DRAUGE SU BENDRUOMENE

Alvydas VALENTA

TARP AUKŠTAITIJOS EŽERŲ

Utena - apskrities centras, istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIII a. vidurio. Mieste gyvena apie 27 tūkst. žmonių. LASS Utenos rajono filialo įskaitoje 2015 metais buvo 65 nariai. Iš jų - daugiau nei trečdalis - 24 darbingi, 41 - pensinio amžiaus. Mieste dirba du regėjimo negalią turintys masažuotojai. Dar keletas žmonių verčiasi įvairiais darbais, turi savo verslą. Filialui nuo 2013 m. rudens vadovauja jauna silpnaregė Asta Dikmonaitė. 

"Stengiamės, kad organizaciją papildytų nauji nariai, - pasakoja filialo pirmininkė, - rajoniniuose laikraščiuose skelbiame informaciją apie mūsų filialo veiklą, kviečiame prisijungti prie meno mėgėjų kolektyvo. Norėdami, kad kaimuose gyvenantys sutrikusio regėjimo žmonės sužinotų apie mūsų organizaciją ir taptų jos nariais, informaciją pateikiame e. paštu seniūnijų socialiniams darbuotojams." 

Anot filialo vadovės, bendraujant su socialiniais darbuotojais, nesklandumų ar nesusipratimų nebūna, tačiau rezultatai - anaiptol nedžiuginantys. Darbuotojai informuoja apie jų teritorijoje gyvenančius ir regėjimo negalią turinčius žmones, nors, žiūrint įstatymo raidės, šito gal ir neturėtų daryti. Deja, pačius žmones prikalbinti stoti į LASS dažnai būna labai sunku: "O ką ta organizacija man duos? Pensijos nepakels." Akivaizdu, kad rajone gyvena daugiau regėjimo negalią turinčių žmonių, nei teigia oficiali filialo statistika, bet LASS, jos veikla jiems nekelia didesnio susidomėjimo. 

LASS Utenos rajono filialas, kaip ir daugelis LASS filialų, vykdo socialinės reabilitacijos paslaugų bendruomenėje projektą. Socialinės paslaugos teikiamos visus metus pagal grafiką ir pagal poreikį. Ryšius su savivaldybe, A. Dikmonaitė kiek juokaudama apibūdina šitaip: "Per trejus metus, kol vadovauju filialui, niekas netikrino, jokių skundų nebuvo. Savivaldybė laikosi pozicijos: "Dirbk savo darbą. Kai bus reikalas, ateisim, patikrinsim." 

Filialas savivaldybei teikia ir kitus - kultūrinio pobūdžio, sveikatingumo - projektus. Štai pernai pagal pateiktą kultūrinį projektą uteniškiai vyko į Zarasų rajone veikiantį Šlinikos malūną, šią vasarą pagal sveikatingumo projektą ilsėjosi Šventojoje, "Spindulyje". Rudenį pagal tą patį projektą rengiasi įsigyti šiaurietiško vaikščiojimo lazdų. "Turime gražiai sutvarkytų, atnaujintų parkų, vietų, kur galėsime keliauti, užteks", - sako A. Dikmonaitė. 

LASS Utenos rajono filiale veikia meno kolektyvas "Diemedis", o filialo patalpose įsikūręs Aklųjų ir silpnaregių sporto klubas "Vyžuonaitis". Draugystė, atrodo, į naudą tiek klubui, tiek ir filialui. Atėję į filialą žmonės užeina ir į klubą, ir atvirkščiai. Filialo veiklą gyvina ir jame veikianti kilnojamoji garsinių ir brailio knygų bibliotekėlė. Knygas skaito beveik pusė visų filialo narių. A. Dikmonaitė neabejoja, kad tokios bibliotekėlės turėtų veikti LASS filialuose, o ne viešosiose miestų ar apskričių bibliotekose: "Jeigu veiktų viešojoje bibliotekoje, daugeliui skaitytojų turėčiau pati knygas paimti ir nunešti, - sako ji, - tik darbo prisidėtų. O tie, kurie patys nueitų, aplenktų filialą. Dabar žmogus ateina pasikeisti knygų, tai ir visas LASS naujienas sužino, išsikalba." 

A. Dikmonaitė neslepia: filialo kasdienybė nėra džiuginanti. Vyresnio amžiaus žmonės turi šeimas - vaikai, anūkai, sodai - bendra veikla nedaug ką sudomina. Jaunimo nedaug, o ir tas neaktyvus arba domisi reikalais, mažai susijusiais su LASS. Gerai, kad yra sporto klubas, bibliotekėlė, LASS respublikinio centro vykdomi mobilumo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių mokymo projektai. Paprašyta pafantazuoti arba, kitaip sakant, paburti iš "kavos tirščių", ko reikėtų, kad filialo veikla pagyvėtų, A. Dikmonaitė atsako nė akimirkos nesudvejojusi: "Aktyvesnių žmonių." - "O jeigu daugiau būtų skiriama pinigų?" - "Pinigai patys savaime nieko neišspręstų. Jeigu žmonės būtų aktyvesni, būtų daugiau veiklos, galėtume daugiau jos ir parodyti. Aišku, būtų galima prašyti ir daugiau pinigų. Niekas neskirs pinigų vien todėl, kad jų kažkam trūksta."