SVEIKINAME!

Martynas VIDUGIRIS

KONKURSUI PASIBAIGUS

Šiais metais Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) paskelbė jau aštuonioliktąjį aklųjų ir silpnaregių literatų kūrybos konkursą. Savo kūrinius jam pateikė trys autoriai: Stasys Babonas, Vincas Baublys ir Vilija Dumbliauskienė. Kūrinius vertino LAB direktorės įsakymu sudaryta komisija. Joje, be LAB darbuotojų, dalyvavo ekspertės: literatūros kritikė Janina Riškutė ir rašytoja Gintarė Adomaitytė. 

Gegužės pradžioje komisija paskelbė neregių literatų konkurso laureatę - ja tapo Vilija Dumbliauskienė. Ji konkursui pateikė nedidelį, bet brandų poezijos ir miniatiūrų rinkinį. J. Riškutė savo recenzijoje apie naująjį V. Dumbliauskienės rinkinį rašo: "Vilijos kūriniai daugiau pasako negu tai, kas užrašyta žodžiais, nes ji apmąsto gyvenimo esmę, kalba apie šviesą ir tamsą, buvimą ir mirtį, meilę ir vienatvę. Tamsa sunki lyg nesibaigianti naktis, "lyg migla, pilkesnė už pilkumas", tačiau reikia ją ištverti: "Reikės ir ugnį, ir sausrą, ir karštus akmenis pažinti", "privalėsi išbūti". Viltį, paguodą skleidžia gamta, ji padeda pamiršti blogį, aplinkos šiurkštumą. Kūriniuose jaučiamas autorės pasaulėvaizdis. Žmogaus gyvenimas susideda ne iš kasdienybės lego dėlionių, o iš trapių sielos akimirkų. Jų vitražai kartais sušvinta visomis spalvomis, o kartais pabyra į duženas. 

Miniatiūros praturtina V. Dumbliauskienės kūrybą konkretesniais motyvais - sodas, mergaitė: "Dailų takelį per savąjį sodą iš akmenėlių dėliosiu, kad tau juo ateinant gera būtų." Miniatūrose - stiprus susikaupimas, meditavimas - tai kažkas artima Rabindranato Tagorės kūriniams. 

Stasys Babonas konkursui pateikė romaną "Rakovo rožinis. Atėjo žmonių karalystė". Komisijos nuomone, romanas įdomus, provokuojantis tiek savo tema, tiek meniniais ieškojimais ir sprendimais. Autoriui bus pakišęs koją medžiagos gausumas, temų ir jų variacijų įvairumas. Kūrinys daugiabalsis, daugiasluoksnis, bet tame daugiabalsiškume skaitytojas pasiklysta ar bent jau pasimeta. Tai, kas romane stipru, J. Riškutė įvardija taip: "Kūrinio sakmiškumas išties patrauklus, o autoriaus fantazija - begalinė. Čia daug persikūnijimų, susidvejinimų, magijos, bet labiausiai užburia gaivališka sakmių, pasakų atmosfera: randami ir prarandami auksiniai pinigėliai, žmonių kūnuose apsigyvena velniai, statomos ir griaunamos bažnyčios. Kai kur neblogai pagautas sakmiškas stilius, kūrinyje daug vaizdingų, bemaž boschiškų scenų." 

Vincas Baublys konkursui pateikė romaną "Šventa sala". Tai, kas kūrinyje stipru, yra susiję su žmogaus buvimu gamtoje, ne iš knygų išmoktu, bet gyvenimo įskiepytu supratimu, kad, susiklosčius net nepalankiausioms aplinkybėms, žmogus turi likti doras ir sąžiningas. Vis dėlto romanas nesusiklijuoja, pasakojime - per daug nereikalingų nukrypimų ir detalių. Daug ką norima skaitytojui paaiškinti iš anksto. Autorius pernelyg dažnai pasikliauja "žurnalistiniu tyrimu", o ne literatūros kūrinio taisyklėmis. Romanui rimtai kenkia kuriamas svarbiausio herojaus Mariaus, kaip kovojančio už teisybę "supermeno", įvaizdis - panorėjęs išblaško visą mafiozų gaują. Tiek ekspertės, tiek ir kiti komisijos nariai V. Baubliui rekomenduotų eiti anksčiau išmėgintu literatūriniu keliu. Nors jame irgi gali pasitaikyti netikėtumų ar "vilkduobių", vis dėlto, juo eidamas, autorius yra tikresnis, natūralesnis, o jo kuriama istorija - įtikinamesnė.