NEREGYS DARBO RINKOJE

 

ANTROS KARTOS MUZIEJININKAS


Vytautas TenešisKiekvienas miestas ar miestelis turi savo traukos centrą. Vienų - gamtos sukurti paminklai, kitų - žmogaus. Yra ir tokių miestelių, kuriuose galima grožėtis ir vienais, ir kitais. Vienas iš tokių nedidelių miestelių yra Trakai. Šis miestelis keletą mėnesių per metus tampa besiilsinčių vasarotojų traukos centru. Čia gausu aplink tyvuliuojančių ežerų, garsėjančių švariu vandeniu. Kitais metų laikais Trakai turistus masinte masina kibinais ir, aišku, savo garsiąja salos pilimi. Kaip dabar madinga, koks skeptikas būtinai pareikštų: "Kokia gi pilis ir joje veikiantis muziejus? Kiemo lygmuo. O štai Prancūzijoje viduramžių karių šarvais ir ginklais gali apginkluoti vos ne visą kariuomenę." Pagaliau net kaimynai lenkai - ir tie daugiau turi viduramžius menančių eksponatų. 

Na, palikime tas skeptikų mintis ir išmokime džiaugtis tuo, ką turime, juolab prie šio viduramžių, ir ne tik jų, paveldo išsaugojimo, puoselėjimo ir rinkimo bei aprašymo tiesiogiai prisideda silpnaregis muziejininkas, dirbantis Trakų muziejuje, Vytautas Tenešis

Vytautas save laiko tikru trakiečiu. Jis čia gimė, augo, mokėsi ir dirba. Tiesa, kelerius metus studijavo Vilniaus universitete. Šioje aukštojoje mokykloje krimto istorijos mokslus. Po studijų sugrįžo į savo miestą. "Mano regėjimas silpnas nuo pat vaikystės. Savo gyvenimo neįsivaizduoju be akinių. Juos pradėjau nešioti nuo šešerių metų. Su jais nesiskiriu visą gyvenimą", - pasakojo V. Tenešis. 

 

"M. Ž." Pradėkime nuo silpno regėjimo. Jums tai tik tam tikras nepatogumas ar daugiau? 

V. T. Man silpnas regėjimas asocijuojasi su akiniais. Nešioju juos nuo pat vaikystės. Iš pradžių buvo keista ant nosies turėti papildomą balastą. Vėliau įpratau. Vaikystėje nutikdavo visko. Akinius pamesdavau, jie "netyčia" suduždavo. Vaikai yra vaikai. Šaipydavosi kartais kiemo draugai, turėdavau įvairiausių pravardžių. Įžeidimų į širdį nesidėjau. Sugebėdavau atsikirsti. Mokykloje silpnas akis kompensavo akiniai. Žinoma, norėdamas pamatyti mokytojos rašomas užduotis ar tekstą lentoje, sėdėdavau pirmame suole. Studijuodamas universitete, daug skaitydamas dar labiau nualinau akis. Įgytos žinios su kaupu kompensavo šį nedidelį regėjimo susilpnėjimą. Studijų metais aplinkinių pagalbos man neprireikė. Mokiausi savarankiškai. 

"M. Ž." Kada jūsų gyvenime atsirado istorija? 

V. T. Pažintis su istorija prasidėjo jau labai seniai. Kiekvienas istorikas turi savo pasakojimą, kaip jis pamėgo šį mokslą. Gal kas iš skaitytojų pamanys, kad mano pasirinkimą nulėmė istorija dvelkianti vieta, kurioje gimiau ir augau? Iš tiesų jie nebus teisūs. Istorija susidomėjau, kai man buvo aštuoneri ar devyneri metai. Naršydamas po mamos knygų lentyną netyčia paėmiau knygą. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo viduramžių laikų istorija. Joje buvo daug spalvotų iliustracijų. Man labai patiko knygos paveikslėliai. Po truputį pradėjau ją skaityti. Nuo tada ir susižavėjau istorija. Ja žaviuosi iki šiol. Po mokyklos baigimo svarsčiau, ką pasirinkti, - istoriją ar geografiją. Žinoma, nugalėjo istorija. Pasirinkęs šias studijas nesuklydau. Universitete mokiausi labai įdomiu laiku. Mūsų dabartinė valstybė žengė pirmuosius žingsnius, todėl būtent istorijos mokslas sužėrėjo naujomis, iki tol nežinomomis spalvomis. 

"M. Ž." Ne vienas, ieškodamas darbo, sugaišta nemažai laiko. O kokia jūsų patirtis? 

V. T. Mokslus baigiau ne itin palankiu metu. Tuo metu buvo didelė bedarbystė. Gauti darbo buvo beveik neįmanoma. Po studijų grįžau į Trakus. Pradėjau ieškoti darbo. Deja, paieškos užtruko gana ilgai ir jokių pasiūlymų nesulaukiau. Iš kažko gyventi reikėjo. Sugalvojau savotišką verslą. Tuo metu buvo labai populiarūs vaizdo magnetofonai. Jiems įrašų labai trūko. Nutariau perrašinėti vaizdo kasetes. Kopijuodamas videoįrašus turėjau laiko, todėl ir toliau gilinausi į istorinę literatūrą. Troškau dirbti pagal specialybę. Palankios progos reikėjo palaukti. 

"M. Ž." Muziejus - pašaukimas ar tik darbo vieta? 

V. T. Gyvenime nieko atsitiktinio nėra. Mano mama ilgai dirbo šiame muziejuje. Galima sakyti, kad Trakų pilyje aš užaugau. Labai dažnai būdavau mamos darbe. Visą pilį išlandžiojau skersai ir išilgai. Tiesą pasakius, negalvojau, kad šiame muziejuje dirbsiu. Kaip jau minėjau, ilgai neradau darbo. Taip jau susiklostė, kad mama užleido man savo darbo vietą. Tapau muziejininku ir darbo vietos nekeičiu. 

"M. Ž." Silpnas regėjimas kasdieniniam darbui kokį suteikia atspalvį? 

V. T. Muziejuje ne aš vienas nešioju akinius, todėl iš kitų neišsiskiriu. Turimas regėjimo likutis netrukdo kasdieniniam darbui. Muziejininkas - tai ne darbininkas. Mūsų darbo laikas taip nespaudžia kaip tų, kurie dirba prie konvejerio. Muziejininkui svarbiausias reikalavimas - kantrybė, kruopštumas bei pastabumas. Dirbdamas su eksponatais gal ir daugiau laiko sugaištu negu regintysis, bet tai tikrai niekam nekliūna. 

"M. Ž." Papasakokite apie kasdieninę muziejininko veiklą ir jos ypatumus. 

V. T. Yra tokia nuomonė, kad muziejaus darbuotojas - tai gidas. Iš tiesų taip nėra. Tikri muziejaus darbuotojai turi kitas pareigas. Jie inventorizuoja eksponatus, tvarko muziejaus rinkinius, veda eksponatų knygas. Aš daugiausia dirbu su muziejaus eksponatais. Juos registruoju ir aprašau. Štai muziejus gauna kokį viduramžių ginklą. Apie jį informacijos nėra. Mano užduotis - ne tik užregistruoti ginklą, bet ir jį smulkiai aprašyti. Norint tai padaryti reikia ne tik mokslinės literatūros, bet ir interneto. Internete muziejininkai randa daug naudingos informacijos. Žinoma, ją visada reikia patikrinti, nes internete surastos žinios ne visada tikslios. Aš daugiausia renku, tvarkau ir aprašau nuotraukų fondus. Mūsų muziejuje yra daug įvairiausių nuotraukų - nuo pačių seniausių iki šių laikų. Smalsiausia nuotraukas aprašinėti. Reikia nustatyti, kokie žmonės jose įamžinti. O tai padaryti nėra lengva. Lengviausia nustatyti dar gyvus. Su tokių nuotraukų aprašymu didelių sunkumų nėra. Kur kas sunkiau aprašyti prieš šimtą metų darytas nuotraukas. Laimei, jose dažniausiai įamžinti žymūs žmonės. Nustatęs tokį žmogų, žengi toliau. Išsiaiškini, kokiais metais daryta nuotrauka, koks įvykis joje užfiksuotas. 

"M. Ž." Muziejininkas yra savotiškas atradėjas, o koks jūsų didžiausias atradimas? 

V. T. Muziejininko darbas tikrai nėra nuobodus. Tu vos ne kiekvieną dieną atrandi kažką nauja. Grįžkime prie tų pačių nuotraukų. Faktiškai kiekvieną dieną tavęs laukia atradimo džiaugsmas. Tai kokį žmogų nustatai, tai identifikuoji vietą, kur yra daryta nuotrauka. Manyčiau, kiekvienas muziejininkas - savotiškas detektyvas. Jis, norėdamas ištirti žmogžudystę, turi iš mažų, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų detalių, sudėlioti tikrą vaizdą. Tik jį sudėliojęs gali demaskuoti žudiką. O muziejininkas, norėdamas aprašyti nuotrauką, irgi atlieka panašų darbą. Žinoma, visų nuotraukų ir jose nufotografuotų žmonių bei įvykių nustatyti neįmanoma. Tada muziejininko laukia šioks toks nusivylimas. Į rankas paėmęs kitą nuotrauką, viską užmiršti ir vėl pasineri į naują detektyvo darbą. 

"M. Ž." Kartais Trakų pilyje vedate ekskursijas. Papasakokite apie jas. 

V. T. Esu baigęs gidų kursus. Nuolat šia veikla neužsiimu. Kartais paprašytas vedu ekskursiją. Su Trakų ir juose esančios pilies istorija esu gerai susipažinęs, todėl atvykusiems svečiams pasakoti apie savo gimtąjį miestą man yra nesunku. O pasakoti tikrai yra apie ką. Ekskursijų esu vedęs ne vieną šimtą, todėl vedžioti po miestą ar pilį turistus - jokio vargo. Viską žinau atmintinai. Kaip sakoma, reikiamą objektą rasčiau ir užsimerkęs. Kada esi vedęs ne vieną dešimtį ekskursijų, pasakojimo tekstą žinai atmintinai. Pasakodamas galvoji ne apie faktus, o kaip juos patraukliau pateikti klausytojams. 

"M.Ž. O apie neregius ir silpnaregius miesto ir pilies lankytojus yra pagalvota? 

V. T. Mūsų muziejus žmonėms su regos negalia šį tą gali pasiūlyti. Yra speciali edukacinė programa, jos vienas iš tikslų - neregius moksleivius supažindinti su vidurinių amžių ginklais bei kario amunicija. Šios ekskursijos metu neregiai gali pačiupinėti įvairiausius ginklus bei šarvus. Taip pat dabar yra ruošiamas Trakų salos pilies maketas. Jį norintieji galės ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti. 

"M. Ž." Dažnas muziejininkas savo gyvenimo neįsivaizduoja be pomėgio, o jūs ką nors kolekcionuojate? 

V. T. Vadinasi, esu tipinis muziejininkas, nes turiu dvi aistras - pašto ženklus ir jūrų kriaukles. Pašto ženklus pradėjau rinkti dar vaikystėje. Renku ne visus, o tik tuos, kuriuose vaizduojami burlaiviai. Pašto ženklai gali būti įvairių šalių. Renku nebrangius ženklus. Mano kolekcijoje nėra ypatingų retenybių, rimtai negalvoju apie jų išliekamąją vertę, man svarbu, kad norimą akimirką galiu nevaržomas gėrėtis burlaiviais. Jūrų kriauklių rinkimas, matyt, yra savotiška jūros tematikos tąsa. Burlaiviai ir kriauklės kažkada buvo neatsiejami. Mano kriauklių rinkinys kol kas nėra gausus. Dar iki šimto gerokai trūksta. Dažniausiai kriaukles perku prie jūros ar sendaikčių turguose. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]