MINTYS

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

ŽALIOSIOS KARALIENĖS DOVANOS

Ką dabar jauti, kai tamsa prigludusi prie dailių blakstienų nė akimirksnį nepasitraukia? O dabar? Ką jauti dabar, kai tamsos upe lyg grakščioji valtis slysti naktyje? Ką jauti dabar, kai naktis - tamsa, kai diena - tamsa, kai būtis - tamsa, - ką jauti? 

Ji kitokia, nes taip laumės lėmė. Įsirangęs kartą marškiniuosna žaltys pasuko ramiai tekančio laiko sruvenimą kita, nauja, nusistovėjusiai tvarkai nepažįstama linkme. Taip, tai Eglės žalčių karalienės pasaka. Ir atsidūrė ji kitokiame pasaulyje. Tarp buvusios ir naujosios būties banguoja milžiniška atskirtis - neišbrendami jūrų vandenys... Bet koks reikalingas tasai didysis pasaulis. Trokšdama vėl su juo susitikti, Eglė privalės atlikti tris labai sunkias užduotis: suverpti užburtąjį šilkų kuodelį, suavėti geležines kurpes, užmaišyti rėtyje ragaišį. O kiek užduočių reikia įveikti neregei moteriai, kad didžiojo pasaulio takais keliauti įstengtų? 

Esama mūsų įvairiausių. Vienos neregystę gimdamos atsinešėme, kitos tą išbandymą ar dėl kokio ūmaus susirgimo, ar nelaimingo atsitikimo patyrėme, o trečias - genetika į savo neperregimą šydą įsupo. Mes savitai regime didįjį pasaulį, tai ir ryšys su juo - savitas. Koks? Kiekvienai skirtingas. Juk visos esame labai individualios. Ir mūsų gebėjimai anaiptol nėra vienodi. Pomėgiai, beje, taip pat skirtingi. Tarp mūsų esama profesionalių dainininkių, nemažai grojančių įvairiais muzikos instrumentais. Esama sporto meistrių, medicinos, švietimo, kultūros darbuotojų. Įvairiausių kitų veiklų atstovių. Taip pat puikių namų šeimininkių. Mes sugebame kurti meną rankomis ir širdimis. Ir mes labai skirtingos, tačiau ir labai panašios - savu kitoniškumu. Mes visos verpiame iš Eglės paveldėtuosius, niekuomet nesibaigiančius savųjų rūpesčių kuodelius. Ar pavyksta kuriai nors pergudrauti tą piktąją, kuodelio viduje tūnančią ir nesibaigiantį siūlą leidžiančią pamatinę? Gal. Gal... O geležinės kurpės mums tikrai praverčia, juk negalėdamos matyti tako po kojomis, privalome išsiugdyti geležinę kantrybę, kuri padėtų įveikti būtiniausius atstumus. Tarp mūsų esama tikrų drąsuolių. Toji drąsa padeda taip susitelkti, taip susikaupti, jog nusitvėrusios vieną iš neregystės aksesuarų - baltąją lazdelę - niekieno nepadedamos sunkiausius atstumus įveikiame. Bet tokių - tik mažuma. Daugelis labai skaudžiai išgyvena "geležinių kurpių" problemą. Mums sunku be kitų pagalbos savarankiškai orientuotis nepažįstamoje aplinkoje. Ir ši priverstinė priklausomybė mus kankina, griauna menkiausias svajones. Dažnai mūsų reikalaujama pasiaiškinti, kodėl mes tokios užsispyrusios? Kodėl neišmokstame eiti su savuoju baltuoju palydovu? Ir tada nuoširdžiausiai kremtamės, kad Eglė mums geležies šarvų nepaliko. Ir tuomet trokštame paklausti, trokštame užduoti vieną vienintelį klausimą: "Atleiskite, o jūs gal buvęs neregys?" 

Sena, labai sena toji Eglės pasaka, tik keista, jog paprotys kapoti dalgiais kitokius išlikęs ir mūsų dienomis. Aišku, dalgiai pakeitę pavidalą. Moderniaisiais laikais patogiau kirsti žodžiu. Ir mes nuolatos girdime daugybę žodžių, kurie ilgai ilgai degina ir degins mums širdis, žeis sielas, nuodys kūnus. Jeigu tamsa mus užklupusi nuo gimimo ar vaikystėje, tai didysis pasaulis būtinai išaiškins mūsų mamoms, žinoma, mums girdint, kad dėl tokios nelaimės ir didžiulės likimo bausmės telieka vien graužtis. O kad nepasirodytų, jog per menkai "paguodė", dar pasvarsto, kad galbūt būtų buvę geriau mums, dar mažoms esant, numirti. Užaugę dailiomis merginomis sužinome, jog būti gražia neregei taip pat ne kažin koks džiaugsmas: "O, varge, tokia graži ir nemato!" Apie tas, kurios gražumu nepasižymi, sakoma: "Nemato, tai nors graži būtų." Įstojusios studijuoti išgirstame iš bendramokslių, kaip neatsakingai pasielgėme - juk visam kursui užkrovėme tokią naštą, vis prašydamos ir prašydamos pagalbos. O reikėjo sėdėti namuose, ir nei sau, nei kitiems nepridaryti šitiek problemų. Ne visos ištveria tai. Vienoms pasiseka studijas baigti, kitoms kitokių tikslų siekti tenka. Susirasti darbą mums tikrai labai sunku, tačiau esame atkaklios ir nemažai mūsų vis dėlto dirba. Bet jei ne, tuomet turime pasitelkti visus savo gebėjimus ir dar daugiau, kad nepalūžtume slegiančioje buities kasdienybėje, savojoje vienatvėje. Juk dabar reikės ištverti dar didesnę atskirtį nuo didžiojo pasaulio, o galimybių ne itin daug, ir jų tikrai nedaugės. Izoliacijos ir nesaugumo jausmas taps didžiulis. Juk dažnai tai, kas lengvai prieinama visiems, mums - sunkiai pasiekiama prabanga, sakykime, malonus pasivaiksčiojimas gamtoje. Jei rengiamės tekėti, būsimi giminaičiai tikrai džiaugsmu netrykšta: kuo čia džiaugsies, kai marčios didysis kraitis - neregystė... Besilaukdamos dažnai esame baramos labai gerbiamų, didelius mokslus krimtusių profesorių, kodėl, pačios aklos būdamos, dar norime tokių pačių prigimdyti! Draskomos neišmatuojamo nerimo, nedrąsiai paprieštaraujame - pagimdome ir sveikų vaikų. Tuomet įsižeidę profesoriai nukerta, kad sveiki vaikai turi teisę turėti ir tėvus sveikus. Patekusios su savo karščiuojančiais kūdikiais į ligonines, sužinome, su kokia baime ir nenoru didžiojo pasaulio atstovės dalijasi su mumis ta pačia palata. Susitikusios koridoriuose pasakoja kitoms, kad mes kažkokios nesuprantamos: mokame apsirengti ir nusirengti pačios, pačios ir lovą klojame ir, negana to, pačios nuprausiame, aprengiame ir pavalgydiname savuosius kūdikius. Įsidrąsinusios užduoda daug klausimų. Joms smalsu - juk namuose, turbūt, visa tai padaro mūsų vyrai, o gal kokia namų tvarkytoja. Ir šitaip aiškintis reikia daug kur. O į tas ligonines su savo sunegalavusiais kūdikiais būti įleistoms kartu taip pat dažnai tampa iššūkiu. Mums aiškinama, kad ligoninė neturi atskiro žmogaus, kuris prižiūrės ir mus, ir mūsų vaikus. O, be to, jei mes nematydamos išmesime savo kūdikį iš rankų ir jis užsimuš, tai jie turės už tai atsakyti teisėsaugai. Todėl mums primygtinai siūloma, palikus kūdikėlius vienus, ramiai važiuoti namo. Ir mes dažnai girdime daugybę tokių patarimų, nes didysis pasaulis nesiklauso mažojo pasaulio balso. O juk toje žalčių pasakoje Eglės taip pat niekas nepaklausė, kaip jai pačiai būtų geriau. Nusprendė už ją, kad, Žilviną nužudžius, viskas bus, kaip turi būti. Kartais norėtume paklausti - o kur ta riba? Kur ta saugojanti riba, kurios pašaliniams peržengti nevalia? Bet dalgiai žvanga ir žvanga, ir mes nesuspėjame į tą triukšmą, tą sumaištį nieko įterpti. Bet mes stengiamės įtikti, stengiamės, kiek tik įmanoma, mažiau trukdyti ir trikdyti didįjį pasaulį. Visomis išgalėmis įrodinėjame, kad esame pajėgios susitvarkyti esant įvairioms nelengvoms situacijoms. Stengiamės, nes norime, kad tik nebūtų žiūrima į mus su gailesčiu. Kad priimtų tokias, kokios esame. Norime nuraminti mūsų negalios labai išgąsdintą mokslų daktarą, turgaus prekeivį, jog užsitepti sumuštinį - tai vieni juokai. Mokame mes ir virti, ir kepti, ir skalbti, ir tvarkyti namus. Vienoms tai daryti sekasi puikiai, kitoms - prasčiau. Megzti, kurti mielus rankdarbius kai kurios iš mūsų taip pat moka. Kaip mums tai pavyksta? Mūsų mažasis pasaulis sklidinas didžiulių slėpinių. Bet į vieną klausimą atsakysime. Neturėdamos to nuostabiai žibančio brangakmenio - žvilgsnio, ašaras tikrai turime. Taip, neregės moterys verkia. Kad kuo mažiau žeistume didžiojo pasaulio jautriąją sielą, kartais slepiame akis po tamsiais akiniais, nes žinome, jog bežvilgsnės akys daug kam kelia nemalonius jausmus. Bet mes galime, kiek tik pajėgiame, stengtis įtikti ar patikti, galime visai nesistengti - mažai kas pasikeis. Juk neturime didžiojo pasaulio pagrindinės - didžiosios bendrystės - priemonės. Žvilgsnio galia yra tokia stebuklinga, tokia neišmatuojama. O jeigu to stebuklingojo žvilgsnio nėra? Ar daug atsiras bandančių patekti į parduotuvę, ant kurios durų kabo užrašas "uždaryta"? 

Ir mes žiemą vasarą iriamės ankštais klaidžiais labirintais: iš vienos pusės - aštriabriaunės uolos, iš kitos - kas iš kitos? - juk dažniausiai taip ir nesužinome. Kiekvienas žingsnis iki smulkmenų apgalvotas, suskaičiuotas, pamatuotas. Prireikia didelės vidinės tvirtybės įveikiant tokias ypatingas žemumų aukštumas. Mes esame sukaupusios daug neigiamos patirties, daug priverstinio bendravimo, esame nuolatos įsitempusios - vadinasi, mūsų organizmas patiria nuolatinę audrą. Bet dažnai sugebame išlikti tvirtos. Ir mes trokštame būti draugiškos ir malonios, bet, norėdamos išgyventi, privalome užsiauginti kuo storesnią odą. Ir nuo tos neišvengiamos naštos tampame liūdnos, šiurkščios, piktos, arogantiškos, savanaudiškos, pragmatiškos, paranojiškos ir... Bet retsykiais mums pavyksta trumpai išsinerti iš tos užkeiktosios odos. Tuomet esame švelnios, atjaučiančios, stipriai mylinčios ir... Tačiau, jei nevilties pamokų labai daug, pavargstame ir pradedame netikėti nei savimi, nei gyvenimu. Ir tada mes pavirstame medžiais. Vienos - eglėmis, kitos - drebulėmis. Ir tada, retsykiais, pagalvojame: o jeigu Eglė anuomet būtų pasivertusi akmeniu? O jeigu? 

Bet Žalioji karalienė mums paliko vieną įstabią, neįkainojamą dovaną - gerosios burtininkės viltį. Ir mes iš tiesų patiriame ypatingų dalykų. Didysis pasaulis turbūt ir pats gerai nenumano, kokius gerumo lobius slepia. O, be to, ir mes pačios, kiekviena kaip išmanome, ne kartą esame sau labai pagelbėjusios. 

Na, o specialistai kalba apie minčių higieną. Teigiama, kad mintys gali susargdinti arba, atvirkščiai, - išgydyti. Todėl labai svarbu išmokti valdyti savąsias mintis ir emocijas, nes jų galia - milžiniška, o tai, jog mintys materializuojasi, nėra joks pokštas. Įrodyta, kad pozityviai mąstant smegenys priverčiamos dirbti žmogaus naudai. Manoma, kad teigiamas mintis galime pabandyti prisišaukti skaitydami vaikišką literatūrą. Blogas mintis į šalį padės nuvyti pokštai, sąmojis, komiškos replikos, mokėjimas pasijuokti iš savęs. Būtina išsiaiškinti, kas pozityvu ir gera manyje, mano aplinkoje, pastebėti mažas mielas smulkmenas. Mokslas tvirtina: minčių higiena - tai stebėjimas, ką mąstome. Juk iš tiesų, kaip mąstome, taip ir jaučiamės.