LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas ZABORSKIS

MOKYTOJA


Meilė, ši dieviška palaima, neaplenkė ir manęs. Įsimylėjau kai man buvo... Nesvarbu. Žodžiu, basakojis vaikėzas... Ne, ne, avėjau kaliošais ir, kad jie nesmukčiotų brendant per pusnis, persirišdavau juos virvute... O žiemos tada būdavo gilios, šaltos. Klampoti man reikėdavo gerą galą gimnazijon ir atgal į mažytį kaimelį, kėpsantį pagiry. Iš miško gūdžiais vidurnakčiais sklisdavo vilkų staugimas, kartais poškėdavo šūviai, nuo kurių namiškiams stingdavo kraujas, bet durys taip ir liko neužšautos skląsčiu... Kam? Kas eis, įeis! 

Viskas prasidėjo nuo to rūškano rytmečio, kai mūsų klasės slenkstį, gimnazijos direktoriaus lydima, peržengė jauna mokytoja. Jai nusišypsojus, skurdi ir tamsi, ištrupėjusiomis tinko sienomis patalpa iš karto pašviesėjo, o akys skleidė tiek šilumos, jog liovėsi nuo šalčio grubę pirštai. Išėjus direktoriui, ji laikėsi narsiai, tuoj pat nutildė klasės šurmulį, veikiau pilną nuostabos negu priešiškumo. 

Tik keista, kad aš, iki tol buvęs vienas ramiausių klasės berniukų, ėmiau krėsti kvailystes. Net dabar raustu jas prisimindamas. Nors, tiesą sakant, ir tada suvokiau savo išdaigų naivumą, tačiau elgiausi tartum kieno užsuktas mechanizmas - dažniausiai prieš savo valią. 

- Simai, - stebėdavosi mokytoja, išlenkusi tamsius antakius. - nemaniau, kad tu dar toks vėjavaikis... 

Rausdavau, atsistojęs prieš ją, tylėdavau tartum nebylys, kad, nusigręžus jai, vėl imčiau kvailioti. Tik daug vėliau supratau - visi mano išsišokimai buvo varganas, apgailėtinas noras atkreipti mokytojos dėmesį. 

Visos mano išdaigos buvo menkniekis prieš tai, kad aš, neblogai mokęsis gimtąją kalbą, ėmiau kaskart prasčiau atsakinėti - rinkau vieną po kito dvejetus... Mokytoja gražiuoju prašė ir barė, paskui, matyt, įsitikinusi, kad aš iš piktos valios nesimokau, tempė į mokytojų kambarį. Direktorius pagraudendavo pagraudendavo, išpešdavo mano pažadą pasitaisyti, ir taip viskas baigdavosi. Nors, tiesą sakant, aš stengdavausi tesėti žodį - uoliai ruošdavau pamokas namuose, tačiau, iškviestas atsakinėti, nesugebėdavau atskirti daiktavardžio nuo būdvardžio. Jaunoji mokytoja, nesuvokdama, kas man darosi, pasilenkdavo prie manęs ir pirštu baksnodavo į rašomajame dygstančias klaidas, bet aš jų nematydavau, mane hipnotizuodavo grakšti ranka, o kai retsykiais pajusdavau prie savo skruosto jos kaštoninių sruogų kirbinimą... Ne, netikslus palyginimas. Tai būdavo nuostabus moteriškų kerų dvelkimas, šaukiantis svajoti, pažinti gyvenimą... Bet mane jie stingdė. Sukaustydavo valią, mintis. O pasekmė - beviltiškas mokytojos atodūsis ir dar vienas mano dvejetas. 

Sykį, mūsų mokytojai kažkur išvažiavus, atėjo kita, dėstanti vyresnėms klasėms. Ji mums paliepė rašyti laisvą temą, o pati atsisėdo į galinį suolą ir užsikniaubė ant kažkokių sąsiuvinių. 

Aš rašiau apie gimtąjį kaimą, pavasarį, einantį miškais... Rašiau bet kaip, be jokių pastangų, bet žodžiai, ištisi sakiniai kaip niekad anksčiau liete liejosi. 

Rašomuosius grąžino mūsiškė - vogčiomis stebėdamas ją, mačiau: mokytoja skaitė mano sąsiuvinio puslapius sutrikusi, tarsi nežinotų, ką bepasakyti... 

Pagaliau ji priėjo prie mano suolo ir tarė: 

- Žinojau, kad tu gali parašyti... Bet šitokio rašinėlio nesitikėjau, Simai... Nors į laikraščius dėk! Eik prie lentos! - netikėtai paliepė. - Rašyk!.. 

Diktavo iš mano ką tik išgirto rašinio. Kreida trupėjo man tarp pirštų, o aš tarsi lunatikas vedžiojau ant juodos lentos. 

- Dieve tu mano! - išsprūdo jai. Balse buvo tiek nevilties, kad mane nukrėtė šiurpas. - Prieš kelias dienas rašytam rašiny tu padarei penkias klaidas... Sakyk, kas tau yra? 

Klasė sugriaudėjo juoku. Pasibaisėjęs degiau iš gėdos ir apmaudo, tuščiai spoksodamas po kojomis. 

- Sėsk! - leido mokytoja. - Eisim į tavo namus. Pasikalbėsiu su tėvais. Nežinau, ką toliau daryti. 

To betrūko. Su manimi į namus! Tokį kelią. Pakvaišėlė! Ir ką ji ten pamatys, ką pasakys? Tėvukas už mane nesimokys lietuvių kalbos, kurios pradėjau neapkęsti. Buvo kilusi mintis pabėgti, tačiau įsitikinęs, kad mokytojos niekas negalės paveikti, eis ir viena, likau jos laukti. 

Valentino AJAUSKO piešinys

Už miestelio padvelkė pavasariu kvepiantys vėjai, virš akmeningos dirvos čirendamas spurdėjo vieversys, o danguje vienas su kitu grūmėsi palši debesys. 

Pamažu aš apsipratau jos draugėje, net įsidrąsinau - skersas pėdinau šalia mokytojos ir sklandžiai atsakinėjau į klausimus, nieko bendro neturinčiais su mano mokslais, dvejetais... 

Priėjus kryžkelę, pasiūliau išsukti iš duobėto, vežimų ratais išmalto vieškelio ir toliau eiti pamiškės taku. Čia tiesiau, paaiškinau. 

Aplink buvo pilna paukščių balsų ir paslaptingo miško šnaresio. Takas prasmegdavo brūzgynuose, vėl nuvingiuodavo palei išnašias pušis. 

Staiga prieš mus saulės paryškintame slėny atsivėrė purienomis geltonuojanti pieva, pilkas laukas, tolumoje padūmavęs miško lankas ir ant kalnelio vienišas suklypęs kryžius. 

Mokytoja sustojo, sunėrė ant krūtinės rankas ir švelniu, bet raiškiu balsu pradėjo: 

 

Laukas, kelias, pieva, kryžius. 

Šilo juosta mėlyna. 

Debesėlių tankus ižas 

Ir graži, graudi daina. 

 

Ne tiek deklamavimo, kiek jos nežmoniškos povyzos paveiktas, užkandau žadą, ir... 

- Bravisimo!... - sugergždė už mūsų pečių balsas. O šventiškai pakilią rimtį tartum automato salvė sudrumstė šaižios katutės. Krūptelėjau. Atsigręžiau. Iš po kepurės snapelio karštligiškai, ne, ne, veikiau beprotiškai spindėjo akys. Jose buvo kažkoks man nematytas nuožmus godulys. Greta sušmėžavo dar kelios figūros, sutraškėjo šakelės.... 

- Persiprašom tamstos, sutrukdę tokią jaudinančią vaidybą... Nesusilaikėm neišreiškę susižavėjimo. Ir mūsų širdyse rusena meilė šventai poezijos deivei. O mūsų asmeny sutikote tikrus gerbėjus. Prašome į tam tinkamesnę vietą! - valdingai jis mostelėjo į mišką. 

Aš pasitraukiau atatupstom ir nejučiomis atsitrenkiau į mokytoją. Ji sugriebė mane už pečių. Abu sustingome. 

- Užjaučiu tamstą, jeigu piemens globos ieškote... - jis kimiai nusijuokė, o susiaurėjusios akys dygiai varstė mane. 

- Dumk sau pas mamą, piemeny! 

Ir tos baisios, ironijos ir paniekos kupinos akys užgožė man aplink viską. 

- Nelieskit berniuko! - stebėtinai ramiai tarė mokytoja, lyg prieš ją būtų ne sulaukėję vyrai, bet padykę vaikėzai. Ir, apglėbusi mane, prisispaudė. 

Nežinau, išgirdau jos ar savo, o gal abiejų širdžių dūžius, pajutau iš jos rankų srūvančią šilumą ir stangraus kūno virpesį... Ūmai man pasirodė, jog aš esu stiprus, galingas, tartum legendinis Antėjas ir mano valanda išmušė! Juk tiek bemiegių naktų prasvajota savo krūtine užstoti ją! Pasimuistęs aš išsiveržiau iš mokytojos rankų, sugniaužęs kumščius, tartum šunėkas, svaidydamas piktus žvilgsnius į jautį, pastojau jam kelią... 

Pro susipynusias šakas prasiskverbę saulės spindulių ašmenys susikirto su šautuvo buožės apkaustu, pakibusiu virš mano galvos, ir sulig mokytojos aiktelėjimu aš prasmegau juodon bedugnėn. 

...Jaučiau į veidą krapnojant gaivius lašus, tačiau praverti akių, pajudinti kojų ar rankų negalėjau: aštrus skausmas varstė kūną ir apsistodavo viršugalvy, keldamas šleikštulį. Kiek aš taip tysojau - nežinau. Atrodo, tarpais vėl prasmegdavau į nebūtį, ir tai būdavo neapsakoma laimė. 

Pagaliau kiek atitokau, pajėgiau praverti akis - šokinėjo medžiai, pleveno kažkokios liepsnos, virpėjo rusva marška aptrauktas dangus. Vargais negalais apgraibiau galvą. Lipni. O vietomis plaukai sustirę. Kur mane taip? Nuo ko? - stebėjausi. Sukaupęs jėgas, bandžiau pasikelti... Nieko neišėjo. Paskui išgirdau tolimus balsus ar skausmingus varpų dūžius - nieko nesuvokiau. Kažkas lyg mane purtė, lyg norėjo pastatyti ant kojų, tačiau man buvo vis tiek... Oi, ne! Veikiau aš troškau, kad mane paliktų ramybėje. Bet paprašyti nepajėgiau, nors stengiausi išspausti bent žodelytį... 

Vėliau sužinojau: rado kaimynas mane pasliką, tysantį šalia tako, ir, užsivertęs ant pečių, partempė namo. 

Kažin kelintą dieną man besivartant lovoje, kamavo galvos skausmai, buvau toks silpnas, kad vos galėjau atsisėsti, - į trobą žvangėdami ginklais, suvirto stribai. 

- Sakyk, kur ji? - netikėtai paklausė kariškis, palinkęs virš manęs, ir kieta ranka spustelėjo petį. 

- Kas tokia? - nustebęs paklausiau. Lygiai nuskustas smakras dar labiau priartėjo prie mano veido, o mėsingos lūpos griežtai pašnibždėjo: 

- Nagi mokytoja. Šalčiūtė Jurga. 

Įtempiu savo atmintį, bandau prisiminti - iš tiesų, o kurgi ji? Ir pamažu mano drumzlinoje sąmonėje ima ryškėti - pamiškės takas, geltonuojanti palaukė, žibutė mokytojos palto atlape ir ... akys, pakvaišusios akys... Paskui saulės ašmenys, susikirtusios su buožės apkaustu, ir akinantis žaibas, nutrenkęs mane tamson... Tamson, kuri dar ne visai nuslinko nuo manęs. 

- Nežinau!.. - rėkiu aš. Bandau pašokti iš lovos ir nežinia kur bėgti, bėgti... Deja, ta pati ranka tvirčiau prispaudžia mane prie patalo. 

- Ar pažinai bent vieną? - neduoda man atsikvėpti, ir rusva migla vėl tirštėja. Nuryju kelis gurkšnius kažkieno pakišto vandens ir man mažumėlę prašviesėja. 

- Akys, tokios nežmoniškos akys! - sukepusiom lūpom šnibždu ir staiga pamatau jas taip aiškiai, kad mane apima nesuvaldomas drebulys. Ne. Ne iš baimės sau - aš nieko nebemoku bijoti, bet virpu iš nerimo kaip epušės lapas ir, atplėšęs nuo pagalvės galvą, klausiu: 

- Kur mūsų mokytoja? Kur? 

Daug ko jie tą sykį klausinėjo manęs, bet aš nė į vieną klausimą negalėjau atsakyti. Regis, netekę kantrybės jie įširdo. Ir raudonais šeriais apžėlęs kumštis buvo paskutinė spalva, kurią aš mačiau... Smūgis į tarpuakį mane nubloškė į visišką tamsą... 

Netiesa. Dar ir dabar aš retsykiais sapnuoju geltonų purienų pievą, žydrą dangų ir savo mokytoją, deklamuojančią: "Laukas, kelias, pieva, kryžius..." 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]