ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Aušra JONKUTĖ

SAVĘS VERTINIMAS

Psichologė Irena Gailienė savo knygoje "Ambivalentiška neįgaliųjų ir visuomenės sąveika psichologiniame, edukaciniame kontekste" (2015) pažymi, kad regos negalią turinčių asmenų savęs vertinimas neatitinka objektyvios realybės - jie dažniau linkę save nuvertinti arba pervertinti. Neretai galima pastebėti, kad LASUC mokiniai drąsiai žengia į sceną nepasiruošę, imasi užduočių, kurioms atlikti trūksta gebėjimų, arba kuria ateities planus, kurie neatitinka tikrovės. Dar dažniau tenka išgirsti: "tai ne man", "aš to nesugebėsiu", "man nepasiseks", "nedrąsiai jaučiuosi naujoje aplinkoje ir tarp svetimų žmonių", "nemoku bendrauti". Orientavimo ir mobilumo pradininkas profesorius Frederikas K. Schroederis apie vaikystėje išgyventą kovą su savimi dėl prastėjančio regėjimo rašė taip: "Kai buvau vaikas, aklumas man reiškė menkavertiškumą, ir tai nuolat vertė jaustis prastesniu už kitus. Maniau, kad nesu toks gabus kaip kiti, - ir tik dėl silpnos regos. Net neįsivaizdavau, kad aklųjų naudojami mokymosi metodai gali suteikti man galimybę varžytis su kitais. Galėjau mokytis, tačiau mano paties nuostatos dėl brailio rašto neleido man šito daryti, todėl ėmiau nepasitikėti savimi, neįgijau bendram išsilavinimui reikiamų žinių." Taigi, menkų savęs vertinimo pavyzdžių tarp regėjimo negalią turinčių asmenų - daug daugiau. Tai sunkina tų asmenų kasdienybę ir savirealizaciją. 

Galvojant apie asmenį, kuriam būdingas prastas savęs vertinimas, nesunku įsivaizduoti, kaip jis mąsto, kaip elgiasi, kaip jaučiasi. Toks žmogus dažnai kritikuoja, smerkia save arba atsiprašo, menkina teigiamus dalykus ir susitelkia ties silpnybėmis ir trūkumais, sunkiai įvardija ir įtvirtina savo poreikius, išreiškia save, vengia iššūkių ir net palankių progų. Žmonių būryje jis dažniausiai yra tylus ir drovus arba, priešingai, visuomet įkyrus ir save išaukštinantis. Dažnai toks asmuo vengia bet kokio artumo ar bendravimo arba, priešingai, elgiasi taip, lyg visada turi būti dėmesio centre, jaučia didelį norą patikti ar įtikti. Taip pat toks žmogus vengia bet kokios veiklos, kurioje jis bus vertinamas, arba, priešingai, daug dirba, nes mano, kad atsipalaidavimo, poilsio jis nenusipelnė. Menkai save vertinantis asmuo dažniausiai yra liūdnas, o gal net nepatenkintas ir nusivylęs, drovus ir neramus, jį slegia kaltės, gėdos jausmai. Aiškiai pastebimi nuovargio, išsekimo arba įtampos požymiai. Tikėtina, kad toks asmuo prastai atliks užduotis arba, priešingai, sieks tobulumo ir nepaliaujamai sunkiai dirbs, bijodamas nesėkmės. Dažnai menkos savigarbos žmogus nesirūpina savimi arba, priešingai, praleidžia ilgas valandas puoselėdamas savo išvaizdą. Analizuodami visa tai matome, kaip menkas savęs vertinimas paveikia ne tik mąstymą, elgesį, emocijas ir kūno pojūčius, bet ir įvairias gyvenimo sritis, tokias kaip mokykla, darbas, asmeniniai santykiai, laisvalaikis ir rūpinimasis savimi. 

Kaip formuojasi menka savigarba? Menka savigarba - tai visų pirma neigiama nuomonė apie save. Tokį įsitikinimą formuoja neigiama gyvenimo patirtis. Ji - iš tiesioginės patirties, stebint ir klausant aplinkinių. Tyrimais nustatyta, kad dažniausiai su menku savęs vertinimu yra susijusios ankstyvoje vaikystėje išgyventos patirtys: dažnas baudimas (ypač tada, kai bausmės neadekvačios nusižengimams), atstūmimas arba smurtas; nesėkmė stengiantis atitikti tėvų, mokytojų ar bendraamžių grupės nustatytoms normoms, reikalavimams (viskas, kas daroma, yra blogai, - atkreipiamas dėmesys tik į klaidas ir silpnybes); buvimas asmeniu, kuris kaip žaibolaidis turi akumuliuoti kitų stresą ir įtūžį (įsitempę, nelaimingi ar pernelyg užsiėmę tėvai gali turėti per mažai kantrybės); priklausymas šeimai ar grupei, kurią kiti vertina ne itin palankiai (jeigu gyvenote vargingai, buvote nemėgstamos grupės narys); gerų kasdienių dalykų stoka (pagyrimo, švelnumo, šilumos, dėmesio), skatinančių priimtinumo, gerumo ir vertingumo jausmą; buvimas keistuoliu namuose ar mokykloje (kitoks elgesys, gebėjimai). Nors menka savigarba dažnai formuojama vaikystėje ar paauglystėje, tačiau ir vėliau patiriami išgyvenimai gali stipriai ir ilgai veikti savigarbą, pavyzdžiui, pažeminimas darbe arba patyčios, smurtas santykiuose, nuolatinis stresas ir sunkumai, traumos. Visa tai parodo, kaip įvairi gyvenimo patirtis tiek vaikystėje, tiek vėlesniame amžiuje formuoja menką savęs vertinimą. Taigi, mūsų patirtis - tvirtas pamatas mūsų išvadoms apie save - jos dažnai būna klaidingos. 

Kas padeda įveikti menką savigarbą? Supratimas, kas nulėmė menką savivertę, yra pokyčių sąlyga. Tačiau suprasti, kas vyksta, nepakanka. Reikia veikti, nes pokyčiai gyvenime vyksta ne todėl, kad kažką sužinome, o todėl, kad kantriai kartojame ir mokomės. Savivertė, ramybė ir stabilumas bus tuomet, kai būsime tokie, kokie esame, leisime sau būti netobuliems. Svarbu klausti, ieškoti nuomonę apie save patvirtinančių ir paneigiančių faktų bei alternatyvių požiūrių į save. Kad realybė nebūtų iškreipta, norint save suvokti ir gebėti kurti ryšius su aplinkiniais, ypač svarbu matyti tiek teigiamus, tiek neigiamus dalykus ir juos įvertinti. Naudinga atsakyti į šiuos klausimus: kokių teigiamų savybių turite, ko pasiekėte gyvenime, net jeigu tai ir nelabai išskirtina, kokius iššūkius įveikėte, kokių gabumų ar talentų turite, net jeigu jie ir kuklūs? Klausimų yra ir daugiau: kokių įgūdžių esate įgijęs, kokias jūsų savybes kiti vertina? Tyrimų duomenimis, palaikantys, suprantantys, atviri, leidžiantys pasijusti visaverčiu, gerbiantys individualumą, gebėjimus ir savarankiškumą žmonės, esantys šalia, padeda įveikti menką savivertę, padeda formuoti realų savęs vaizdą. Svarbus nuolatinis savęs vertinimas pagal realius gebėjimus. O vertinti save galime lygindami ne su kitais, nes visada atsiras už mus stipresnių, gražesnių, protingesnių, bet su pačiu savimi. Nors, žinoma, autoritetai padeda formuoti savo požiūrį ir vertybes, bet kai be jų negalime gyventi, atsiranda įtampa, nepasitenkinimas savimi - tai apsunkina ir kitas gyvenimo sritis. Taigi pasitikėjimą galime užsiauginti dirbdami su savimi, būdami lankstūs, mokėdami vertinti situacijas. 

Savivertė yra kintantis bruožas. Tik atkreipę dėmesį į save, dirbdami su savimi, galime suformuoti ir realesnę savivertę, išvengti gniuždymo ir nepagrįsto savęs aukštinimo. Visa tai suteikia daugiau vidinės ramybės, pagaliau galime atkreipti dėmesį ir į šalia esantį žmogų. Sėkmės būnant tokiems, kokie iš tikrųjų esate.