LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Bronius KONDRATAS
|
AKLOJO ŽINGSNIU Tamsa tas mano langas, Tas lėtas mano žingsnis, Į lapo tamsą žengia Šviesos išėjęs žvilgsnis.
Tamsa yra pakalnė, Už kalno saulė švyti, Tamsa uždengia delnu Kas pastangą mažytę.
Eini per juodą smiltį Juoda banga po kojų, Kaip man tave pamilti, Miela naktie juodoji.
Take medžiu išaugus Sustabdo šakomis, Tamsa - tas mano langas Ties mano pėdomis.
DRUGIŲ ALSA Kaitra, alsos drugiai, tie siūturio žaibai, Ir ji, bulvelių žydinčių išėjus - Visi takai darže - jos rūpesčių dvarai, O jos šešėlio žingsnis vis trumpėja.
Saulėlydžio krypties trumpėjančiu žingsniu Žmogus jam paskirtos dienos išeina, O saulė ta pati, ir tuo pačiu jausmu Į žemę jis, į žiedą jis, į dainą.
Virš žemės mes pakylame vien jos trauka, Jei įsižiūrime į žiedo gelmę, Ir gėrio turime jau per abi rankas, Ir žodžiais iš širdies artėjame į psalmę.
Trumpėjančiu žingsniu ilgėjančiuos takuos Pasiekti akimis kas žiedą gražų, Poetų pamirštą, nepagerbtą dainos Žiedų ir saulės žydintį miražą.
ŠEŠĖLIAI Man nerimo veido šešėlis nykus Tas rūpesčio žvilgsnis į vėtrą - Atveskite saulę šešėlį nupūst, Atgręžkite veidą į giedrą.
Kai kertantis dalgis liepsnoja kaitra, Kaip reikia vėsos debesėlio, O lapkritis taria: giedros nebėra, Ir siūlo jos retro šešėlį.
O kartais taip reikia šešėlio kaitros, Linažiedės žvilgsnio po rūties, Tą savąjį pirmąjį glėbį tylos, Žodžiu neišreiškiamą būtį.
Man tinka šešėlis giedrios jo dienos, Toks savas man jo nesvarumas - Šešėlių gausu ir po saulės laidos - Kad šitaip žmogaus prieraišumas.
TYLA I Tylos virpėjimas trapus - Retai kas ją taip tylią mato, Aušros šviesa pažadina lapus Sava kalba kas žingsnio lapą.
Tylos virpėjimas trapus, Tokia, ir sapnas jos tylenis, Pašaukusi į svetimus kraštus Vėl nelauktai grąžina žemę.
Tylos virpėjimas trapus, Tyla - ramybė visada, Tylos čiurlenimas į mus - Prie lūpų glusteli malda.
TYLA II Tyla, išaugusi iki tylos blandos, Tylos kalbėjimas ramus, O dūžta ištikta apuoko valandos, Taip tolimi miškai atsigręžia į mus.
Vidurnakčiais gausu tylos ir paslapčių, Įsiklausai nakties ir išgirsti staiga, Vidurnakčiai pilni tamsos ir kuždesių, Ir jau brendi vidurnakčio banga.
VĖJO LAPAS Tai gražumas šilų ir kūkū tas gilus, Ir padangė to rašto, to krašto, Atsigręžki ramus - aš į tavo namus, Ir atstumas tarp mudviejų mąžta.
Tarsi būtum kitur - ne namie, ne svetur Savo veido panašų sutikęs, Ne širdies nebylus jam šauki atkaklus Atsigręžk, o širdim atsakyki.
O nuo beržo gražus kris geltonu dažu Vėjo lapas, žmogaus panašumas, Nepažinęs, o gal, bet praeina prošal Palytėjęs, tarsi amžinumas.
NAKTIS PO EGLE Nepavadinsi nerimu: pati širdis Vidurnakčio tylos sukluso, - Viršūnių virpesys, o visumą girdi, Artėjančios audros sekundės gūsį.
Ir net ne baimė tai, bet krūpteli naktis, Ir jau visa tamsa į tavo žingsnį, Kankorėžis tau skaudžiai kerta per akis, Ir taip grįžti į savo rimtį.
Lydės mane išeinantį saulėlydžio Kas medis savo murmesiu tyliu, Be paukščių, jau šiltų kraštų išlėkusių, Jau netekties, jau rudenio keliu. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |