TAI ĮDOMU

KODĖL MATOME SPALVOTAI

Retai susimąstome, kodėl pasaulį matome spalvotai ir būtent tik keliomis spalvomis. Iš tiesų pasaulis yra daug įvairesnis. Mokslininkai įrodė, kad regime tik kelis procentus to, kas vyksta aplink mus. Įsivaizduokime, matome radijo bangas, infraraudonuosius, ultravioletinius ar rentgeno spindulius. Tada tikriausiai galėtume išvysti kitų žmonių mintis, emocijas, ligų pažeistus organus. Tada, ko gero, gyventume visai kitur, bendrautume su visai kitais žmonėmis. 

Kodėl galime matyti tiek daug spalvų? Mokslininkai įrodė: nors žmogus mato vos kelias spalvas, tiksliau, tik tris skirtingus šviesos bangos ilgius, atitinkančius žalią, mėlyną ir raudoną spalvas, smegenyse šiems trims signalams įvairiai jungiantis yra sukuriamas milijonų skirtingų atspalvių suvokimas. 

Viena akis turi 6-7 milijonus fotorecepcinių ląstelių - kūgelių, kurių kiekvienas turi vieną iš trijų šviesai jautrių baltymų, vadinamų opsinais. Paveikus šviesai, opsinai pakeičia formą, sukelia grandininę reakciją, kurios metu atsiradę elektriniai signalai reikiamą žinutę perduoda smegenims. Daugiau kaip pusė akyje esančių kūgelių reaguoja į raudoną šviesą. Apie trečdalis - į žalią. Ir vos du procentai kūgelių reaguoja į mėlyną šviesą. Todėl mūsų regėjimas daugiausia remiasi geltonos ir žalios spalvų spektro dalies suvokimu. Daugelis kūgelių žmogaus akyje išsidėstę tinklainės centre. Jos skersmuo siekia vos dalelę milimetro. Šviesa fokusuojama į šią sritį, todėl mūsų regėjimo centre sukuriamas ryškus, aiškus spalvotas vaizdas. Kitoje tinklainės dalyje dominuoja 120 milijonų stiebelių, kurie aptinka šviesą, tačiau ne spalvą. 

Kaip mes matome spalvotą vaizdą? Akies gale yra plonytis nervinio audinio sluoksnis, išklotas šviesai jautriomis ląstelėmis. Kiekvienos iš šių ląstelių storis siekia vos dalelę milimetro. Šviesai pasiekus ląstelėje esančius pigmentus, aktyvuojasi platus signalų tinklas, kol galop informacija perduodama smegenims. Pirmiausia signalai pereina per interneuronus, tuomet keliauja į nervinių ląstelių telkinius, vadinamus ganglijomis. Šios viena su kita sujungtos ląstelės gali palyginti gretimus signalus, tarsi filtras atskirti dalį nereikalingos informacijos, o tuomet pasiųsti juos į smegenis. Tai padeda padidinti vaizdo ryškumą ir kontrastą. Kadangi smegenis pasiekia pora regos nervų, jie susitinka taške, vadinamame regos nervų kryžme. Čia signalai iš abiejų akių kairių pusių nukreipiami į kairį smegenų pusrutulį ir atvirkščiai. Tai leidžia palyginti abu vaizdus, juos sujungti. Smegenis šie signalai pasiekia per gumburą, kuris ateinančią informaciją išskirsto į dvi dalis. Vienoje yra spalvos ir detalės, o kitoje - judesiai ir kontrastingumas. Ši informacija tuomet keliauja į smegenų dalį - tai regimoji žievė. Šios srities padėtis ir veikimas galop leidžia rekonstruoti detalų tinklainėje susidariusį vaizdą. 

Kai kurie žmonės pasaulį regi dviem spalvomis - balta ir juoda. Galime įvardinti dvi akių ligas: achromatopsija - visiškas nesugebėjimas skirti spalvas, daltonizmas - įgimtas spalvinės regos sutrikimas. Tai spalvinio matymo yda, aklumas spalvoms, dažniausiai raudonai. Pasitaiko daugiausia vyrams, yra paveldimas. Yda susijusi su tinklainės nervinių ląstelių (kūgelių) nevisavertiškumu. Daltonizmui diagnozuoti naudojamos specialios spalvotos lentelės. Toks spalvinis regos sutrikimas neišgydomas. 

Dėl daltonizmo negalima pasirinkti kai kurių profesijų: vairuotojo, siuvėjo, dailininko, dažytojo, gydytojo. Ši akių liga yra pavadinta Džono Daltono (1766-1844), turėjusio šią ydą, ir 1794 m. ją aprašiusio, vardu. 

Gyvūnų spalvotas regėjimas 

O kaip pasaulį mato gyvūnai? Kai kurios žuvų, reptilijų ir paukščių rūšys turi net keturių spalvų regą. Šie gyvūnai gali matyti raudoną, žalią, mėlyną ir ultravioletinę arba infraraudoną šviesą, tačiau žinduoliams vystantis du pastarieji kūgelių tipai sunyko ir dauguma šiuolaikinių žinduolių liko su dichromatiniu regėjimu, kuris apsiriboja geltonos ir mėlynos spalvos receptoriais. 

Daugumai ankstyvųjų žinduolių tai nebuvo problema, nes aktyviausi jie dažniausiai būdavo naktį, gyvendavo po žeme. Tokiomis sąlygomis geras spalvinis regėjimas nėra žūtbūtinai svarbus. Tačiau kai primatai pradėjo keltis į medžius, labai pravertė galimybė matyti raudoną spalvą. Tokia gamtos dovana pasiteisino, kadangi leido lengviau atskirti prinokusius raudonus vaisius nuo žalių. Tiesa, net ir šiandien ne visi primatai suvokia tris spalvas. Kai kurių regėjimas dvispalvis, o daugybė naktinių beždžionių mato tik juodą ir baltą spalvas. Šios regėjimo savybės priklauso nuo aplinkos - jeigu norint išgyventi nebuvo būtina regėti kuo daugiau spalvų, gamta nešvaistė energijos nereikalingiems pigmentams. 

Pagal užsienio spaudą parengė 

Antanas MONKEVIČIUS