NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

IŠŠŪKIAI, RIBOS, GALIMYBĖS

Gegužės 26 dieną Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), vyko ne tik LASS XXVII suvažiavimas. Ne visai įprastoje aplinkoje ir ne visai įprastai LASS respublikinis centras suvažiavimo delegatus ir svečius kvietė paminėti savo veiklos 90-metį. Jiems pasiūlyta gausi ir inovatyvi kultūrinė programa. Iškart pastebėsime, kad ši programa signalizuoja apie tam tikrus mūsų kultūrinio gyvenimo pokyčius, naujas veiklas ir naujas galimybes, todėl ne tik įdomu, bet ir pravartu ją aptarti išsamiau. 

Garsinis vaizdavimas kine 

Ar galima išgirsti kino salės ar televizoriaus ekrane matomą vaizdą, jį susikurti savo pačių mintyse? Garsinio vaizdavimo specialistai teigia: "Taip, galima!" Suprantama, toks susikurtas vaizdas niekada neprilygs tam, kurį žmogus pamato savo akimis, bet priartinti reginčiųjų pasaulį prie neregių, atskleisti šio pasaulio formų įvairovę toks vaizdavimas gali. Lietuvoje nuo 2012 metų pradėti rengti garsinio vaizdavimo specialistai, kalbos priemonėmis perteikiantys vizualinį vaizdą - kino filmų ar teatro spektaklių scenas, nuotraukas, paveikslus. 

Lietuvos aklųjų bibliotekai jie jau perdavė kelias dešimtis šitaip parengtų neilgų daugiausia studijų tikslais sukurtų filmukų ir vaizdo siužetų. Gegužės 26 dieną LASS XXVII suvažiavimo dalyviai ir svečiai buvo pakviesti į filmų su garsiniu vaizdavimu peržiūrą ir diskusiją apie jų reikalingumą. Garsinio vaizdavimo principus ir jam keliamus uždavinius pristatė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Germanų filologijos katedros lektorė dr. Laura Niedzviegienė. Ji pademonstravo pagal garsinio vaizdavimo reikalavimus parengtą neilgą lietuvių režisieriaus Donato Paulausko vaidybinį filmuką ir muzikinį vaizdo siužetą. Didelių pastabų mačiusieji (tiksliau, klausiusieji) neturėjo. Į tas, kurias išgirdo, lektorė sakė būtinai atsižvelgsianti. Garsinio vaizdavimo specialybė Lietuvoje dar visiškai nauja, bet pasaulyje šia kryptimi dirbama daug ir intensyviai. Tai paliudijo ir pati L. Niedzviegienė, neseniai grįžusi iš stažuotės Austrijoje. Kauno humanitarinio fakulteto studentai (čia rengiami garsinio vaizdavimo specialistai) jau komentavo porą teatro spektaklių, praėjusiais metais Kaune vykusį Europos golbolo čempionatą. Ateityje jų parengtų profesionalių komentarų galime tikėtis daugiau. Abejojančių tokių komentarų reikalingumu tarp diskusijos dalyvių nebuvo. 

Pajusti nežiūrint 

Po diskusijos ir filmų peržiūros NDG svečiai buvo pakviesti į taktilinę skulptūrų parodą iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių. Priešingai nei daugelyje įprastų parodų, liesti čia buvo ne tik galima, bet ir privaloma, nes jos lankytojams buvo uždėti tamsūs akiniai. Liesdami žmonės galėjo susipažinti su šiuolaikinių lietuvių skulptorių Ksenijos Jaroševaitės, Šarūno Šimulyno, Vlado Urbanavičiaus, Vlado Vildžiūno ir kitų kūriniais. Daugelio parodoje demonstruotų skulptūrų padidintas kopijas galime rasti Vilniaus viešosiose erdvėse, taigi parodos lankytojai galėjo geriau pažinti ne tik konkrečių autorių konkrečius darbus, bet ir Vilniaus viešųjų erdvių kultūrinius akcentus: "Barborą", "Gražiną". 

NDG kuratorė, viena iš parodos organizatorių, Eglė Nedzinskaitė pasakojo: "Taktilinei parodai iš Lietuvos dailės muziejaus fondų parinkome 12 skulptūrų. Norėjome, kad žmonės geriau pažintų šiuolaikinius lietuvių autorių kūrinius, kartu žiūrėjome, kad skulptūros būtų patogios liesti, nei per didelės, nei per mažos. Svarbu buvo ir kūrinio atsparumas lietimui, todėl parinkome tvirtas, iš bronzos lietas skulptūras." 

Taktilinė paroda NDG veikė dar dvi savaites, iki birželio 12 dienos. E. Nedzinskaitė sutiko, kad tai pirmasis, bet, tikriausiai, ne paskutinis su LASS bendras projektas, o kartu ir galimybė neregiams geriau pažinti meno pasaulio vertybes. 

Dar viena tą dieną pasiūlyta veiklos sritis - šokiai tamsoje. Šokis - kūno kalba, padedanti tobulinti, pažinti save ir pasaulį - kitų kultūrų ypatumus, bendravimo rūšis, leidžianti komunikuoti su kitais kūno judesiais nenaudojant žodžių. Šokis užsimerkus - tai galimybė įsiklausyti į kūno siunčiamus signalus, pajusti vienam kitą. Šokių labirintais vedė VšĮ "Šokių akademija" vadovė ir choreografė Jurgita Česnavičiūtė. Žinoma, per valandą ar dvi - tiek truko šokio pamokos - šio meno išmokti neįmanoma, bet pajusti atskirų šokių ir kultūrų skirtumus, savo paties kūno galimybes - galima. J. Česnavičiūtė ne šiaip "nukrito iš dangaus" kaip šokių mokytoja - jos vadovaujamoje studijoje jau porą metų mokosi šokti neregys Marius. Žinoma, šokantis neregys - anokia naujiena, tačiau pripažinkime, dažniausiai tai darome tarp savų ir su savais. 

"Pojūčių paveikslai" 

Iš "Bitinėlio pasakų" ir kitų originalių spektaklių akliesiems pažįstama teatro režisierė Karolina Žernytė NDG svečius kvietė drauge kurti "Pojūčių paveikslus". Šie paveikslai - tai tam tikros rūšies sensorinė ekskursija po Nacionalinės dailės galerijos sales. Aktoriai - gidai, naudodami garso, kvapo, lytėjimo, judesio pojūčius, atkuria paveikslų, skulptūrų ar instaliacijų sukeliamą įspūdį. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti nei labai sudėtinga, nei pernelyg originalu: paveiksle pavaizduotas natiurmortas ir jo atitikmuo ant stalo. Paveiksle matoma jūra ir bangų ošimą atkartojantis muzikinio instrumento garsas galerijos erdvėse. Tačiau perėjus visą tokių paveikslų "kūrybos ciklą", įspūdis vis dėlto lieka nemenkas. Priminsime, kad "paveikslai" kuriami visiškoje tamsoje, jų dalyviams, tiek akliesiems, tiek regintiesiems, uždedami nepermatomi medžiaginiai akiniai. Patys "Pojūčių paveikslai" pristatomi šitaip: "Idėja kilo apmąstant galimybę perteikti vizualų kūrinį aklam galerijos lankytojui. Pabendravus su Aklųjų sąjungos nariais, paaiškėjo, kad meno galerijose jiems norisi lankytis, tačiau kūrinius jie gali suvokti tik iš smulkmeniškų apibūdinimų. Daugelio darbų negalima liesti, o alternatyvos - taktilinės parodos, katalogai - vis dėlto neatskleidžia originalaus kūrinio intensyvumo, spalvų, kontrastų ir atmosferos. Pojūčių teatro aktoriai pradėjo gilintis į tai, kokie procesai vyksta vaizduotėje stebint meno kūrinį. Pradėta kurti priemonių sistema, padedanti perteikti pirmą sukeltą įspūdį ir gilintis į atmosferą. Prisilietimai ir tekstūros perteikia tapybos manierą, garsai - dydį, vibraciją, griežtumą arba fragmentiškumą, kvapai - atmosferą, judesys - abstraktumą arba konkretų siužetą, nuotaiką. Bendradarbiaujant su LASS ir NDG buvo padarytas eksperimentas atkuriant kelis nuolatinės ekspozicijos paveikslus." 

Anot K. Žernytės, beveik visada "paveikslų" dalyviai aklieji yra laisvesni, smalsesni, labiau linkę tyrinėti aplinką nei analogiškoje situacijoje atsidūrę regintieji. Įdomu ir tai, kad, prasidėję nuo aklųjų, "Pojūčių paveikslai" tampa vis populiaresni ir tarp reginčiųjų, o juos kuriantis "Pojūčių teatras" šią veiklą Nacionalinėje dailės galerijoje tęsia ir toliau. 

O dabar prie visko, ką jau sakėme, dar pridėkime tą vakarą vykusį aklųjų choro "Feniksas" koncertą, ir turėsime visą gegužės 26-osios kultūrinę puokštę. Tiesa, joks choras tokiu pavadinimu po pernykščių "Chorų karų" jau neegzistuoja, tačiau kaip legendinis jo pirmtakas, tikrasis feniksas, "choras iš pelenų", prisikelia tada, kai to reikia ar kai pats panori. 

Jubiliejai eina ir praeina, o gyvenimas - tęsiasi. Ateina nauja aklųjų karta, nenorinti užsisklęsti aklumo ribojamame pasaulyje, eksperimentuojanti, ieškanti, norinti lankyti muziejus, galerijas, šokių studijas. 

Kažkas gal pasakys: "Nieko nauja, ir mes ieškojome, eksperimentavome, kūrėme." Taip, ir ieškojome, ir kūrėme, bet buvome šiek tiek uždaresni, šiek tiek labiau atsiriboję. 

Rudenį muzikuojančių aklųjų laukia dar vienas kultūros projektas - muzikinė misterija. Anot LASS respublikinio centro darbuotojos Linos Puodžiūnienės, kol kas dar anksti kalbėti, kaip ši misterija vyks ir kokia bus. Aišku tai, kad ji vyks drauge su reginčiais muzikantais per Baltosios lazdelės dieną ir vainikuos LASS 90-mečiui skirtą renginių ciklą.