvienas savaip. Nors rojus tiesiogiai priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu žmogus nuolat viskuo nepatenkintas, skundžiasi sunkiu gyvenimu, ligomis, vadinasi, jis susikuria skaistyklą ar pragarą. Man gi žemiškasis rojus yra džiaugsmas gyventi, grožėtis gamta, klausytis paukštelių čiulbėjimo, bendrauti su žmonėmis, mylėti artimuosius. Nusiraminimo ieškau muzikoje ir kūryboje", - samprotavo Ramūnas Mendelis. 

Ramūnas dar jaunas žmogus, bet nuo pirmųjų atokvėpių buvo priverstas kovoti už savo gyvybę. Vaikinas ne kartą stovėjo prie anapusybės vartų, paskutinį kartą jiems atverti pritrūko vos keliolikos minučių. Gal todėl jo požiūris į mums įprastus kasdienius dalykus yra kitoks. Vaikinas, norėdamas padėti žmonėms, pasidalinti turima patirtimi, pasirinko savanorystės kelią. Bendraudamas su kitais, silpnaregis ieško savojo takelio. 

Kitokia vaikystė 

Ramūnui nuo pirmųjų gyvenimo metų reikėjo pakovoti dėl savo gyvybės. Iki aštuonių mėnesių jis buvo sveikas. Vėliau pradėjo karščiuoti. Mama nedelsdama iškvietė gydytojus. Medikai vaiko karščiavimo priežastimi laikė besikalančius dantukus. Dienai vejant dieną karščiavimas nesiliovė, berniukas silpo akyse. Pagaliau vaikas atsidūrė Raseinių ligoninėje. Deja, čia medikai ne ką tegalėjo padėti. Ramūno mama, matydama, kad sūnus silpsta akyse, prašė, kad juos perkeltų į Kauno ligoninę. Vietos medikai nenorėjo duoti greitosios pagalbos mašinos. Tik pagrasinus, kad važiuos autobusu, buvo skirta mašina. Kūdikį į Kauno ligoninę atvežė be sąmonės. Jis komos būsenos išbuvo dvi savaites. Kauno medikai greitai nustatė ligą. Deja, nieko guodžiančio - meningitas. Gydytojas berniuko mamai iš karto pasakė, kad vaikas, jei ir atsigaus, vis tiek nebus toks, koks buvo. Jis papasakojo apie šios klastingos ligos padarinius. Ramūnas galėjo nevaikščioti, negirdėti, nekalbėti, būti silpnaprotis. Klastinga liga smogė vaiko akims. 

Ramūnas visą vaikystę praleido ligoninėse. Gydytojai tėvams rekomendavo silpnos sveikatos vaiką auginti kaime. Ramūno tėvai iš Raseinių rajono, Šiluvos seniūnijos, Dumbulės kaimo, persikėlė gyventi į Šiaulių rajone esantį Viekvedžių kaimą. Šeimą išlaikė Ramūno tėtis, nes mama, nors ir turėjo medicinos slaugytojos specialybę, bet pagal ją nedirbo. Ji visą laiką prižiūrėjo savo neįgalų sūnų. Kaime silpnaregio tėvai gyveno ūkiškai. Berniukui kaimo oras, sveikas maistas buvo naudingas. Sveikata gerėjo. Vaikas pradėjo lankyti Kurtuvėnų mokyklą. Čia baigė devynias klases. Ramūnas, besimokydamas Kurtuvėnų pagrindinėje mokykloje, dar lankė Bubiuose įsikurusios Kuršėnų muzikos mokyklos filialą. Čia baigė akordeono specialybę. Kvalifikacija - estradinė muzika. "Baigus devintą klasę man iškilo klausimas, kur mokytis toliau. Galėjau rinktis du kelius: mokytis specializuotoje neregiams ir silpnaregiams pritaikytoje mokykloje arba rinktis tolesnius mokslus paprastoje mokykloje. Iki tol su neregiais nebuvau bendravęs. Pasitaręs su tėvais, nusprendžiau nuvažiuoti į Vilnių ir pažiūrėti, kokioje mokykloje mokosi vaikai, turintys regos negalią. Tiesą pasakius, man ši mokykla nepatiko. Atrodė, kad ji yra per daug uždara. Nusprendžiau mokytis integruotai. Reikėjo ieškoti mokyklos, kur galėčiau gauti vidurinį išsilavinimą. Šios paieškos nebuvo lengvos. Su tėvais aplankėme ne vieną mokyklą", - pasakojo jaunuolis. 

Silpnaregis iš pradžių ieškojo mokyklos arčiau namų. Paieškos vaisių neatnešė. Reikėjo dairytis mokyklos toliau nuo namų. Pagaliau Ramūnas apsilankė kitame rajone esančioje mokykloje, kurią baigė jo sesuo. Ten ji garsėjo kaip labai gera mokinė. Silpnaregis nuvažiavo į Kelmės rajone esančią Šaukėnų Vlado Putvio-Putvinskio vidurinę mokyklą. Jam patiko mokyklos direktorius. Pedagogas suprato neįgaliojo nuogąstavimus ir baimę dėl mokslo. Direktorius būsimą mokinį nuramino ir paskatino mokytis jo vadovaujamoje mokykloje. Ramūnas pasirašė mokymosi sutartį. Tiesa, kiekvieną rytą silpnaregis į mokyklą turėjo važiuoti keliasdešimt kilometrų. Ankstesnė mokykla buvo keli kilometrai nuo namų. Į ją važiuodavo dviračiu. Tada dar galėjo juo važiuoti. Priekyje dviratį mindavo sesuo, o Ramūnas mynė jai iš paskos. 

Iki tarpmiestinio autobuso - keli kilometrai. Pėsčias nenueisi. Kiekvieną rytą tėtis veždavo sūnų į stotelę. Autobusu reikėjo važiuoti trisdešimt kilometrų. Atvažiavus dar iki mokyklos tekdavo paeiti. Ramūnas savarankiškai nueiti negalėjo. Laimei, naujoje mokykloje susirado gerų draugų. Jie pasitikdavo draugą prie stotelės ir palydėdavo iki mokyklos. Silpnaregis vidurinėje mokykloje vien tik mokslais neapsiribojo. Jis taip pat įstojo į Kelmės muzikos menų mokyklą. Pasirinko saksofoną. Su vidurinės mokyklos atestatu gavo ir muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą. 

Vaikinas dar mokydamasis vidurinėje mokykloje įsteigė savo estradinį kolektyvą "Ramunės žiedas". Jame grojo ir dainavo daugiau nei dešimt muzikantų. "Ramunės žiedas" koncertuodavo įvairiuose vakarėliuose, šokiuose, kartais vestuvėse. Kolektyvas klestėjo iki 2010 metų. Pabaigę mokyklą grupės nariai išsibarstė. Vieni įstojo mokytis toliau, kiti savo laimės ieško užsienyje. Koncertinė veikla silpnaregiui leido uždirbti pirmuosius pinigus. Ramūnas baigęs mokyklą nemanė, kad iš muzikos galės pragyventi. Jaunuolis nusprendė ieškoti kitos profesijos. Silpnaregis prisiminė: "Mano vaikystė ir auklėjimas buvo kitoks. Tėvai neturėjo įprasto lietuviams žodelio "negalima". Mūsų šeimoje šis žodelis buvo tariamas labai retai. Tėvai sesei ir man leido patiems ieškoti savo kelio ir rinktis. Mes mokėmės iš savo klaidų. Draudimų nebuvo - tai skatino kūrybiškumą ir iniciatyvą. Meluočiau teigdamas, kad buvome auginami be jokių auklėjimo "rėmų". Jie buvo. Tėtis mums leisdavo viską, mama buvo griežtesnė. Pasikartosiu - mūsų galimybės eksperimentuoti ir būti laisviems tikrai didesnės negu mūsų bendraamžių." 

Tolesnio kelio paieška 

Ramūnas su tėvais ir seserimi ilgai diskutavo, kur toliau mokytis, kokią specialybę rinktis. Tėvai manė, kad labai perspektyvi yra mediko profesija. Vaikinas, apmąstęs visus "už" ir "prieš", nusprendė mėginti savo gyvenimą sieti su medicina. Šiaulių kolegijoje, Sveikatos fakultete, pasirinko masažo studijas. Besimokydamas kolegijoje silpnaregis nusprendė sukurti savo verslą. Su šiuo ketinimu kreipėsi į fakulteto vadovybę. Gavęs pritarimą studentas ėmė kurti savą verslą. Studijavo teisės dokumentus, ieškojosi palankios verslui nišos. Vėliau rašė verslo projektą. Silpnaregis sugalvojo teikti įvairias sveikatingumo paslaugas. Jo manymu, vien masažo nepakanka. Pacientas turi gauti ne tik masažo paslaugas, bet čia pat turi būti daromi kraujo tyrimai, teikiamos kitos sveikatingumo paslaugos. Norint tai įgyvendinti reikėjo patalpų. Pradedantis verslininkas kreipėsi į Šiaulių savivaldybę. Norėjo nuomotis mažą kabinetą. Tokio negavo, todėl sumanymą tam tikram laikui reikėjo atidėti. 2010 metais vaikinas baigė masažo mokslus. Taip jau sutapo, kad Šiaulių savivaldybė pasiūlė nuomoti didelį 40 kvadratinių metrų kabinetą. Ramūnas sutiko. Atsirado UAB "Ramūno Mendelio sveikatos klinika". "Atidarius savo įmonę prasidėjo sunkumai. Nuolat mane kontroliavo. Buvo ne vienas tikrinimas. Valdininkai sugalvodavo įvairiausių pretekstų ir priekabių. Aš gi buvau ne tik įmonės savininkas, skaičiuojantis pelną. Įmonėje dirbau vienas. Buvau vadovas, buhalteris, masažuotojas, valytojas. Dirbau neskaičiuodamas laiko. Norėjau ne tik tvarkingai mokėti mokesčius, bet tikėjausi ir šiokio tokio pelno. Nežinau, kuo viskas būtų baigęsi, jeigu laiku nebūčiau buvęs sustabdytas. Įmonė tik pradėjo įsibėgėti, dar nebuvau spėjęs teikti visų numatytų paslaugų. Apsiribojau vien tik masažu. Masažavau beveik pusę metų. Vieną dieną masažuodamas pajutau - tirpsta mano kairė kūno dalis. Supratau, kad tai insulto požymiai. Šiaip ne taip paskambinau greitajai pagalbai. Po pokalbio nukritau prie masažo stalo. Laimei, medikai atvyko greitai. Ligoninė buvo arti. Jeigu ligoninė būtų buvusi toliau, nežinau, ar dar vis būčiau čia", - pasakojo silpnaregis. 

Gydymas laukė ilgas ir sunkus. Jaunuoliui atsistatyti prireikė ne vienų metų. Ramūnas gydėsi ne tik tradicinėmis medicinos priemonėmis, bet nevengė ir vadinamos alternatyvios medicinos. 

Pasveikęs vaikinas suprato, kad savo verslo toliau nesiims. Įmonės veiklą laikinai sustabdė. Bet Ramūnas, pasijutęs geriau, be aktyvios veiklos negalėjo gyventi. Mąstė, kuo galėtų užsiimti. Sužinojo apie savanorystę. Vaikinas pasiryžo būti naudingas neregiams ir silpnaregiams. Jam knietėjo iš arčiau susipažinti su likimo brolių bei sesių gyvenimu. Vaikinas tapo Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) savanoriu. Dalyvauja projekte "Atrask save". Tiesa, savanoriauja LAB Šiaulių filiale. 

Savanorystė Ramūnui - tikras pažinimo džiaugsmas. Jis dažnai važiuoja į susitikimus su bibliotekos skaitytojais. Susitikimuose dalijasi savo patirtimi, pasakoja apie netradicines sveikatingumo programas. Salėje susirinkę žmonės neskuba skirstytis. Jiems svarbu, kad kažkas jų klauso. Tokie susitikimai Ramūnui naudingi, juose vaikinas turtėja dvasiškai. Kaip pats sako, kraunasi nežemišką turtą. 

Paklaustas, iš ko gyvena, silpnaregis nusišypsojęs žėrė savo išmintį: "Dievas mums visiems yra labai dosnus. Aplink mus visur pinigai. Juos tik reikia mokėti matyti ir pasiimti. Nesvarbu, kur tu gyveni, įdėmiau pažvelk į aplinką ir pamatysi: medžio šakelės, uogos, grybai, žolės - visa tai ir dar daug kas gali virsti pinigais. Tik reikia kūrybingumo - aplink žmogų esančią gamtą, daiktus, idėjas reikia paversti pinigais. Kita vertus, pinigų pernelyg nereikia trokšti. Didžiausia palaima, kada tenkiniesi mažu. Man pinigai yra tik priemonė patenkinti gyvybiškai svarbius poreikius." 

Ramūnui muzika ir poezija yra dvasios šauksmas. Taip silpnaregis išreiškia sieloje susikaupusią meilę. 2009 metais Ramūnas išleido kompaktinę plokštelę "Gyvenimas, gamta, Lietuva". Šioje plokštelėje skamba paties Ramūno sukurtos eilės. 

Važinėdamas po susitikimus, bendraudamas su skaitytojais, Ramūnas suprato, kad jis turi ką pasakyti žmonėms. Jo yra klausomasi. Todėl slpnaregis, pasibaigus savanorystės projektui, savo ateitį ketina sieti su bendravimu. Jis viliasi, kad kokioje nors radijo stotyje turės pokalbių laidą. Tiesioginiame eteryje Ramūnas ne tik bendraus su klausytojais, bet išklausęs pašnekovo stengsis jam patarti ir padėti.