ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Nijolė BARAUSKIENĖ

KELIAS SAVARANKIŠKUMO LINK


Kas yra aklumas? Kur turėtų būti siena - nerandi nieko. Kur turėtų nieko nebūti - koks nors daiktas užgauna petį, ranką, koją, o kartais - net kaktą. Pradingsta ant stalo pastatyta stiklinė ar puodelis. Suskamba krisdamas ranka užkliudytas daiktas. Laiptinėje - žmonių balsai. Gatvėje burzgia automobiliai, ūžauja vėjas, aidi žmonių žingsnių sukelti garsai. Aplink garsų jūra, nuo kurios net ausyse spengia, o prieš akis - neįžiūrima tamsa. Kur rasti jėgų visa tai ištverti, kaip nugalėti baimę, nepasitikėjimą? Kaip susitaikyti su savo negalia, išmokti džiaugtis gyvenimu, būti tokiam pačiam kaip ir aplinkiniai, mokytis, dirbti, mylėti? 

Kūdikystėje išgirsti žodžiai "mano vaikas neregys" nieko nesako, nes nežinai, ką reiškia matyti. Kas gi yra tai, ko tu nematai, bet mato aplinkiniai? Tik girdi nuliūdusių tėvų balsus, draudžiančius kažko ieškant, siekiant ar bandant eiti norima kryptimi. Tėvų išgąstį, baimę ilgainiui pakeičia susitaikymas, prasideda ieškojimas - kas gi galėtų padėti vaikui? Juk taip norisi jį matyti bėgiojantį, žaidžiantį su draugais. Norisi jį matyti su knygele rankoje pasakojantį, ką įdomaus joje atrado. Ne vieną tėvą ar motiną ieškojimas atveda į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, kuris tampa bene vieninteliu išsigelbėjimu: čia suteikiama jų vaikui ne tik mokslo žinių, bet ir padedama tapti visaverčiu žmogumi. 

Vos pravėrusį mūsų darželio ar mokyklos duris neregį vaiką pasitinka nuolat padėti pasirengę auklėtojai, mokytojai, Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyriaus tiflopedagogai, psichologė. Sunku nepasiklysti tokioje didelėje mokykloje net matančiam naujokui - ką jau kalbėti apie neregį! Tačiau jau nuo pirmos dienos orientacijos ir mobilumo mokytojas vaiką moko susirasti klasę, kambarį, valgyklą, trumpai tariant, orientuotis artimoje aplinkoje. Tada galbūt ir užsimezga pasitikėjimo savimi daigelis - vaikas pajunta, kad jis jau kažką gali pats, atsiranda noras mokytis, veikti. Vėliau vaikas mokomas vaikščioti su baltąja lazdele, mokomas orientuotis mokyklos teritorijoje, jos prieigose, pasiekti artimiausią parduotuvę, bankomatą. Dar vėliau neregys išmokomas naudotis miesto transportu, tai yra pasiekti autobusų ar traukinių stotį, susirasti reikiamą aikštelę, nusipirkti bilietą. Besimokydamas gimnazijos klasėse, mokinys išmoksta ne tik pasiekti mokymo įstaigą, kurioje žada studijuoti, bet ir orientuotis joje. Labai svarbus yra orientacijos ir mobilumo mokytojo padrąsinimas, neleidžiantis, susidūrus su pirmąja kliūtimi, suabejoti savo gebėjimais. 

LASUC saulėtas koridorius

Neužtenka išmokti tik orientacijos. Kad būtum savarankiškas ir nereikėtų kiekviename žingsnyje prašyti kitų pagalbos, turi išmokti daugybės kitų darbų, kaip antai: mokėti atpažinti drabužėlius, juos prižiūrėti, pasikloti lovą, pasikeisti patalynę, susitvarkyti savo spintelę, kambarį, mandagiai bendrauti, - visko neišvardinsi. Bet iš pradžių reikia išmokti bent jau susitepti sumuštinį, įsipilti arbatos, o tai jau irgi ne taip lengva neregiui. Čia į pagalbą mokiniui skuba kasdieninių gyvenimo įgūdžių ir komunikacijos tiflopedagogė. Jos padedami, neregiai mokiniai perpranta savitvarkos, namų ruošos, siuvimo paslaptis, susipažįsta su įvairiausia buities technika, mokosi ja naudotis. Per užsiėmimus, turėdama vieną mokinį, tiflopedagogė gali išsamiau paaiškinti, pamokyti vieno ar kito darbelio. Kol susiformuoja reikiami įgūdžiai, darbai atliekami padedant mokytojai, dažnai - ir kartu. Kiek džiaugsmo ir pasitikėjimo sukelia pirmą kartą savarankiškai išsivirta ir į puodelį įsipilta arbata, nuskusta bulvė ar morka, išsivirtas kiaušinis ar dešrelė! Taip palengva išmokstama savarankiškumo buityje, kultūringo bendravimo, mokomasi kūno kalbos, taisyklingos laikysenos. Žinoma, vien tiflopedagogų darbo neužtenka - toliau mokinių įgūdžius jau įtvirtina auklėtojai, tėvai. Didžiulį darbą mokant neregį namų ruošos, įvairių rankdarbių nudirba technologijų mokytoja. Jei užduotys atrodys neįveikiamos, jei bus nepasitikima savimi, tuoj pat padės psichologė. 

Silpnaregiams mokiniams taip pat padedama anksčiau minėtame skyriuje. Labai svarbu regėjimo likutį turintį mokinį išmokyti naudotis dar neprarastu regėjimu, jį lavinti. Šį darbą mūsų mokykloje atlieka didelę patirtį turinti regėjimo lavinimo tiflopedagogė. Jos užsiėmimuose lavinamos regimosios funkcijos: daikto išskyrimas iš fono, daikto išskyrimas trikdančiame fone, atpažinimas pagal specifinius bruožus, atpažinimas ir išskyrimas vienas kitą dalinai užstojančius daiktus, gebėjimas lyginti, išdėstymas pagal pavyzdį, piešinio interpretavimas. 

Šio skyriaus tiflopedagogai organizuoja ir įvairias pramogas, skirtas tik neregiams. Kasmet mokiniams organizuojamos varžytuvės, kuriose jie demonstruoja savo gebėjimus bei įgūdžius, išvykos. Šį spalį minėjome Baltosios lazdelės dieną, vykome į Europos parką - čia mokiniai apžiūrėjo ir bandė atpažinti parką saugantį "policininką". Kai kuriems pavyko atpažinti medžiotojo rankoje laikomą kiškį, apžiūrėti daugelį kitų eksponatų. Vaikai taip pat susipažino su neregiams pritaikytais eksponatais: "Moteris, žiūrinti į mėnulį", "Europos centro monumentas", "Dvigubo negatyvo piramidė" ir kitais. 

Pasivaikščiojimas rudenėjančio parko takais klausantis lapų, krentančių po kojomis, šnaresio, nukritusios medžio šakelės trekštelėjimo, vėjo šlamesio, juntami kvapai - visa tai yra nauja neregio patirtis, plečianti pasaulio pažinimą, žadinanti valią daugiau sužinoti, ugdanti savarankiškumą bei pasitikėjimą. 

Regintis vaikas savarankiškumo išmoksta stebėdamas ir mėgdžiodamas aplinkinius, vykdydamas įvairias užduotis, atlikdamas darbus. Neregys negali pamatyti ir atkartoti, todėl jam kur kas sudėtingiau išmokti, rodos, tokių paprastų darbų. Todėl visą mūsų mokykloje praleistą laiką jis yra ne tik mokomas būti savarankiškas, bet - tai irgi labai svarbu - ugdomas noras ir siekis tokiam tapti. 

Žingsnelis po žingsnelio gaubianti tamsa tarsi ima sklaidytis, nes be didesnių pastangų surandi reikiamą daiktą. Patirtis atskleidė: kad daiktai "nedingtų", jie turi turėti nuolatinę vietą. Aplinkinius išmoksti atpažinti iš balso. O ir gatvės ūžesys jau nekelia baimės, nes išmokai iš klausos nustatyti atstumą iki pavojingos vietos. Buitis tampa įveikiama ir vis daugiau darbų atlieki be kitų pagalbos. Vis labiau pasitiki savimi. Ausyse suskamba norimi girdėti žodžiai: "Aš galiu." 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]