DRAUGE SU BENDRUOMENE

Alvydas VALENTA

NUO VIŠČIUKO IKI KOMPIUTERIO

Esame maži, bet ganėtinai skirtingi. Lietuvoje, tvarkant kasdieninio gyvenimo, ir socialinio, reikalus, vis daugiau savarankiškumo įgyja savivaldybės, vietos bendruomenės. Aklieji gyvena ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir rajonų centruose ar mažesniuose miesteliuose, yra savo miesto, miestelio ar seniūnijos bendruomenės dalis. 

Skirtingų Lietuvos miestų aklųjų gyvenimas dar labiau priklausomas nuo vietos savivaldybės, jos administracijos požiūrio dar labiau ėmė priklausyti nuo 2012 metų. Tuomet socialinės reabilitacijos paslaugų projektai bendruomenėje buvo pradėti finansuoti ne per neįgaliųjų organizacijas kaip anksčiau, bet per savivaldybes. LASS filialai, kurių yra beveik penkiasdešimt, taip pat pateko į šią tokiu būdu finansuojamų neįgaliųjų organizacijų kategoriją. Turbūt būtų ne visai atsakinga teigti, kad tie pasikeitimai kažkaip ypatingai pakeitė ar paveikė rajonuose gyvenančių aklųjų situaciją, vis dėlto pokyčių esama - ir net labai nemažų. Kiekvienas filialas už savo išlikimą turi kovoti pats, akivaizdesni darosi privalumai ir darbo trūkumai. Nuo ko priklauso sėkminga LASS filialo veikla, kokie vieno ar kito filialo santykiai su savo miesto ar rajono savivaldybe, kaip žmonės integruojasi į aplinką, kurioje gyvena, ar gauna, jeigu taip, tai ar pakankamai, būtiniausių sociokultūrinių paslaugų? Tai tik keletas klausimų, kuriuos norėtųsi užduoti ne vienam LASS filialo vadovui ir gauti į juos atsakymus. 

* * * 

Rytų Lietuva. Pabradė, Švenčionėliai, dar keliasdešimt kaimų - štai ir visas Švenčionių rajonas. Rajone gyvena daug vyresnio amžiaus žmonių, tai akivaizdžiai matyti ir kalbant apie LASS Švenčionių rajono filialą. Filialas vienija 128 žmones: 31 iš jų darbingo, 97 - pensinio amžiaus, tarp jų yra du šimtamečiai. Redakcijos žiniomis, iki šiol jie dar turi pakankamai "parako". 

Filialui jau daugiau nei 40 metų vadovauja energijos ir naujų idėjų niekados nepritrūkstanti Stasė Mažuolienė. Skaitytojų dėmesį atkreipsime tik į keletą iš jų.

Švenčioniškių kelionės. Kasmet vasarą jau daugiau nei 10 metų savo nariams filialas organizuoja reabilitacijos keliones į Šventąją. Išvažiavę iš namų žmonės ne tik pailsi, pabūna prie jūros, bet ir susipažįsta su naujomis techninėmis pagalbos priemonėmis, gerina mobilumo ir orientacijos įgūdžius, susipažįsta, bendrauja. 2015 m. į Šventąją vyko 44 žmonės, bet tai, anot pirmininkės, ne riba - buvo metų, kai keliavo 72 žmonės. 

Keliones į Šventąją lėšomis remia rajono savivaldybė, prisideda patys dalyviai, labdarai skiriamais dviem procentais - šeimos nariai. Filialo žmonės entuziastingai teigia: jeigu tik būtų galimybių, atsirastų daugiau lėšų, keliautų dažniau. Gal ne taip toli - vis dėlto amžius, sveikata - gal po savąjį ar gretimus rajonus, bet keliautų. 

Nuo antrojo praėjusių metų pusmečio pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su dviem rajone leidžiamais laikraščiais "Švenčionių kraštas" ir "Žeimenos krantai". Praėjusių metų pabaigoje 10 filialo narių, namuose turinčių kompiuterį ir interneto ryšį, galėjo nemokamai skaityti elektroninius šių laikraščių variantus. Laikraščių e. variantai elektroniniu paštu jiems siunčiami į namus. Tai pirmasis toks LASS filialo ir vietinės žiniasklaidos bendradarbiavimo atvejis visoje Lietuvoje. 

"Siekėme dviejų tikslų, - sakė S. Mažuolienė, - pirma, žmonės nuolat gauna naujausią informaciją apie tai, kas vyksta rajone. Šitaip jie skatinami domėtis visuomeniniu gyvenimu, neužsidaryti tarp keturių namų sienų. Antra, žmonės skatinami mokytis dirbti kompiuteriu, suprasti ir įvaldyti šiuolaikines informacines technologijas. Laikraščius į savo kompiuterius gauna tie žmonės, kurie namuose turi interneto ryšį, elektroninį paštą, patys juo naudojasi." 

Savotiška rajono filialo etikete, jo skiriamuoju ženklu jau seniai yra tapę viščiukai - tikri, gyvi mėsiniai viščiukai! Praėjusių metų pradžioje švenčioniškiai jų iš Vilniaus paukštyno lengvatinėmis sąlygomis įsigijo daugiau nei 5 tūkstančius. Tie, kurie negali ūkininkauti, laikyti galvijų, tai bent vieną kitą dešimtį vištų užsiaugina. 

Švenčioniškiai ne tik keliauja, mokosi dirbti su kompiuteriu, bet, kai prireikia, kyla į šventą kovą su įvairaus lygio ir statuso valdininkais ir... kai kada šią kovą laimi. Žinoma, kalbėdami apie "kovą" ar "kovas" šiek tiek perdedame - pasitelkiame retorikos menui seniai žinomą priemonę - perdėjimą, padidinimą. Tačiau šiame perdėjime yra ir tiesos. Antai prieš keletą metų buvo kilusi diskusija, ką turėtume laikyti (arba priešingai - nelaikyti) regėjimo negalią turinčiam žmogui suteikiama socialine paslauga? Tuomet filialo pirmininkė S. Mažuolienė teigė, kad neužtenka neregį pavežti ar palydėti iki vienos ar kitos įstaigos durų ir šitaip jam neva suteikti vieną ar kitą reikalingą paslaugą. Dažnai jam reikia padėti ir toje įstaigoje tvarkant įvairius reikalus ar dokumentus. Po kiek laiko Neįgaliųjų reikalų departamentas oficialiai pripažino, kad asistento pagalba neįgaliajam yra konkreti pagalba konkrečiam žmogui. Jeigu žmogui reikia pagalbos pildant dokumentus ar surandant reikalingą gydytojo kabinetą, tai tokią pagalbą jis ir turi gauti. 

Paminėjome tik keletą įdomesnių švenčioniškių įgyvendintų projektų bei iniciatyvų. Visai nesunkiai jų būtų galima priskaičiuoti antra ar trečia tiek. Tačiau labai klystume manydami, kad šiame Rytų Lietuvos mieste gyvenimas sutvarkytas kitaip nei visoje valstybėje. Kepti karveliai niekur ir niekam iš dangaus nekrenta. Filialo vadovė kasmet rašo projektus, ieško rėmėjų, lankosi seniūnijose, bendrauja, kai reikia, ir pakariauja su valdininkais. Savų problemų, skaudulių turi ir filialo nariai. Tačiau pabuvęs bent viename jų ataskaitiniame susirinkime pirmiausia pajunti, kad teigiamų emocijų čia yra daugiau negu neigiamų. Švenčionys yra akivaizdus pavyzdys, kad net ir senyvo amžiaus žmones vienijanti organizacija gali būti gyvybinga, patraukli, nestokojanti naujovių.