LASS LITERATŲ KŪRYBA

Irena DRUSKYTĖ-ŽURUMSKIENĖ

ŠERMUONĖLIS 

Buvo vėlyvas ruduo, nors naktys ir vėsokos, bet dienos dar šiltos, saulėtos - taip ir maga išeiti į mišką pasivaikščioti, pasiklausyti rimstančio miško giesmės. 

Einu asfaltuotu keliuku, kuris veda iš sodų bendrijos per miškelį į plentą, stebiu, kaip vienišas lapas, atitrūkęs nuo šakelės, vėjo delno nešamas, be garso sklendžia oru ir ramiai nusileidžia prie mano kojų. Tylu. Kartkartėmis čirkšteli koks paukštelis ar sušiurena sausa žolė pakelėje - kažkas joje slepiasi nuo mano žvilgsnio. 

Prie pat kelio auga ąžuolas. Šakos nuo miško pusės storesnės, tvirtesnės ir dar apkibusios apvytusiais lapais, o virš asfaltuoto keliuko tokios paliegusios ir visos plikos. Sustojau prie ąžuolo. Nelengva jam augti, kai mašinų ratai, važiuodami keliuku visai arti medžio, vis drebina kamieną ir asfaltu užlietas šaknis. 

Paglosčiau šiurkštų ąžuolo liemenį, prisiglaudžiau nugara prie jo ir nurimau. Nežinau, kiek laiko išbuvau medžio glėby, kai išgirdau tylų krebždesį prie savo kojų. Atmerkiau akis ir žvilgtelėjau žemyn. Šalia manęs tupėjo mažytis, pūkuotas baltas žvėriukas! Juodos, blizgančios akelės jo mažytėje galvutėje patikliai žiūrėjo į mane. "Sveika, mažyte miško dvasia, - tyliai, tyliai pratariau, - atėjai patikrinti, koks aš esu žmogus? Nebijok, pavojaus jums tikrai nekeliu." Pasistiebė baltutėlis žvėrelis ant užpakalinių kojyčių, tarsi iš arčiau norėtų man į akis pažvelgti, ir dingo taip netikėtai, kaip ir buvo pasirodęs. Dar kiek parymojau atsirėmusi į ąžuolą laukdama, gal dar pasirodys "miško dvasia". Saulutė ėmė grimzti į medžių viršūnes ir aš pasukau namų link. Patyriau naują pojūtį - tyloje ir ramybėje gali išgirsti ir pamatyti tuos, kurie, stebėdami mus, nematomi gyvena šalia. 

BONA 

Mano sūnaus šeimoje jau keleri metai gyvena kalytė. Ji yra labai linksma ir draugiška visiems. Snukutis pailgas, juodai geltonos spalvos, o uodega - tarsi tikra ispanų ponios vėduoklė. Gal dėl to ir gavo vardą - Bona. Savo vaikų ji nesusilaukė, nors mėgo pasibėgioti ir padraugauti su savo gentainiais. Mano marti kartais ją vadindavo senmerge. Kaip sakiau, Bona visiems draugiška ir jaučia pareigą globoti ir saugoti mažesnį, silpnesnį. 

Vieną gražų vėlyvo pavasario ankstyvą rytą Bona bėgiojo po savo namų didelį, erdvų, aptvertą tvora kiemą. Palei tvorą auga tankios, žmogaus ūgio tujos. Kažkokie neįprasti garsai Boną privertė suklusti. Prigludusi prie žemės, ji ėmė sėlinti garso link. Tarp dviejų tujų pastebėjo nematytą, strakaliojantį, išsižiojusį juodą padarėlį, kuris skleidė nerimo ir pagalbos reikalaujančius garsus. Kadangi Bona jautė pareigą visus saugoti ir jiems padėti, ėmė palengva šliaužti prie to padarėlio, skleisdama kažkokius dainuojančius, raminančius garsus. Tas padarėlis - tai varnos jauniklis, per anksti pasišovęs išlėkti iš lizdo pasiskraidyti, apsidairyti. 

Švelniai ir dainingai murmėdama, Bona prislinko prie varniuko, atsigulė šalia ir letenėle atsargiai ėmė glostyti ir raminti nelaimėlį. Ir ką jūs manote? Varniukas ėmė ramiau karksėti, tik retkarčiais suklykdamas šiurpą keliančiu balsu - kaaarrr!!! To užteko, kad iš kažin kur, virš kiemo imtų suktis didelis varnų būrys, kuris grėsmingai leidosi į kiemą ir artėjo prie varniuko. Bona, savo protu suvokusi, kad tai gali būti pavojus mažam nelaimėliui, apglėbė varniuką ir neprileido prie jo paukštelio gentainių, o tie visokiais būdais stengėsi kalaitę nuo jo nuvyti. 

Išgirdę triukšmą, iš namo išėjo mano sūnus ir martelė-dukrelė. O siaubas! Pilnas kiemas varnų ir dar ore - didžiausias būrys! Pamatę Boną, globėjiškai apglėbusią varniuką, mano vaikai, įvertinę situaciją, varniuką apgaubė iš garažo atsineštu maišu, atsargiai jį išnešė už tvoros ir paliko ant keliuko, paukščiams gerai matomoje vietoje. Varnos, tarsi gerai organizuotas gelbėtojų būrys, kažkokiu būdu pasiėmė varniuką ir jį nuskraidino ten, kur jam ir reikėjo būti. 

Visą dieną Bona nerimo, lakstė palei tvorą ir lojo, išgirdusi varnų karksėjimą. 

SPALVŲ ŽODŽIAI 

Buvo šiltas vasaros vakaras. Miesto gatvėmis žmonės ėjo neskubėdami, tarytum norėdami kuo ilgiau pasidžiaugti vos vos juntamu gaiviu vėjeliu ir pasiklausyti čiurlių klegesio. 

Neskubėdama ir aš žingsniavau namo parko takeliu. Mano mintys ilsėjosi, akys ramiai slankiojo žydinčių gėlių žiedais. 

Netikėtai dėmesį patraukė išgirsti žodžiai. Grįžtelėjusi atgal, ant suolelio pamačiau sėdinčius jaunuolius - vaikiną ir mergaitę. Ji buvo labai dailių veido bruožų, kuriuos išryškino lygiai sušukuoti plaukai, suteikdami jiems įrėminto portreto įvaizdį. Gražiame veidelyje jautėsi slepiama vidinė įtampa. 

Vaikinas rankose laikė gėlių puokštę ir vaizdingais žodžiais piešė jų spalvas: 

- Tu leiski man nupiešti žodžiais visas gėlių spalvas,- vos ne eilėmis kalbėjo vaikinas. 

- O kam? Vis vien aš jų juk nematysiu,- ta pačia žaisminga intonacija atsiliepė jo draugė. 

- Išvysi jas visas, užtikrinu tave. Tik paklausyk manęs, - nenusileido pašnekovas. 

- Gerai jau, sutinku, - tyliu balsu atsakė ji. 

Prisėdau netoliese ant gretimo suolelio. Užsimerkiau. Ir aš norėjau išgirsti visas gėlių spalvas. Išvysti jas, ne pamatyti, o būtent - išvysti. 

- Čia geltona. Palieski šitą gėlės žiedą. Tai šiltas saulės spindulėlis, kada rytais, įsėlinęs pro langą, jis paliečia tau kaktą. 

Mergaitė, paėmusi žiedą, padėjo sau ant delno. Atsargiai jį pridengė kita ranka. Palaikė delnuose, tarsi įsiklausydama, kokia srove į jos mintis įplaukia tas šiltas saulės spindulėlis - ta geltona spalva. Po to, paėmusi gėlėlę, pridėjo prie savos kaktos ir perbraukė per ją, švelniais žiedlapiais vos kaktą liesdama. Tarytumei išgirdusios spalvotą garsą, lūpos virptelėjo šypsena. 

- Dabar palieski šį žiedelį, - jaunuolis į jos rankas įdėjo melsvutį žiedą. 

- Kai jaučia ilgesį tava širdis, kai lauki ir tikiesi, tai apgaubia tave mėlyna spalva. 

Suėmusi delnais melsvus žiedus, mergaitė panardino savo gražų veidą į mėlynus gėlės žiedlapius. Kvėpavo jais, tarytum gėrė iš delnų jų kvapą ir spalvas. 

- Dabar paliesiu tavo skruostą šia raudona gėlele, - prataręs šiuos žodžius vaikinas švelniai pabučiavo jai į akis, į skruostą ir palietė raudonu žiedu jos lūpas. 

- Ką pajutai dabar savoj širdy, tai ir yra spalva skaisti raudona. 

Kiek patylėjęs, jaunuolis pratarė tyliu balsu: 

- Ar išvydai spalvas, kurias šį kartą tau piešiau? 

- Gal pakartoki nuo pradžių. Visai nauja man pamoka tokia, - keldamasi nuo suoliuko, juokdamasi atsakė mergaitė. 

Ir nuėjo abu, laikydamiesi už rankų. O aš iki sutemų sėdėjau, bandydama išvysti žodžiais piešiamas vaivorykštės spalvas. O jaunuolių žaisminga kalba nutoldama vis dar skambėjo vakaro tyloje. 

GIESMĖ PŪGOJE 

Žiemos dienos prieblanda slankioja paskui mane iš kambario į kambarį. Tai šį, tai tą veikdama, vis žvilgčioju į kiemą pro langus: akys pavargsta ankštoje erdvėje. Už langų akims daugiau erdvės - gretimų namų sienos šiek tiek atitolusios nuo mano namo. Matau, kaip zylutės, žvirbliukai atskrenda į lesyklėlę, kurią prikaliau prie lango rėmo. Varnos, balandžiai kažko ieško ant tako. Mano katinėlis žiūri į juos, prigludęs ant palangės ir kalena dantimis: "Khek-khek." 

Į medį šalia namo nutūpė šarka. Ji kažkur netoli gyvena, nes dažnokai išgirstu jos čerškėjimą. "Čiok-čiok-čiak! Vėjas atskrieja. Atskrieja vėjas! Sniegą neša, neša...", - nerimsta ilgauodegė. Ir tikrai, medžių šakos tai palinksta, tarsi nusilenkia kažkam, tai vėl išsitiesusios siūbuoja, sukasi šokyje. 

Sieninis laikrodis tris kartus suskambino varpais. Kambaryje vėl stojo krištolinė tyla. Ir staiga tą trapią tylą nuspalvino už lango pasigirdusi paukščio giesmė! Prieinu prie lango. Vėjas sniegą nešioja, pūga kyla. Ant medžio šakos, palinkusios prie pat lango, sukiojasi juodasis strazdas. Pritupia, ištiesia kaklą ir "Fijut-čit-čit-fijur-čit..." Pasipurto, pasisukioja ir vėl savaip gieda. Tai štai kokia netikėta žiemos vėjo dovana. Pūgos dovana - strazdo giesmė. Tarsi ir šviesiau pasidarė kambary ir mano širdy...