LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

ŠOVIAU

Ne varliūkščiu tuo metu vaikščiojau šia žeme. Pavasarį suėjo visi vienuolika. Galėjau dirbti beveik visus vyriškus darbus, nes tuose namuose nebuvo kam. Mamos gimtinėje liko gyventi viena močiutė, turėjusi silpną sveikatą, tad per vasaros atostogas rimtai jai talkindavau visuose darbuose. Kartais reikėdavo iš kaimynų skambinti telefonu medikams ar tetai į Varėną, kad atvyktų pagelbėti ligonei. Kai kada močiutė guldavo į ligoninę, kai kada sveikatą pagerindavo vaistais, kurių prie savęs niekada neturėjo. Cukraligė anuomet buvo neišgydoma. Sako, dabar su ja jau susitvarkoma, jeigu žmogaus organizmas stiprus. Ligoninės ji labai vengė, nes nenorėjo namų palikti mano vieno priežiūrai. O gal nenorėjo tame lazarete užbaigti savo dieneles? Savi namų kampai, savos sienos suteikia sveikatos ir tikėjimo. Ji pasilikdavo namuose.  

Tą vasarą ji mano rankomis užsigeidė perdengti pirties stogą. Nė karto nebandžiusiam stogdengystės vaikėzui tai nelabai suprantamas darbas. Močiutė, kiek išmanė anų laikų stogdengystę, tiek ir išaiškino, po to akylai stebėjo, ar aš gerai dirbu. Lupdamas senutėles supuvusias skiedras, ne kartą susižeidžiau kojas ir rankas, bet esu jaunas - užgis! Taip ir buvo. Gijo nedidelės žaizdelės kaip katės nulaižytos, palikdamos tose vietose brūkšnelius, taškelius - senų savadarbių vinukų iš vielos ženklus. Nulupus stogą reikėjo pakeisti keletą pušinių karčių, atstojusių gegnes. Dengiau anuometiniu nauju toliumi su smulkių akmenukų sluoksniu vienoje pusėje. Pirtelė nedidukė, tačiau tokiam stogdengiui - darbo daug. Sunkiausia užsikelti ir lygiai nuo vieno iki kito stogo krašto nuridenti ruloną dangos ir nesugarankštyti jos. Pajuodusiomis nuo vidinės dangos pusės rankomis šluosčiausi prakaitą, bet viską padariau. Dvi dienos vargo - ir stogas uždengtas nauja danga. Pirtelė neatpažįstamai pasikeitė. Džiaugėsi mano akys. Senelės - dar labiau, nes tai - jos komanda, jos pamokymai. To negana. Užsimanė dar daugiau - gerai apšiltinti lubas. Mat ši senutė pirtelė nepaprasta - savo metu buvo raudonai žalių vyrų naktinių pasitarimų vieta. Kaip suprasti "raudonai žalių"? Kai kurie iš jų sąžiningai dirbo kolūkyje, o naktimis - žaliesiems. Močiutė, jų naktipiečių nešėja, tomis naktimis žvalgėsi iš lygumų pusės. Jeigu kas, išėjusi į kiemą, pabarškindavo kibiru. Atseit baido šernus. Žiūrėk, ir kiek artimesniame vienkiemyje pradedama barškinti lazda į kibirą. Tikrai vaikšto šernai. Pirtelė stovėjo giliame, gražiame slyvos formos klonyje, atokiau nuo kitų gyventojų sodybų. Prie jos prilipdyta uodega tokiame pačiame gylyje dirvonavo, nes čia žemė - vienas smėlis. Keturkojai niekada neaplenkdavo šios saugios ir maisto dosnios vietos, nes stribai pleškino tiesiai lygumose dienomis ir naktimis ginklu, kokį tuomet turėjo su savimi. Čia į tankų miško jaunuolyną šmurkšt - ir paimk tu mane! Aplink pirtelę - miškas su giliomis, keliose vietose apaugusiomis šabakštynais rėvomis, pasilikusiomis nuo karo apkasų, - jomis laiku galima pabėgti nuo stribų, kad neišduotum šeimininko.  

Nuo to laiko prabėgo daugiau nei trisdešimt metų. Tų vyrų mažai liko, o pirtis stovėjo - reikėjo remonto. Močiutei pasakiau: kai bus blogesni orai, tuomet galėsiu dirbti po stogu - apšiltinsiu jį molio sluoksniu su akseline pjautais šiaudais. Žinoma, nestoru sluoksniu, nes balkiai - savo jau atgyvenę. Lentos - irgi ne pirmos jaunystės. Vėliau ant viršaus reikės papilti kalkintų pjuvenų sluoksnį, kad pelės mažiau landžiotų. Senutė sutiko. Praustis artimiausiu metu niekas nesiruošė, tad pradėjau nukeldinti per skylę lubose pelių sugraužtą šiaudinių pėdų sluoksnį. Šiaudus nešiau į kalną siauru, kadagiais, avietėmis, jaunomis drebulaitėmis apžėlusiu takeliu kiauliadaržiui pakloti, nes net ir saulėtomis dienomis viena vieta ant aukštoko kalno būdavo šlapia. Turėdamas laisvesnio laiko artėjau prie kamino. Ir štai netoli jo, atkėlęs pėdą, pamatau išsipūtusį brezentinį maišelį. Paimu. Sunkokas. Kas jame, dar nežinau. Jaučiu tik tai, kad tai geležis. Atrišu šikšninę virvutę ir jo turinį išpilu ant lentinių lubų. Iškrenta, kiek suprantu, vokiškas pistoletas. Į šalis pabyra apie dvidešimt šovinių. Atsisėdu ant pertvarinės sienos balkio ir susimąstau. Vaiką tokie netikėti daiktai išgąsdina. Galvojimas ir išeities ieškojimas truko neilgai. Pirties kampe stovėjo kastuvas. Netoli pastato, prie aukštesnio kadagio, iškasu pusmetrinio gylio duobę ir, ginklą įdėjęs į tą patį maišelį, užkasu. Parodysi kam nors - prasidės aiškinimasis, tardymas. To nereikia. Tegul sau guli žemėje ir toliau rūdija. Iš lauko jau ir taip buvo pasidengęs sausomis rūdžių dėmelėmis. Šovinius pasilieku sau - įmetus į ugnį pašaudyti. O gal juose esančio parako bėgant laikui prireiks, nes prasidėjo kaimuose šratinių pistoletų metas? Čia tau - ne degtukų masė, kurią naudojo anuometiniai pistoletininkai. Svarbiausia, išbandyti, ar juose esantis parakas dar tinkamas vartoti? Pistoletu tai išbandyti bijau. Kasti? Tikrai jau nekasiu jo. Tad bandau paprastu nesaugiu būdu: šovinį pasidedu ant didesnio akmens ir iš viršaus stipriau ploju kitu akmeniu. Šovinys sprogdamas pasisuka ir kulka lekia tiesiai į mano dešinio blauzdikaulio priekį, jame ir įsminga. Mėsų čia kaip ir nėra. Peiliuku greitai iškrapštau kulką. Kraujuoja. Ant žaizdos uždedu sutrintų kraujažolių. Ta vieta visada į ką nors atsitrenkęs jaučiu didelį skausmą. Kenčiu. Už tokius darbelius reikės kentėti, brolyti, niekam neišsitariant. Namuose radau binto, briliantinės žalumos, jodo. Kad tik nebūtų užkrato! Pūliuos - reikės su medikais pabendrauti, o taip nesinori. Aiškinti, kad kritau, susižeidžiau, - irgi nesinori. Ai, nieko, kaip nors užgis. Paliks tik nuo kulkos kaule duobutė, ir tiek. O kaip išsiimti iš kulkų paraką, rūpėjo. Tai padariau su pjūkliuku, skirtu metalui, - labai atsargiai pjaudamas spaustuvuose. Stiklinis sandariai uždaromas indelis nuo močiutės vaistų tapo pilnas. Padėtas į saugią sausą vietą, laukė savo laiko. 

Praėjo daugiau kaip ketveri metai. Man penkiolika, jam aštuoniolika. Draugas tuose reikaluose - nepėsčias. Gerą šratinį pistoletuką turėjo, prie kurio ir kai kurių detalių pridėjo, net spynelės vieną dalį. Korpusas medinis - savo drožimo. Su degtukų užtaisu šaudyti varnas tikrai saugu. Sužinojo jis apie mano turimą parakėlį, kai vieną kartą kalbėjome apie jo medžiokles. 

- Pastiprinsiu sprogdiklio apsaugą. Gal duosi to savo pabandyti? 

- Duosiu, bet tik sutvarkyk, kad jaustumeisi saugus. 

Jaunuolis įdėmiai išklauso tėvo medžiotojo patarimų, kaip dar saugesnį pistoletą padaryti, bet kad tai bus parakas, nekalba. Šovinius atstoja dviračio guolių šratai. Papilame to mano daiktelio garaže ant grindų ir įžiebiame degtuką. Pliūpsnis ugnies su garsu nusvilina jam dešinę plaštaką. Tai jau rimta. Apgyja tik motinos įvairiais tepaliukais tepama. Išbandyti jam vis tiek norisi. Pastačius prie tvoros - nors tris šiferio lapus peršauti. 

- Žinai, jis vienas, nemaišytas, mano dabartiniam ginklui stiprokas. Sumaišysime su degtukų galvutės mase ir bus kaip kartas. 

Tai padarome, išbandę vieną užtaisytą šratą pistolete. Viskas puiku. Šaunu aš, nusitaikęs į artimiausią varną. Trenksmas visai ne šratinio, bet tėvas vis dar nieko neįtaria. Varna, tupėjusi ant virtuvėlės stogo, krinta kaip maišas. Kaip ne kaip, taiklumo suteikia apie keturiasdešimties centimetrų ilgumo storokas vamzdis su tiksliai pritaisytu taikikliu. Dabar draugas užtaisą ruošia vos ne drebančiomis rankomis trims šratams. Kai jis paruoštas, einame toliau nuo sodybos į šalia apžėlusį sąvartyną. Čia pasistatysime kokią skardą ir šausime. 

- Jeigu prašaus kiaurai, šausiu laukinę pasiligojusią ožkutę. Šiaip ar taip, jos toks likimas. Suplėšys miško žvėrys. Namuose motina su mėsa mokės susitvarkyti, kad būtų galima valgyti mums. 

Stirnaitė Dzūkijoje vadinama ožkute. Tos vietos nepasiekiame. Pistoletas, nešamas draugo užantyje, netikėtai iššauna. Visa laimė, kad vamzdis į apačią eina šonu. Trys šratai susminga į draugo dešinės kojos šlaunį. Iš skausmo jis suklumpa vietoje. Ir kas dabar? Skausmas ima aušti, nes šratai vis dėlto iššauti karšti. Įšovimo vieta kraujuoja. Sugrįžtame pas jį į namus pakampėmis, kad niekas nematytų. Nesirodydamas motinai iš namo atsineša keletą skutimosi peiliukų su jodu. Aiškiai matyti, kuriose šlaunies vietose susmigę šratai - jos išsipūtusios ir raudonos. Paprašo: 

- Imk, pjauk kryžiuku tu. Aš rankomis juos išspausiu. Kitos išeities neturime. 

Iš kur manyje atsirado chirurgo ištvermė ir iš baimės nedrebančios rankos, nežinau. Aiškiai jaučiau, kaip peiliukas atsitrenkdavo į metalą dviejų, pusantro centimetro gylyje. Aš ta britvele pjaustau žmogaus koją. Didelių įpjovimų nereikėjo, bet kaip jis iškentėjo tą skausmą, ir dabar nesuvokiu. Nė karto nesudejavo. Matėsi tik stipriai sukąstos lūpos ir iššokusios ant kaktos akys. Draugas, spaudydamas dviejų rankų didžiaisiais pirštais, juos išstūmė į paviršių. Žaizdos, mūsų nuomone, buvo gerai dezinfekuotos. Tikėjomės, tai praeis nekliudžiusi nei vieno, nei kito. Po trijų dienų koja ėmė tinti. Kraujo užkrėtimas. Tėvas susirūpino ir nuvežė jį pas pažįstamą rajono chirurgą. Šis, gerai pažiūrėjęs, atsigręžė į tėvą. 

- Kad šaudote, tai žinau, bet kad tavo sūnus šaudo parakiniu šratiniu, negaliu patikėti. Tu jam jau patiki. 

- Niekada gyvenime to daikto nedaviau. 

Iki manęs reikalas nepriėjo. Draugas - ne išdavikas. Aš iki dabar vaikštau su duobute blauzdoje, jis - su trimis kryžiukais šlaunyje. Neabejotinai žuvusio partizano pistoleto jau nelikę. Nebent aprūdijęs vamzdis, bet tai primena praeitį, kurios savo akimis nemačiau. Primena, kokia anuo metu buvo pirtelės paskirtis. Likęs parakas supiltas į tėvo medžioklinį maišelį. Šoviau ir aš, tik jau su tikru šautuvu.