PORTRETAS

Andrius VAINORAS

SKAITYKITE, LIESKITE, JUSKITE


Lina NorkienėKnygų pavidalų šiuolaikiniame pasaulyje esti įvairių: įprasta popierinė, garsinė, įrašyta į priešistorine jau tapusią magnetofono juostą ar CD, elektroninė. Šita tai jau visiškai nepanaši į knygą - nei pakilnosi, nei pavartysi ar padėsi į lentyną ir prieš svečią ar bendramintį pasipuikuosi! 

Skambiais vardais, prabangiais viršeliais, solidžiomis kainomis besipuikuojančiame knygų vandenyne kuklią, kol kas beveik nepastebimą vietą užima liečiamosios, tai yra taktilinės, knygelės. Jos ne konkurentės puošniosioms savo giminaitėms jau vien todėl, kad kiekvienai pagaminti reikia daug laiko ir žmogaus rankų šilumos. Leidėjai, tokias pradėję leisti į rinką, subankrutuotų iš karto. Vis dėlto, nepaisydamos visų ekonomikos dėsnių ir kitų šiuolaikinio pasaulio realijų, šios knygelės gyvena savo tylų gyvenimą, trokšta būti skaitomos, sklaidomos ir liečiamos. Dar daugiau - lytėjimas, be skaitymo, yra antroji jų prigimtis. Knygelės daugiausia skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams, nemokantiems ar dar tik besimokantiems skaityti. Tačiau tai nereiškia, kad suaugusieji turėtų praeiti į jas nė nežvilgtelėję ar nė karto neatsivertę. Kaip pastebėjo vienas suaugęs ir labai protingas dėdė, būti vaiku nėra blogai - blogai yra suvaikėti. 

Lietuvoje didelė liečiamųjų knygelių entuziastė yra tautodailininkė Lina Norkienė. Pirmąją tokią knygelę pagal poeto Liutauro Degėsio eilėraštį "Kandis" Norkienė sukūrė - numezgė, pasiuvo, išsiuvinėjo - prieš aštuonerius metus. Nuo to laiko kasmet į pasaulį iškeliauja dar bent po vieną ar dvi jos rankų darbo knygelės. Daugiau nei dvidešimt metų L. Norkienė dirbo "Vilniaus" choro artiste, dabar - Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre. Čia, centre, galima pasklaidyti ir jos sukurtas liečiamąsias knygeles, pajusti skirtingas jų medžiagas, skirtingus paviršius: jų minkštumą, šiltumą, lengvumą. Ilgai nelaukdami imkime kurią ir atsiverskime! 

 

Tai liūdna graži kandis, 

Vos į kambarį įskris, 

Prisimerkus nuo šviesos, 

Tau lėtai nusišypsos. 

Ji į kamuolį įlįs, 

Siūlus valgys ir laižys. 

 

Šis L. Degėsio eilėraštukas apie kandį virtęs pirmąja L. Norkienės sukurta liečiamąja knygele. Pirmame puslapyje puikuojasi didelė megzta kandis! Šalia tekstas (trumputė eilėraščio ištrauka) brailio ir padidintu reginčiųjų raštu. Verčiame toliau: kitame puslapyje - siūlų kamuoliukas ir į jį įlindusi knygelės veikėja. Knygelės pabaigoje - ryškiai reljefiškai išsiuvinėtas jos autoriaus L. Degėsio parašas. 

"Studijavau tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, - pasakoja L. Norkienė. - L. Degėsis buvo mano filosofijos istorijos dėstytojas. Papasakojau jam apie akliesiems vaikams skirtas liečiamąsias knygeles, pasakiau, kad pati noriu tokią sukurti pagal jo eilėraštį. Autoriui ta idėja labai patiko. Patiko ir mano mintis knygelės pabaigoje išsiuvinėti jo parašą, kad nematantis vaikas galėtų užčiuopti ir suprasti, kas apskritai yra parašas. Kodėl pasirinkau eilėraštuką apie kandį? Labai žaismingai rašoma apie tokį, kaip daugelis mano, nelabai mielą gyvūnėlį." 

Žaismingumas, formos ir minties lengvumas būdingas visoms ar beveik visoms L. Norkienės kuriamoms liečiamosioms knygelėms. Štai 2010 m. sukurta "Kačpėdėlė" - beje, kartu su "Kandimi" abi pripažintos geriausiomis Lietuvos aklųjų bibliotekos skelbtame liečiamųjų knygelių konkurse: 

 

Prabėgo katytė per miško pievelę, 

Paliko katytė mažytę pėdelę, 

Vaikai, pabandykim surasti katytę! 

 

Katytę iš tikrųjų reikia surasti. Ji pasislėpusi tarp augalų, po tikru ar beveik tikru, iš siūlų numegztu lapu. Vaikas, jos ieškodamas, nori nenori susipažįsta su augalais, siūlais, mezgimo raštais, ugdo lytėjimo įgūdžius. 

O štai dar dvi knygelės "Kiškis" ir "Pelytė", sukurtos praėjusiais metais, drauge su bendraautore dukra Gluosne: 

 

Strykt į aukštį, 

Strykt į tolį 

Per meškos miegalės guolį. 

 

Viršelyje didelėmis reljefinėmis raidėmis išsiuvinėtas knygelės pavadinimas - "Kiškis". Neregys jį lengvai užčiuopia, atpažįsta reginčiųjų rašto raides arba, jeigu dar nemoka, gali mokytis jas atpažinti. Žemiau tas pats pavadinimas sudėliotas iš mažų sagučių brailio raštu. Pirmajame puslapyje randame tikrų tikriausią Linos rankomis numegztą kiškį. Jį galima išimti, apžiūrėti ir vėl padėti į vietą. Verčiame toliau: kitame puslapyje randame meškos miegalės guolį. Aplinkui - šerkšnas, pats guolis, kaip ir dera žiemą, apsnigtas. Jei nebijote, atidenkite - viduje rasite miegančią mešką. Knygelės pabaigoje randame drabužių spintą, o joje - kiškio drabužėliai. Galima jį aprengti, nurengti. 

O štai "Pelytė": 

 

Mane nelaimė lydi - 

Esu balta pelytė. 

Sesutės ir broliukai - 

Visi pilki peliukai. 

 

Knygelė su trimis mažais peliukaisKnygelės pradžioje randame tris mažus megztus peliukus. Pabaigoje - didelę ir, matyt, labai šiltą, numegztą iš storų siūlų - pelių olą su trimis guoliais trims pilkiems peliukams. Deja, baltajai pelytei vietos čia nėra. O pačioje knygelės pabaigoje, kaip gyvenime dažnai esti, - didelis didelis klaustukas, suaugusiųjų kalba reiškiantis nelemtąjį "kodėl?" Kadangi baltoji pelytė pati sakosi esanti "balta kaip rytą rūkas, balta kaip pienės pūkas", tai knygelėje - ir iš plono audinio "nuaustas" lengvą rūkas, ir iš minkštų siūlų išmegztas pienės pūkas. Čia derėtų priminti, kad 1996 m. L. Norkienei suteiktas tautodailininkės vardas. Nuo 2001 m. ji vadovauja rankdarbių ir tautodailės klubui "Vaivos juosta", todėl megztų, siūtų ar kaip kitaip meniškai padarytų elementų jos knygelėse itin gausu. 

"Su liečiamosiomis knygelėmis susipažinau Lietuvos aklųjų bibliotekos surengtoje parodoje beveik prieš dešimtmetį, - pasakoja Lina, - tuomet savo knygelių parodą čia buvo atvežę, rodos, suomiai. Idėja sudomino, taip su ja ir susigyvenau. Kuriant knygeles, renkantis joms tekstus ar tiksliau - jau esamiems tekstams iliustracijas, tai, kas brangiausia, kas žinomiausia, pirmiausia ir ateina į galvą. Daugelis eilėraštukų yra iš Ramutės Skučaitės knygelės "Žvangučiai". Tą knygelę kažkada, labai seniai, dar pati besimokydama mokykloje, gavau už dalyvavimą kažkokiame skaitovų konkurse. Vėliau vis skaitydavau savo dukrai, o kai autorė prieš keletą metų svečiavosi Lietuvos aklųjų bibliotekoje, paprašiau jos autografo." 

Kaip gimsta vienos ar kitos knygelės idėja? Kaip vėliau jos iškeliauja į pasaulį? Anot autorės, ar neužmiegi, ar kažkur važiuoji ir turi laisvo laiko, galvoje - vis vaizdiniai, skamba atskiros eilėraščių eilutės - šitaip pamažu atsiranda mintis, o tada reikia jai suteikti pavidalą. Tikroji patirtis ateina jau bedirbant: pradedi galvoti, ką ir kaip čia padarius, kad knygelė būtų įdomesnė, funkcionalesnė. Viena yra sugalvoti, kita - įgyvendinti. Pats darbo procesas labai ilgas ir lėtas. Reikia ne tik išmonės, laiko, įgūdžių, bet ir pasitikėjimo savimi. 

"Kai kada į galvą ateina mintis, kad tos knygelės skirtos ir man mažytei, - pasakoja L. Norkienė. - Vaikystėje, kai pati pradėjau lankyti darželį, nebuvo nei tiflopedagogų, nei apskritai supratimo, kaip dirbti su blogiau matančiais vaikais. Labai gerai atsimenu, koks buvo keistas jausmas (žodžio "šokas" nevartoju sąmoningai, nes mažas vaikas jo turbūt dar nežino), kai auklėtoja mus susodino prie ilgo ilgo stalo, pati atsistojo galustalyje, kažką rodė ir kažką liepė piešti. O aš nematau, nei ką ten rodo, nei ką reikia piešti. Su vaikais žaisdama irgi nesuprasdavau, kiek čia aš matau ir kiek nematau. Sutrikimas, nesaugumo jausmas. Noriu, kad kitiems vaikams būtų geriau ir kad tokios vaikystės patirties jie neturėtų." 

Liečiamosios knygelės visų pirma skirtos tiems, kurie dar nemoka skaityti ir nori pamilti knygą apskritai. "Mes, suaugusieji, - sako jų autorė, - regintys, silpnaregiai, net ir aklieji, turime galimybę skaityti įprastas spausdintas ar garsines knygas. Tie, kurie dar šiek tiek mato, gali įžiūrėti iliustracijas, o visiškai nematantys ikimokyklinio amžiaus vaikai neturi net tokios galimybės. Jiems reikia parodyti, kaip atrodo mėnulis, saulytė, kokį įspūdį sukelia rūkas. Savo knygelėmis bandau tokiems vaikams bent šiek tiek praverti duris į pasaulį." 

Vien praėjusiais metais L. Norkienės liečiamųjų knygelių paroda vyko LR Seime, Lietuvos edukologijos universitete (LEU). Šiais metais, galbūt jau visai greitai, paroda į LEU keliaus dar kartą. Kaip sakė pati autorė, dabar vyko rūmuose, - tai vieta, kur rengiami humanitarinių specialybių mokytojai. Susidomėjimas buvo, bet jiems tai ne visai artimi dalykai. Dabar keliausime į tuos universiteto rūmus, kur rengiami pradinukų mokytojai. Galbūt ateityje kai kurie iš jų dirbs ir su regėjimo negalią turinčiais vaikais, todėl knygelės ras tikrąjį savo adresatą. 

L. Norkienė gali daug ir ilgai pasakoti apie savo širdies ir rankų kūrinius, drauge su pašnekovu juos vartyti, aiškinti kiekvieną detalę, kiekvieną veikėją, iš ko ir kaip padarytas. Kurti knygeles vis dažniau padeda ir dukra Gluosnė. Todėl galima tikėtis, kad mažieji skaitytojai, ir ne tik jie, sulauks dar ne vienos išradingos ir nuotaikingos istorijos, kurią bus galima skaityti, liesti, žaisti su jos veikėjais. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]