IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Brigita NARMONTAITĖ

KONTRASTŲ ŠALYJE

Europa - kontrastų žemynas: čia yra ir aukštų kalnų, ir gilių jūrų, ir juoką bei šiurpą keliančių vietų. Bet ar žinote, kurioje mūsų žemyno valstybėje - ir aukšti (iki 2 kilometrų) kalnai, ir painūs kasyklų koridoriai, ir įvairūs istoriniai paminklai, kurių vieni kelia pasididžiavimą, kiti - siaubą? Tai - mūsų kaimynė Lenkija, su kuria, kaip kontrastų šalimi, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro vyresniųjų klasių mokiniai susipažino gegužės 13-15 dienomis. 

Išvykę ankstų gegužės 13 dienos rytą, vakarop pasiekėme kelionės tikslą - Krokuvą. Tačiau pirmoji ekskursija siūlė daugiau negu vien istorinių paminklų nestokojantį miestą - reikėjo trumpai pamiršti dienos šviesą ir leistis į Veličkos druskos kasyklas. Nusileidę į šimto metrų gylį, atsidūrėme tarp rąstais sutvirtintų šachtų sienų, dvelkiančių žeme ir druska. Lubos, grindys, šviestuvai ir net didžiulės skulptūros, puošiančios jau neveikiančias kasyklas, - viskas buvo iškalta iš "baltojo aukso" - druskos. Siaurų tunelių ir salių tinklui dar daugiau paslaptingumo teikė sūrios požemių versmės, ežerai ir... bažnyčia, skirta kalnakasiams melstis. Tiesa, dabar šioje bažnyčioje pamaldos vyksta retai - šiuo metu tai turistų traukos centras - ateinama pasigrožėti neįprastu statiniu. 

Palikę nuostabias kasyklas ir pailsėję, kitą rytą išvykome į kalnų kurortą Zakopanę. Oras nelepino, bet į kalnus kilti vis vien buvo smagu: keltuvas pasirodė esąs ne toks baisus, kokį įsivaizdavome, beveik dviejų kilometrų aukštyje pasijutome lyg danguje - aplink kalną kaip siena stūksojo debesys. Vėliau, kai nusileidome į beveik kilometro aukštyje įsikūrusią Zakopanę, net lyti pradėjo, bet tai netrukdė mums, būriui mokinių, apsipirkti kalniečių turguje ir keliauti į istorinį Krokuvos senamiestį. 

Netrukdė gamtos išdaigos ir Krokuvoje. Svaiginantį kalnų aukštį pakeitė ne tokia aukšta Vavelio kalva, turgų - nuostabūs rūmai ir garsioji katedra. Lyg užburti klausėmės gido pasakojimų apie jos požemiuose palaidotus Lenkijos didikus, menininkus ir XX amžiaus politikus. Vėliau patys nusileidome į vieną iš kriptų apžiūrėti poeto Adomo Mickevičiaus karsto. Bet greitai kriptos dangtis užsivėrė, sunkios katedros durys užsidarė, ir mes atsidūrėme istorija dvelkiančiame Krokuvos senamiestyje. Prieš mus iškilo didingi Vavelio rūmai, seniausias Lenkijoje universitetas bei Rotušės aikštė. Visus šiuos objektus pažinti padėjo ne tik išsamūs gido pasakojimai, bet ir maketai, esantys prie žymių pastatų. Labiausiai stebėjomės, kad šie maketai - ne šiaip pagalba: prie jų brailio raštu, lenkų ir anglų kalbomis pateikta išsami informacija apie vaizduojamą istorinį paminklą. Tai suteikė galimybę akliesiems "pamatyti" rūmus, katedrą, buvusią rotušę ir universitetą iš arti. O istorijos dvasią pajusti padėjo tarp tramvajų ir automobilių nardančios dvikinkės karietos bei trimitininkas išlikusiame rotušės bokšte, senu papročiu kas valandą sveikinantis miestą, valdovą, vartų sargybinius ir Krokuvos svečius. Pasisuks į šiaurę - ir trimituoja, atsigręš į rytus - vėl pasigirsta iškilmingas signalas. Tik staiga garsas ima ir nutrūksta. Tai senos legendos apie žuvusį vartų sargybinį priminimas. Ši legenda liudija: viduramžiais, mongolams puolant Krokuvą, ant sienos budėjęs karys ėmęs trimituoti pavojaus signalą. Bet mongolo strėlė įsmigusi trimitininkui į kaklą, ir jis kritęs nuo sienos... Tiesa, šiomis dienomis niekas nuo bokšto nekrito, bet signalas sustiprino istorinio miesto daromą įspūdį. 

Istoriją, tik šįkart skaudžią ir šiurpią, priminė ir paskutinės dienos ekskursija į Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklą. Pašiurpę ir nutilę gaudėme gidės žodžius - jie kėlė vis didesnį siaubą. Štai jau, rodos, matome tolumoje gyvulinius vagonus, prigrūstus nekaltų žmonių, girdime dejones, verksmus ir keiksmus, net pajuntame skausmą, kai ekskursijos vadovė ima kalbėti apie fizines bausmes kaliniams. Štai stulpas, ant kurio surištomis rankomis kabojo tūkstančiai Lenkijos ir kitų šalių inteligentų, štai siena, prie kurios buvo sušaudyta dešimtys tūkstančių žmonių... O gidė, užsimerkusi iš siaubo, bandydama atrodyti rami, vardija šiurpą keliančius skaičius, datas, įvykius. Mintyse iškyla į darbą varomi belaisviai, į dujų kameras be gailesčio siunčiami neįgalieji, moterys ar net maži vaikai. Ak, greičiau pasibaigtų ši siaubinga ekskursija! Tačiau net jai pasibaigus atmintyje ilgai išliks bauginantys pasakojimai. 

Pagaliau tylus grupės noras išsipildė - išvykome iš baisiojo Osvencimo. Deja, pasukę namo, palikome ir daugybę aplankytų vietų - teliko tik šviesūs įspūdžiai. Nutolo giliosios druskos kasyklos, aukšti kalnai ir viduramžius menantis Krokuvos senamiestis. Mintyse ištarę: "Lik sveika, Lenkija - požemių ir kalnų, linksmybių ir siaubo, kontrastų šalie!", parvykome į Lietuvą. Grįžome, bet širdyse liko viltis pakartoti šią įspūdingą kelionę ar nuvykti į kitą kontrastų šalį.