NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

NEPRIKLAUSOMO GYVENIMO DIENA


Neįgalių žmonių savarankiškumas, teisė patiems būti savo gyvenimo šeimininkais skelbiami daugelyje tarptautinių dokumentų: deklaracijų, konvencijų ar tiesiog skambių pareiškimų. Tačiau dokumentai dažnai lieka tik dokumentais, o gyvenimas keliauja sena gera vaga. Tarp aklųjų visais laikais atsirasdavo itin savarankiškų, gerai besiorientuojančių ir pavyzdingai besitvarkančių savo buitį žmonių, apie kurių savarankiškumą sklisdavo vos ne legendos. Tačiau ar vienaip žiūrėsi, ar kitaip, tai buvo daugiau išimtys iš taisyklės, o ne reiškinys. Drįsčiau teigti, kad aklųjų savarankiškumas iš siekiamybės, ne visai aiškios, kažkur toli plevenančios vizijos tapo realybe tiktai per pastaruosius keliolika metų. Kuo remdamasis taip teigiu? Prieš tris ar keturis dešimtmečius buvo ganėtinai neįprasta sutikti labai savarankišką neregį, besinaudojantį baltąja lazdele, gyvenantį aktyvų gyvenimą už savo mikrorajono ribų. Dabar gi priešingai - keistai ir neįprastai atrodo nesavarankiškas, sunkiai besiorientuojantis, niekuo nesidomintis ir su aplinka sunkiai komunikuojantis neregys. Žinoma, išimčių visada atsiranda, pagaliau kiekvienas iš mūsų turime teisę kažko nemokėti, nesugebėti, aplinkai, kurioje gyvename, atsiverti tiek, kiek manome esant reikalinga. Kalbu ne apie visus akluosius niveliuojančią socialinio ir kitokio aktyvumo "bacilą", bet apie savarankiškumą, kaip apie reiškinį. Aklieji, ypač jauni, jau šiame šimtmetyje baigę vidurines mokyklas, studijuoja, dirba, kuria savo verslą, sportuoja, muzikuoja, šoka, vaidina, kasdien savarankiškai keliauja po miestą, panorėję vieni, vadovaudamiesi navigacijos prietaisų teikiama informacija, važiuoja ilsėtis. Sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai, rasti šiomis veiklomis užsiimančių žmonių ne tik tarp dvidešimtmečių ar trisdešimtmečių. Tačiau šio rašinio tikslas - ne sugiedoti odę aklųjų savarankiškumui, bet aptarti jį, kaip nuolatinę ir kasdieninę kiekvieno iš mūsų būseną. 

Nė vienas žmogus, juo labiau neįgalus, nėra savarankiškas visu šimtu procentų. Jį riboja netobulas jo kūnas, socialinė ir fizinė aplinka, pagaliau gaunamų paslaugų kiekis ir kokybė, socialinio darbuotojo ar asistento laiku suteikta pagalba. O tai jau ne idėjos ir skambūs žodžiai, bet gyvenimo kasdienybė. Visa tai suprasdamas Europos nepriklausomo gyvenimo tinklas (angliška santrumpa - ENIL) rengia įvairias akcijas, skirtas neįgalių žmonių oriam ir savarankiškam gyvenimui užtikrinti. Viena jų - gegužės 5 d. jau treti metai iš eilės surengta Europos nepriklausomo gyvenimo diena. Šiais metais Vilniuje, Rotušės aikštėje, šią dieną kvietė paminėti Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF). Priminsime, kad LASS prieš 15 metų buvo viena iš šio forumo iniciatorių ir steigėjų. Visą dieną nuo 10 val. iki 20 val. Rotušės aikštėje, didžiuliame ekrane, buvo rodomi trumpi filmukai apie neįgalių žmonių teisę ir norą gyventi savarankiškai. Kiekviena organizacija LNF narė turėjo galimybę paaiškinti, kaip ji supranta savo narių savarankiškumą ir ko reikia, kad jis iš gražios vizijos virstų realybe. Vėliau, jau pasibaigus akcijai, LNF administracijos direktorė Henrika Varnienė sakė: "Mūsų akcijos tikslas - pateikti žiniasklaidai (o per ją ir visuomenei), kad ne pinigų neįgaliesiems reikia, o tokių paprastų dalykų, kaip asmeninio asistento, darbo, prieinamos informacijos." Akliesiems kylančias svarbesnes problemas, siekiant savarankiškumo, trumpame filmuke aptarė vilnietis teisininkas Giedrius Stoškus. 

Žmonės savo sugebėjimais, poreikiais, galimybėmis - skirtingi. Neįgalieji - ne išimtis. Savarankiškumo dienai skirtuose filmukuose, kalbose vyravo globos įstaigose gyvenančių neįgaliųjų problemos ir jų teisė gyventi bendruomenėje. Gyventi taip, kaip gyvena daugelis iš mūsų, net ir turinčių vienokią ar kitokią negalią. Daugeliui aklųjų šios problemos - jau gana tolimos. Šiais metais minime savo organizacijos 90-metį - prieš 90 metų aklieji Lietuvoje pradėjo burtis, kad ne sėdėtų prie bažnyčių šventoriuose, "ubagynuose", "davatkynuose", o patys kurtų savo ateitį. Vis dėlto bent jau iš solidarumo turėtume palaikyti tuos, kurie į šitą šventą žygį kyla tik dabar. Elementaru: tik parodę solidarumą kitiems, galime tikėtis jo patys. 

Savarankiškumas neįsivaizduojamas be paties žmogaus atsakomybės už savo gyvenimą, be teisės pačiam rinktis ir dideliuose, ir mažuose dalykuose. Antruoju atveju žmogaus savarankiškumas arba nesavarankiškumas pastebimas gal net labiau: ar gali neregys Lietuvoje savarankiškai apsipirkti norimoje parduotuvėje, įsigyti norimos kokybės produktų, be kliūčių keliauti miesto transportu, susirgęs - savarankiškai nueiti pas gydytoją, o savaitgalį - į norimą renginį? Panašių klausimų virtinę galima būtų tęsti labai ilgai. Į daugelį jų atsakymas būtų: negali, o jeigu gali, tai tik iš dalies. Apsiperkame dažniausiai artimiausioje parduotuvėje, kurioje gerai pažįstame aplinką, miesto transportu keliaujame nuolat klausinėdami, prašydami, kad kas nors pasakytų troleibuso ar autobuso numerį, reikalingą informaciją gauname ne visą arba ne tada, kada jos labiausiai reikia. Tiesa, Vilniuje troleibusai lyg ir turėtų kalbėti, bet juose sumontuota informavimo sistema arba paseno, arba, jeigu ir veikia, tai vairuotojai dažnai jos tiesiog neįjungia. Prieš dvejus metus garsiai nuskambėjusi "kalbančio miesto" idėja liko neįgyvendinta. Redakcijos žiniomis, specialią, akliesiems skirtą mobilią programėlę, kuri praneštų į stotelę atvykstančios transporto priemonės numerį, kuria kauniečiai, bet kol kas apie ją kalbėti ankstoka. 

Tiek Lietuvoje, tiek Vakarų valstybėse daugelis akliesiems kylančių problemų sprendžiama teikiant socialines paslaugas, asistento pagalbą. Toks kelias galbūt pats teisingiausias, nes, objektyviai žiūrint, pasaulis niekada nebus sutvarkytas taip, kad neįgaliam žmogui viskas taptų prieinama ir patogu. Dauguma kalbintų socialinių darbuotojų, LASS rajonų filialų pirmininkų teigė, kad gauti du kartus per savaitę savivaldybės lankomosios priežiūros darbuotojo paslaugą yra visiškai realu ir kad žmogui turėtų šito pakakti. Suprantama, tai tik tam tikras vidurkis ir nebūtinai visiems žmonėms ir visose situacijose jis turi galioti. Daugelyje miestų ar rajonų socialines paslaugas regėjimo negalią turinčiam žmogui gali suteikti tiek LASS, tiek ir vietos savivaldybės socialinis darbuotojas. Taigi ne viskas taip blogai, nenorėdami tapti prisiekusiais bambekliais, turėtume pripažinti, kad per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje įvyko ir tebevyksta daug gerų pokyčių. Anot vilniečio Sigito Sinkevičiaus, kuris prieš aštuonerius metus dar vairavo automobilį, o dabar pats vaikšto su baltąja lazdele, neregys, norėdamas gyventi savarankiškai, turi netingėti gyventi savarankiškai. Posakis analogiškas liaudyje gerai žinomam "sviestas sviestuotas", tačiau kitaip vargu ar įmanoma: vien skaitydamas dokumentus, deklaracijas savarankiškas dar niekas netapo. S. Sinkevičius pripažįsta, kad neregio savarankiškumas - tai nuolatinės "adrenalino dozės" į kraują, tam tikra loterija, nes niekada niekuo nesi garantuotas iki galo, tačiau viskas priklauso nuo požiūrio: net ir susidūrimą su kliūtimi galima laikyti tam tikru dienos "paįvairinimu". 

Gegužės 5 d., kaip Nepriklausomo gyvenimo diena, neįtraukta į valstybinių, profesinių švenčių ar atmintinų dienų sąrašus. Vis dėlto kasmetis jos paminėjimas mūsų filialų, bendruomenės centrų gyvenimą galėtų padaryti spalvingesnį, intensyvesnį, labiau matomą. 

Deklaruodami savarankiškumą ir nepriklausomą gyvenimą, kaip svarbiausią aklųjų bendruomenės veiklos tikslą, galbūt patys sau tą veiklą labiau išsigrynintume, taptume įdomesni, patrauklesni partneriams, savivaldybėms, kurios finansuoja mūsų projektus. Žinoma, tai tik prielaidos, būrimas iš "kavos tirščių", bet pabandykime patys sau atsakyti tik į vieną klausimą: ar turime idėją ar organizacijos veiklos viziją nors dešimčiai metų į priekį - jeigu taip, tai kokia ji? 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]