GYVENIMO AKTUALIJOS

Augustinas ROTUNDAS

ILGUVA: LEGENDA IR REALYBĖ


Dvaro pastatasŠių metų rudenį minėsime dainininkės Beatričės Grincevičiūtės 105-ąsias gimimo metines. Daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus, peržengusi šiapusybės ir anapusybės ribą, dainininkė mūsų atmintyje lieka gyva iki šiol: draugų ir bičiulių rūpesčiu išleista didelė jos kūrybinio palikimo dalis, rašomos knygos, vyksta jos vardo kamerinio dainavimo konkursai, veikia memorialinis butas-muziejus. 

B. Grincevičiūtės vardas neatsiejamas nuo jos tėviškės Ilguvos vardo. Prieš daugiau nei 100 metų tai buvo nedidelis, bet tuometinei Lietuvos ir Lenkijos šviesuomenei gerai žinomas dvarelis ant Nemuno kranto. Dabar tai - griūvantis, seniai netvarkomas medinis dvaro pastatas ir jo teritorijoje įsikūrę socialinės globos namai. 

Ilguvos kultūrinės praeities atgaivinimu susirūpinta iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Turėta vilčių dvarą ne tik restauruoti, sutvarkyti jo aplinką, bet ir prikelti naujam kultūriniam gyvenimui - galbūt įsteigti menininkų kūrybos namus ar panašios paskirties centrą. Dvaro pastatas remontuotas, jam išleista apie 700 tūkst. Lt. 1995 m. rudenį čia lankėsi daug garbingų svečių, tarp jų ir prof. Vytautas Landsbergis. 

Deja, nuo to laiko niekas daugiau nepasikeitė, o jeigu ir keitėsi, tai tik blogyn. Nors būta daug liudijimų apie Ilguvos dvaro svarbą visai tuometinei Lietuvos kultūrai, nors nestigo ir daugybės pokalbių su atsakingais atitinkamų valstybės žinybų atstovais, įrodinėjimų ir įtikinėjimų, niekas nesikeičia - medinis dvaro pastatas toliau merdėja. Galima būtų ilgai vardinti per 20 metų dėl Ilguvos dvaro išsaugojimo ir atgaivinimo kilusias iniciatyvas, cituoti įvairius dokumentus, konferencijų pranešimus, valdininkų pažadus, bet visa tai, atvirai kalbant, būtų tik miglos pūtimas skaitytojui į akis žinant, kad iš esmės ta "migla" nieko nereiškia ir nieko nelemia. 

Šiek tiek ilgiau stabtelėsime tik prie pastarųjų penkerių metų dvaro atgaivinimo istorijos. 2011 m. pavasarį grupė žymių visuomenės ir kultūros veikėjų, muzikos pasaulio atstovų pasirašė ir Kultūros bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms įteikė memorandumą "Tešviečia viršum Ilguvos Beatričės žvaigždė". Socialinės apsaugos ir darbo ministerija memorandumo kūrėjų akiratyje atsirado todėl, kad nuo 2010 m. vidurio ji yra Ilguvos socialinės globos namų, o kartu ir dvaro, savininkė. Prasidėjo susirašinėjimas su ministerijomis, kitomis valstybės žinybomis, atsakingomis už kultūros paveldo išsaugojimą, finansavimo šaltinių, programų, fondų paieškos. 2013 m. pavasarį Beatričės labdaros ir paramos fondas Ilguvoje inicijavo susitikimą su atsakingais už kultūros paveldą rajono darbuotojais, socialinės globos namų direktoriumi, apžiūrėjo dvarą ir bendru sutarimu įvertino situaciją: "Unikalus kultūros paveldas apleistas, stogas kiauras (šiuo metu stogas jau sutvarkytas - aut. past.), statinio viduje - ledo kalnas." 

2013 m. fondas dar kartą kreipėsi į minėtas ministerijas, prašė kartu aptarti Ilguvos dvaro grėsmingą situaciją ir kultūros paveldo išsaugojimo reikalus. Gautas ne vienas atsakymas - juos visus apibendrinti būtų galima maždaug taip: "Ministerija X neturi galimybių ar lėšų ką nors pakeisti iš esmės, bet pritaria fondo rašte suformuluotiems siūlymams Ilguvos dvaro komplekse vystyti kultūrinę veiklą." 2013 m. rudenį šiuo klausimu įvyko dar vienas susitikimas su Šakių savivaldybės atsakingais darbuotojais ir Ilguvos socialinės globos namų direktoriumi. Ir vėl visų mintys ir norai sutapo: dvarą reikia išsaugoti ir prikelti naujam gyvenimui. Tik štai klausimas - kaip? Iš kur gauti lėšų? Imta rengti projektą EEE, tai yra Europos ekonominės erdvės, programai, iš kurios galima buvo gauti lėšų medinės kultūros paveldo architektūrai restauruoti. Deja, projektas nebuvo patvirtintas ir reikalas vėl atsidūrė pradžios taške, iš kurio ir nebuvo pajudėjęs. 

Projektų rengimas įvairioms, ypač tarptautinėms programoms, fondams - atskiro pokalbio tema, galinti nuvesti mintį toli į šalį, tačiau akivaizdu viena: čia aptariamas projektas beveik neturėjo jokių šansų būti patvirtintas ir finansuotas. Pirma, iki jo pateikimo termino buvo likę per mažai laiko (gal pusmetis, gal net mažiau), antra, panašių projektų kvalifikuotas parengimas yra ne vieno žmogaus ir ne vienos įstaigos - turime galvoje Ilguvos socialinės globos namus - reikalas. Niekam ne paslaptis, kad projektus ES ar EEE programoms dažniausiai rengia kvalifikuotos, šį darbą išmanančios, konjunktūros vėjus ir skersvėjus jaučiančios agentūros. Tai anaiptol nereiškia, kad kiekvienąkart akistata su atvira ar paslėpta korupcija. Šiuolaikinio rimto projekto parengimas ir finansinis pagrindimas reikalauja atitinkamo išmanymo ir dažnai yra ne vieno žmogaus pečiams. 

Bet grįžkime prie Ilguvos reikalų. 2013 m. Beatričės labdaros ir paramos fondui pradėjo vadovauti entuziastinga Ilguvos praeities puoselėtoja Rasa Kiuberienė. Jos pastangomis 2011 m. buvo pasirašytas ir atitinkamoms valstybės žinyboms įteiktas šis memorandumas, ji subūrė Ilguvos praeičiai neabejingus žmones, ant savo pečių "užsikrovė" nesibaigiančius susirašinėjimus su ministerijomis. R. Kiuberienė pati ne kartą vyko į Ilguvą, svarstė, ką galima būtų nuveikti esamomis sąlygomis ir turimomis jėgomis. Šių metų pradžioje ji inicijavo dar vieną kreipimąsi - šįkart į LR Seimo narį šešėlinės vyriausybės kultūros ministrą prof. Vytautą Juozapaitį. Rašte apie Ilguvos situaciją kalbama dalykiškai, aštriai, be literatūrinių ar retorinių puošmenų: "Visi supranta būtinybę nesunaikinti dvaro, visi mato kultūros istorijos svarbą, visi mato galimybę finansuoti restauravimą iš atitinkamų užsienio fondų ir visi pirštu rodo į kitą, kas tai turėtų daryti. Kompetencijos ir atsakomybės stoka trukdo susėsti prie bendro stalo, prisiminti ir prisiimti šeimininko ir kultūros vertybių saugotojo teisinę atsakomybę. Prašytume susipažinti su raštais, ministerijų "žaidimais" ir paskatinti bendram reikalui bendrai veikti Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas. Iki šiol veikė tik fondas. Fondo nariai nustojo vilties pakeisti padėtį, nes situacija klampi ir beviltiška. B. Grincevičiūtės 105-ųjų gimimo metinių proga fondas inicijuoja memorialinės lentos pagaminimą ir atidengimą. Tik tokia yra galimybė pagerbti griūvančio dvaro garbingą istoriją ir garsios dainininkės atminimą." 

Jau yra gautas V. Juozapaičio atsakymas, kad šis raštas persiųstas Kultūros bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms. Deja, kol kas neturime ir negalime pacituoti jų atsakymų. Turint galvoje bendravimo su šiomis ministerijomis patirtį, didelė tikimybė, kad tie atsakymai mažai skirsis nuo anksčiau gautų, ir būtų labai džiugu, jeigu taip manydami "šautume" pro šalį. 

Šiek tiek daugiau nei prieš metus Beatričės labdaros ir paramos fondui kilo mintis 105-ąsias B. Grincevičiūtės gimimo metines paminėti Ilguvoje pakabinant dainininkei skirtą atminimo lentą. Deja, Beatričės bičiuliai kol kas gali tik tiek, antra vertus, mažas žingsnelis į priekį visada geriau nei didelės tuščios kalbos... Lenta buvo pradėta projektuoti, gaminti, rasti rėmėjai, tarp kurių yra ir LASS. Praėjusių metų vasarą dar kartą lankytasi Ilguvoje, tikslintasi, kaip lenta turėtų atrodyti ir kur kabėti. Ilguvoje viena atminimo lenta jau yra - dvaro šeimininkui lenkų kompozitoriui ir dirigentui Emiliui Mlynarskiui. Taip, tikrasis dvaro šeimininkas, Grincevičių tėvonijos savininkas, vedęs B. Grincevičiūtės motinos vyriausią seserį Oną Grincevičiūtę, buvo E. Mlynarskis. Pagal to meto visuomenės gyvenimo normas kaip žmonos kraitis jam atiteko Ilguvos dvaras. Deja, kad Ilguva yra B. Grincevičiūtės tėviškė, kad dainininkė čia praleido bręstančio žmogaus asmenybei imliausius ankstyvosios jaunystės metus, niekur nėra nė ženklo. Tiesa, vietos bendruomenės pastangomis 2011 m., minint dainininkės šimto metų sukaktį, pastatytas tautodailininko Andriaus Bieliuko išdrožtas stogastulpis, bet daugiau - jokių rašytinių atminimo ir įamžinimo ženklų! B. Grincevičiūtės labdaros ir paramos fondas šią klaidą nusprendė ištaisyti: nuo šiol ant Ilguvos dvaro pastato šalia E. Mlynarskio kabos ir B. Grincevičiūtei skirta atminimo lenta. Joje išraižytas Grincevičių giminės herbas, užrašai reginčiųjų ir brailio raštu. 

Lentą atidengti numatyta birželio 4 dieną, šeštadienį, Ilguvoje. Po atidengimo vyks apskritojo stalo diskusija apie Ilguvos dabartį ir ateitį. B. Grincevičiūtės labdaros ir paramos fondo nariai vis dar nepraranda vilties, kad dvaras vėl prisikels. Fondo pirmininkė R. Kiuberienė pastebi: "Iki šiol Ilguva mums buvo brangi tik kaip Beatričės gimtinė. Tai teisybė, bet į šį žemės plotelį galima pažiūrėti ir platesniu žvilgsniu - Ilguva yra unikalus medinės architektūros ansamblis (dvaro pastatas, bažnyčia, varpinė, klebonija) ant Nemuno kranto, kur darniai sugyvena gamtos grožis ir žmogaus rankų sukurti statiniai. Tokio harmoningai derančio gamtos ir architektūros ansamblio Lietuvoje dar reikėtų paieškoti." 

 

Po Ilguvą pasidairius 

 

Televizijos režisierė Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė - trijų knygų ir vieno dokumentinio filmo apie Beatričę Grincevičiūtę autorė. Ji yra viena iš nedaugelio žmonių, dar pamenanti 1937 m. per tuometinį Lietuvos radiofoną skambėjusį pirmąjį dainininkės koncertą. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, abi giminiškos sielos moterys susipažino ir iš karto susidraugavo ilgiems dešimtmečiams. 

J. Z. Janulevičiūtė yra Beatričės Grincevičiūtės labdaros ir paramos fondo narė, kartu su kitais dainininkės bičiuliais besirūpinanti jos kūrybinio palikimo ir atminimo išsaugojimu. Skaitytojams siūlome keletą J. Z. Janulevičiūtės minčių apie Ilguvą. 

 

Ar šaltos, ar karštos mūsų vasaros, vis skuba, vis bėga Dubysa į dešinįjį Nemuno krantą, nešdama jam savo vandenį, surinktą nuo Žemaitijos kalvelių. 

Aplinkui lyg ir nieko naujo. Tiesa, ne taip seniai kitoje pusėje aukštame senelio Nemuno skardyje keletą šimtmečių švieste švietė iš toli matomi senos Grincevičių giminės brangaus pilko medžio namo balti mūriniai stulpai. Pro pravertas svetainės duris sklisdavo nuostabi muzika, kurios neretas stabtelėdavo pasiklausyti ir kitame Nemuno krante: žmonės langus atsidarydavo, sustodavo gyvulėlius ganydami, skambėdavo abu krantai. Tai muzikuodavo iš Varšuvos atvažiavę svečiai, žinomi Europos muzikai, sukviesti žento Emilio Mlynarskio, puikaus smuikininko ir dirigento. Skambėjo Ilguva, senoji dainininkės Beatričės Grincevičiūtės tėvonija, kurią ji be galo mylėjo ir nuolat jos pasiilgdavo. Atvažiuokit, pamatysit ir dabar dainininkę, stovinčią netoli senutės bažnytėlės pavėsyje, rodos, laukiančią, kol suskambės kokia nors melodija. Beatričės svajonėse visada buvo įsitikinimas, kad Ilguva vėl turėtų atgimti. Stovi ji tarsi gyva ilgaamžio ąžuolo šerdyje. "Esi graži ir nuostabi žvaigždutė", - užrašė liaudies skulptorius, išdrožęs šią skulptūrą, kadaise susižavėjęs ir su visais klausęsis jos švelnaus balso, labai tyliai pritardamas nepamirštamoms liaudies dainoms, su kuriomis Beatričė yra apvažiavusi visą Lietuvą. O kiek jos koncertuota per radiją! 

Dabar jau tik retkarčiais kas nors vis aplanko šį nuostabaus grožio kampelį, linkėdamas jam ilgai priminti čia gyvenusius gabius ir šviesius žmones, jų meną ir darbus, jų meilę muzikai. Visus jaudina čia vis dar šiaip taip prie bažnytėlės stovintys pakrypę garbingų Beatričės protėvių seni kryžiai. Sunkiai, bet vis dar laikosi. 

Mes, grupelė likusių dainininkės bičiulių, Beatričės fondo narių, praėjusių metų vasarą ne be gailesčio apžiūrėjome kadaise dūzgusį pagrindinį dvaro pastatą, kurio langai, deja, sandariai uždaryti; namo vidus laukia ir nesulaukia meistrų, stogas apsamanojęs ir audros įlaužtas. Buvę išvaizdūs akmens laiptai į Nemuną apaugę taip, kad televizijos žmonės, filmuodami kelionę upe jūros link, net negalėjo jų įžiūrėti. Šiandien daugelis buvę naudingų dvaro pastatų su senovinėmis puošmenomis tiesiog griūva. Kai kur dar graudžiai mena senas alėjas didingi medžiai. Pastovėjom, patylėjom prisimindami kadaise populiarią ir mylimą dainininkę, jos skambančią aplinką, o dabar jau tik su lakštingalomis muzikuojančią iš ilgaamžio ąžuolo šerdies. Fondo iniciatyva sukurta Beatričei Grincevičiūtei skirta atminimo lenta, kurią numatyta pritvirtinti prie pagrindinio dvaro pastato. 

Nutilusios, bet galutinai nesunaikintos Ilguvos senojo maumedžio namo sienos vis dar turėtų ką papasakoti apie dvaro galimybes šviesti, spinduliuoti į žmones grožio ir gėrio idealus. Kultūros ženklai čia dar gyvi. Šiandien kiti Nemuno pakrančių dvarai, nepalikę tokio turtingo kultūrinio palikimo, restauruojami ir gaivinami vietinių bendruomenių, šviesuolių rūpesčiu, Europos Sąjungos ir valstybės lėšomis. Ilguvos dvaro lemtis kitokia. Dabartinis kultūros paveldo šeimininkas - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija - neturi poreikio tvarkyti pagrindinį dvaro pastatą, vadinamą ponų namu, o kultūros darbuotojų pastangos be šeimininkų iniciatyvos mažai vaisingos. Grincevičių rūmai stovi tušti, užrakintomis durimis, uždarytomis langinėmis. Įlaužtas stogas grėsmingai artina pastato žūtį. 

Nuo aukšto Ilguvos skardžio į visas puses kiek tik akys aprėpia driekiasi plati, erdvi Lietuvos žemelė, prisodrinta labai sunkių, bet ir skaidrių akimirkų. 

Jadvyga Zinaida JANULEVIČIŪTĖ 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]