NEREGYS IR VISUOMENĖ

ILGUVOJE VASARAI SKLEIDŽIANTIS

Tą saulėtą birželio 4 d. rytą patogiu autobusu, suburti Beatričės fondo, vykome į Ilguvą. Kelias gana tolimas, bet džiugino akį ir nuotaiką kėlė pakelėse gražiai sužaliavę medžiai, smagūs bendrakeleiviai. Bet štai pasiekėme Nemuną ir pasukome jo pakrantės keliu. Retai matau Nemuną, tad man jis lyg gyvas, mąsliai tekantis nuostabaus grožio krantais, galintis daug papasakoti ir priminti. Visų autobusu vykstančių keleivių tikslas - tas pats: dar kartą susitikti su brangia pasaka iš mums nuostabios Panemunės pakrantės, su Beatričės tėvonija - su Ilguva. Prie senojo maumedžių rąstų dvaro kabinsime antrąją atminimo lentą šalia Ilguvą mylėjusio ir ją sapnavusio Grincevičių žento bei dvaro paveldėtojo talentingo muziko Emilio Mlynarskio atminimo lentos. 

Žmonių susirinko nemažai, vietiniai pagal galimybes susitvarkė aplinką, pasirūpino senolių bajorų kapais. O kai tebeveikiančios dvaro bažnytėlės klebonas pašventino šalia E. Mlynarskio naująją atminimo lentą, suskambo nepamirštama Beatričės "Žvaigždutė". Nuriję graudulio ašarą patikėjome, kad šitame sename name dar tebegyvena per praėjusį šimtmetį nutilusios dvaro šeimininkų dvasios. Beatričė ligos patale kreipėsi į bičiulius - prašė atgaivinti Ilguvą. XX amžius su visa jėga puolė ją naikinti. Taigi dabar reikės ir jėgų, ir pinigų norint tai padaryti. 

Susirinkę į diskusiją žinomi Lietuvos kultūros žmonės siūlė kelius ir būdus konkretiems atkūrimo darbams. Nutarta dar kartą kreiptis į valdžios žmones pagalbos ir paramos. Reikia ryžtis bent iš dalies vieną po kito atkurti atskirus namo kambarius ir šitaip suteikti galimybę bent kukliai kultūrinei veiklai, bent nedidelei dvaro muziejaus patalpai. 

Žvelgdami nuo senos, bet dar tvirtos maumedžio rąstų sienos, du talentingi muzikai, Grincevičių giminės atstovai, mylėję gražuolę Ilguvą, joje daug muzikavę, primins senolių bajorų šimtmečiais puoselėtas pastangas kurti gėrio ir grožio oazę. 

Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė 

* * * 

Šitaip dainininkei B. Grincevičiūtei skirtos atminimo lentos atidengimą aprašo viena ištikimiausių jos bičiulių, televizijos režisierė, dokumentinio filmo apie Beatričę ir keleto prisiminimų knygų autorė J. Z. Janulevičiūtė. 

Lenta pakabinta ant svarbiausio dvaro pastato, buvusio ponų namo, sienos. Užrašas brailio ir reginčiųjų raštu primena, kad šiame name paauglystės ir ankstyvosios jaunystės metus praleido garsi Lietuvos dainininkė B. Grincevičiūtė. Virš užrašo - Grincevičių giminės herbas. Lentos pagaminimą ir atidengimą inicijavo Beatričės labdaros ir paramos fondas. 

"Nuolat kalbama apie Ilguvos dvaro svarbą Lietuvos kultūrai, apie tai, kaip prasminga būtų jį prikelti naujam gyvenimui, - pasakoja Beatričės labdaros ir paramos fondo prezidentė Rasa Kiuberienė, - bet kol kas visos valdininkų kalbos tik ir lieka kalbomis. Pasitikdami 105-ąsias dainininkės gimimo metines, nutarėme padaryti nors nedidelį, bet konkretų darbą - Ilguvoje atidengti Beatričei skirtą atminimo lentą. Ilguvoje yra dar viena atminimo lenta - kompozitoriui Emiliui Mlynarskiui. Nuo šiol bus dvi - E. Mlynarskiui ir B. Grincevičiūtei. Naująją lentą nemokamai suprojektavo jauna dizainerė Miglė Nainytė, o pagamino taip pat nemokamai UAB "Art stone". Prie sumanymo įgyvendinimo daug žmonių prisidėjo geros valios skatinami, tačiau lėšų šiek tiek vis dėlto reikėjo. Projektą finansiškai parėmė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga." 

Po trumpos, bet jaudinančios atidengimo ceremonijos čia pat, Ilguvos socialinės globos namų salėje, įvyko Beatričės fondo inicijuota diskusija apie Ilguvos dvaro istoriją, dabartį ir ateitį. Joje dalyvavo tokie žinomi kultūros žmonės, kaip menotyrininkas profesorius Jonas Glemža, Vydūno draugijos pirmininkas filosofas Vacys Bagdonavičius, knygos "Sūduvos krašto dvarai" autorius Benjaminas Mašalaitis. Bene pirmą kartą viešojoje erdvėje atkreiptas dėmesys, kad Ilguva Lietuvos kultūrai svarbi ne tik savo muzikiniu palikimu. Kaip pastebėjo ne vienas diskusijos dalyvis, tai unikalus, iki šiol išlikęs, tegu ir gerokai laiko apardytas medinės architektūros ansamblis, liudijantis žmogaus ir gamtos darną. Išaugęs ant Nemuno skardžio dvaras nepakeitė ir nesudarkė kraštovaizdžio - priešingai, pats tapo tarsi jo dalimi. Lietuvoje daug restauruojamų, naujam gyvenimui prikeliamų dvarų, bet retai kur rasime tokį unikalų medinės architektūros pavyzdį, tokią žmogaus veiklos ir gamtos dermę. Štai kad ir svarbiausias dvaro statinys - ponų namas - statytas daugiau nei prieš du šimtus metų. Namo stogas jau neapsaugo nuo rudenio darganų ir sniego, grindų irgi nelikę, bet sienos - Z. Janulevičiūtės minimi maumedžio rąstai - stovi ir dar visai neblogai išsilaikę. Esant palankioms aplinkybėms, išstovėtų dar kokį pusšimtį, o gal ir visą šimtą metų. Šakių savivaldybė, pritarus Lietuvos kelių direkcijai, yra pažadėjusi 2017 m. išasfaltuoti į Ilguvą vedantį maždaug 20 km kelią. Tai būtų pirmas akivaizdus jos darbas iš užmaršties prikeliant dvaro kultūrinę praeitį. 

Svarbiausias klausimas, ar prisikels senasis Ilguvos dvaras naujam gyvenimui, vis dar be atsakymo. Tėra tik įvairių institucijų susirašinėjimai, svarstymai, kaip ir iš kur gauti lėšų restauravimo darbams, kurie, lyginant su kasdieninėmis statybomis ar rekonstrukcijomis, yra ypač brangūs. Vilties, kad darbai greitai pajudės, nedaug, tačiau, antra vertus, šiandienos situacija, palyginti su buvusia prieš 10 ar 15 metų, gerokai optimistiškesnė. Birželio 4 d., atidengiant Beatričei skirtą lentą, ne vieną svečią maloniai nustebino sutvarkyta dvaro aplinka: tvarkingai nupjauta žolė, iškirsta dalis kraštovaizdį gadinusių krūmų. Nors vis dar tuščias, tačiau bent jau išvėdintas ir nepriplėkęs senasis dvaro rūmas. Akivaizdu, kai norima, galima šį tą nuveikti ir be didelių investicijų. 

Paskutiniame LR kultūros ministerijos rašte, rašytame šių metų kovą ir adresuotame Seimo nariui Vytautui Juozapaičiui, taip pat pripažįstama, kad susirašinėjimas, įvairūs pasitarimai dėl Ilguvos dvaro atgaivinimo tęsiasi ne vienus metus. Kaip vieną iš realiausių galimybių Kultūros ministerija nurodo tai, kad socialinės globos namų administracija galėtų persikelti į senąjį ponų namą, tuomet atsirastų priežastis pradėti jį restauruoti. 

Tačiau Ilguvos socialinės globos namai priklauso Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tad ji ar jai pavaldūs asmenys ir turėtų tuo rūpintis. Globos namų direktorius Sigitas Jankauskas sutinka, kad siūlymas jo vadovaujamos įstaigos administracijai persikelti į senąjį ponų namą visiškai priimtinas - tokiam reikalui buvo parengti net keli projektai. Deja, kol kas palaikymo ir finansavimo jie nesulaukė. Ar bus bandoma projektus rašyti ir ateityje? Matyt, kad taip. Ar taps Ilguvos dvaras, kaip ne kartą rašyta ir kalbėta, nedideliu, bet jaukiu kultūros židiniu, kol kas niekas pasakyti negali. 

Alvydas VALENTA