GYVENIMO AKTUALIJOS

Ilona DAUČIŪNIENĖ

NEĮGALIEJI - ASMENINIŲ ASISTENTŲ DARBDAVIAI?


2015 metų pabaigoje Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF) organizavo kursus apie nepriklausomą gyvenimą padedant asmeniniam asistentui. Buvo pristatyti gerosios praktikos pavyzdžiai. Lektoriai - švedė Jamie Boling, Europos nepriklausomo gyvenimo tinklo (ENIL) vykdomoji direktorė, ir belgas Sebastianas Duras, organizacijos Onafhankelijk, teikiančios asmeninio asistento paslaugas Leveno mieste, atstovas. Apibendrinant Švedijos ir Belgijos (Flandrijos regiono) patirtį reglamentuojant asmeninio asistento paslaugų teikimą, galima sakyti, kad šiose šalyse neįgalieji yra tapę tiesioginiais asmeninių asistentų darbdaviais. 1994 metais Švedijoje, įgyvendinus neįgalumo reformą, prie neįgalumo pensijos numatyta suma, skirta susimokėti už įvairias paslaugas, tarp jų - ir asmeninio asistento. Neįgalusis pats gali nuspręsti, kas ir kiek jam paslaugų teiks. Belgijoje analogiška sistema įdiegta 2000 m., kai buvo priimtas įstatymas, numatantis neįgaliojo teisę į asmeninio asistento paslaugas. Čia neįgalieji taip pat gali savarankiškai nuspręsti, kiek ir kokių asmeninio asistento paslaugų reikės, bei pasirinkti tokių paslaugų teikėją. Pinigai asmeninio asistento paslaugoms apmokėti skiriami tiesiogiai neįgaliajam (minėtų organizacijų nariams), kuris vėliau pats samdo darbuotoją - asmeninį asistentą ir kontroliuoja atlygį jam. Neįgalieji įgyja ne pasyvaus lengvatų gavėjo, bet aktyvaus visuomenės nario, mokesčių mokėtojo ir lygiaverčio darbdavio statusą, o asmeninių asistentų darbo sąlygos tampa aiškiai apibrėžtos ir įstatymiškai reglamentuotos. 

Kiek kitokia, bet taip pat pavyzdžiu Lietuvai galinti tapti tvarka kitoje Europos valstybėje - Suomijoje, kur su asmeninio asistento paslaugas teikiančiais asmenimis sutartis sudaro savivaldybės, tačiau paslaugų teikėją vėlgi renkasi pats neįgalusis. 

Lietuvoje asmeninio asistento paslaugų teikimo tvarkos kol kas vis dar nėra. Mūsų šalyje nėra nei aiškaus teisinio reguliavimo, nei vienos praktikos, kaip turi būti teikiamos asmeninio asistento paslaugos. Socialinių paslaugų kataloge, numatančiame socialinių paslaugų organizavimą ir pagalbą asmenims (šeimoms) dėl amžiaus, neįgalumo ir kitų socialinių problemų, asmeninio asistento paslaugos nei bendrosioms, nei specialiosioms socialinėms paslaugoms nėra priskiriamos. Įvairios nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios neįgaliųjų teisėms, asmeninio asistento paslaugas dažniausiai įtraukia į savivaldybėse vykdomus socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus, tačiau kiekviena savivaldybė pasilieka teisę spręsti, kaip vertinti asmeninio asistento paslaugas ir jų būtinumą. Projektų veiklų įgyvendinimo plane reikalauja nurodyti šių paslaugų periodiškumą (kartus per savaitę, trukmę valandomis), todėl kai kurioms neįgaliųjų nevyriausybinėms organizacijoms neretai reikia įrodyti savivaldybėms, kodėl tokios paslaugos neįgaliesiems iš viso reikalingos. Be to, kiekviena savivaldybė gali patvirtinti skirtingą asmeninio asistento paslaugų finansavimo modelį, ir tada esama tokių situacijų, kokia, pavyzdžiui, 2014 metais buvo Rokiškio socialinės paramos centre. Čia, pirmą kartą Lietuvoje įkūrus 20 asmeninių asistentų etatų, paaiškėjo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Rokiškio rajono savivaldybė tiesiog nesusitarė, kuri įstaiga turėtų mokėti asistentams atlyginimus. 

Suvokdamos asmeninio asistento paslaugų neįgaliesiems svarbą, nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje taip pat imasi ir savarankiškos iniciatyvos - nelaukia valstybės pritarimo ar paramos. Vienas tokių pavyzdžių - Nacionalinio socialinės integracijos instituto vystoma "Socialinio taksi" paslauga, padedanti užtikrinti judėjimo negalią turinčių žmonių kelionių organizavimą į ekonominio ir socialinio užimtumo vietas Vilniuje ir Klaipėdoje. Nuo pat šio projekto pradžios 2012 metais į jo įgyvendinimą aktyviai įsijungė ir neįgalieji - jie teikė savo pasiūlymų ir pastabų. Ši iniciatyva iš esmės primena anksčiau vardintų Europos valstybių patirtį, kadangi neįgalieji patys susimoka už paslaugas ir pasirenka, kada jiems jų reikia. Skirtumas tik tas, kad neįgalieji už kelionę "Socialiniu taksi" Lietuvoje moka iš savo kišenės. Bet projektas sėkmingas, numatoma paslaugų plėtra kituose Lietuvos miestuose - tai įrodo, kokia gyvybiškai svarbi neįgaliesiems yra elementari "pavėžėjimo" iš vienos vietos į kitą pagalba, kurią būtent ir turėtų užtikrinti asmeniniai asistentai. 

Taigi akivaizdu: siekiant užtikrinti kokybišką asmeninio asistento paslaugų teikimą Lietuvoje, kaip rodo kitų šalių patirtis, pirmiausia reikėtų pradėti nuo įstatymų. Žinoma, būtinas glaudus valstybės institucijų ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimas. Belieka tikėtis, kad artimiausiu metu paseksime bent jau Suomijos pavyzdžiu ir pradėsime sureguliuodami asmeninio asistento paslaugų teikimo tvarką savivaldos institucijose, o neįgalieji patys savarankiškai galės spręsti, kada ir kokių paslaugų jiems reikia, ir kas geriausiai jiems tas paslaugas gali suteikti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]