NEREGYS DARBO RINKOJE

 

PAŠAUKTAS KUNIGYSTEI


Gruodis - vienas dvasiškai gražiausių ir šviesiausių metų mėnesių. Daugelis nekantriai laukia Kalėdų, Kristaus gimimo, o kas netiki - Naujųjų metų. Tai kvaitulio metas, kada stengiamės savo artimiesiems, draugams, pažįstamiems pripirkti dovanų. Dažnai šventiniai rūpesčiai užgožia rimtį, susikaupimą, tą džiugų greitai gimsiančio Jėzaus laukimą. Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas yra netradicinės profesijos atstovas. Vargu ar jo darbą galima būtų įvardinti žodžiu "profesija". Tai greičiau pašaukimas - pašaukimas Dievo tarnystei. Apie savo pasirinkimą pasakoja silpnaregis kunigas Aurelijus Simonaitis

Aurelijus gimė ir augo Kaune. Iš pradžių mokėsi vienoje iš Kauno vidurinių mokyklų, vėliau - Kauno silpnaregių mokykloje. Gavęs atestatą, silpnaregis nedvejodamas atvėrė Kauno kunigų seminarijos duris. 1985 metais baigė seminariją ir tą patį pavasarį buvo įšventintas kunigu. 1987-1988 m. Anykščių Šv. Mato parapijoje buvo vikaru. 1988-2003 m. A. Simonaitis tarnavo Rokiškio rajone, Onuškio Šv. Arkangelo Mykolo parapijos administratoriumi. Buvo ir Juodupės Švč. Aušros vartų Dievo motinos parapijos administratorius.  

2003 m. pablogėjus sveikatai aktyvios kunigystės atsisakė. Tapo kunigu rezidentu. Persikėlė į Anykščių rajone esančią Troškūnų Švč. Trejybės parapiją. Čia talkina pastoracijoje. 

 

"M. Ž." Kunigystę visų pirma mes suvokiame kaip pašaukimą. Ar nebūtų per daug drąsu šį pašaukimą sulyginti su profesija? 

A. S. Kunigystę būčiau linkęs įvardinti ne kaip profesiją, o kaip pašaukimą. Profesiją suprantu kaip reglamentuotą užsiėmimą. Pavyzdžiui, prie konvejerio atidirbi savo valandas ir esi laisvas. Tiesa, kai kurių profesijų atstovų negalėčiau pavadinti šiuo žodžiu. Štai mokslininkai, gydytojai, mokytojai. Jie, kaip ir kunigai, turi tam tikrą pašaukimą. Kitaip šiose srityse žmonės negalėtų darbuotis. Iki šiol su didžiule pagarba atsimenu Kauno silpnaregių mokykloje dirbusį lietuvių kalbos mokytoją Kazimierą Grubį. Jis turėjo pašaukimą mokyti. Niekada neapsiribojo vien mokomosiomis programomis. 

Būdamas kunigu užimtumo valandų neskaičiuoji. Dažnai reikia keltis ir naktimis, nes esi kviečiamas pas ligonį. Tavęs niekas neklausia, privalai žmonėms padėti. Jeigu kunigams bus nustatytos darbo valandos, ar tai galima bus vadinti kunigyste? O kol kas einu ir, atlikdamas tai, kas yra būtina, neskaičiuoju laiko. 

"M. Ž." Baigėte Kauno silpnaregių mokyklą. Gal jau tada pajutote norą Dievo tarnystei? 

A. S. Besimokydamas mokykloje grojau fortepijonu. Daug silpnaregių savo ateitį siejo su muzika. Man užteko sveikos nuovokos objektyviai įvertinti savo galimybes. Supratau: muzikoje kažko ypatingesnio nepasieksiu. Būti pastumdėliu nenorėjau. Rimtai susimąsčiau apie ateitį. Pradėjau lankytis Šv. Antano bažnyčioje. Stebėjau kunigus, aukojančius mišias. Man patiko jų auka ir atsidavimas. Ypač kunigas salezietis, kuris dirbo su jaunimu. Susižavėjau jo gyvenimu. Troškau tokio paties gražaus ir kupino prasmės gyvenimo. Gal kas pasakytų, kad mane koks kunigas paskatino rinktis tarnystę Dievui. Tikrai ne! Šis pasirinkimas atėjo savaime. Augau tarybiniais laikais. Kaip žinoma, ano meto valdžia bažnyčią persekiojo. Tad skatinti manęs tikrai niekas nedrįso. Atmenu, tik įstojus į kunigų seminariją, mane pasikvietė tuometinė Kauno silpnaregių mokyklos direktorė. Pretekstas - reikėjo kažką pasirašyti. Įžengęs į direktorės kabinetą iš karto buvau užrakintas, laukė nemalonus pokalbis su kabinete sėdėjusiu saugumiečiu. Tiesa, prieš pasirinkdamas kunigystę, atsiklausiau tėvų. Jie mane padrąsino. 

"M. Ž." Kunigų seminarijoje siekiant tikslo kokias kliūtis reikėjo įveikti? 

A. S. Blogas regėjimas yra Dievo duotybė. Čia ką nors pakeisti neįmanoma. Todėl šito nereikia akcentuoti. Derėtų tik prie jo prisitaikyti. Kartais negalia suteikia tam tikrą pranašumą. Negalėdamas žiūrėti televizoriaus, gali pasinerti į knygas, skirti daugiau laiko vidiniam pasauliui, susikaupimui bei meditacijai. Kauno silpnaregių mokykloje turėjau neįgalumo grupę ir priklausiau tuometinei Lietuvos aklųjų draugijai. Pasirinkęs kunigo kelią iš karto netekau grupės ir buvau išmestas iš Aklųjų draugijos. Nieko nekaltinu ir nesmerkiu. Suprantu, tada buvo tokie laikai. 

Grįžkime prie kunigų seminarijos. Tik pradėjęs studijuoti, priėjau prie rektoriaus ir paklausiau, ar mano silpnas regėjimas nebus kliuvinys dvasinėms studijoms. Buvau patikintas, kad tikrai ne. Bloga klausa, raišumas netrukdo rinktis kunigystės. Deja, yra susirgimų, dėl kurių kunigystė neįmanoma. Vienas iš pavyzdžių - nuomaris (epilepsija). Mokydamasis seminarijoje jokių kliūčių neįveikiau. Savo Alma mater atsimenu kaip šviesiausią gyvenimo etapą. Mokytis man visada patiko. Trumparegystė nėra ta liga, kuri neleistų naudotis akimis, todėl daug skaičiau. Pasikartosiu - esu labai smalsus. Seminarija yra ta vieta, kuri tave pripildo ne tik žinių, bet ir dvasinio turinio. Griežta vidinė tvarka manęs nevaržė. Mes visi buvome jauni. Kartais pagalvodavau, kad kažko per daug. Dabar mintyse grįždamas į studijų laikus suprantu, kad seminarijos dėstytojai buvo teisūs. Norint perteikti žinias, turi būti griežta tvarka. Kitaip norimo rezultato nepasieksi. Auklyba man - tekanti upė. Jeigu jos aplinka nesirūpinsi, tai bus apgailėtinas vaizdas. Kaip miela stebėti ją, kai sutvarkyti krantai. Taip pat yra ir su auklyba. Suprantu, tai prievarta, primetant tam tikrą požiūrį, bet tai neišvengiamas dalykas žengiant ne tik Dievo tarnystės keliu. 

"M. Ž." Kunigui silpnas regėjimas - tik paprasčiausias nepatogumas ar kas nors daugiau? 

A. S. Bažnyčiai silpnaregis kunigas yra papildoma našta. Štai aš negaliu vairuoti automobilio. Nuolat turiu ieškoti vairuotojo ar prašyti ligonių artimųjų, kad mane paimtų. O tai tikras nepatogumas. Visuomeniniu transportu nenuvyksi. O regintis kunigas sėda į mašiną ir bemat atvyksta į tikslą. Žinoma, silpnas regėjimas nėra mirtinas nepatogumas - tai tik šioks toks nepatogumas. Bažnyčia niekada nėra sakiusi, kad neskirsime tavęs į tam tikrą vietą, nes tu nematai. Bažnyčioje yra daugiau pagalbos, atsižvelgimo vienas į kitą. Aišku, tai jau darosi atgyvena, rudimentu, bet tai šių laikų realybė. Mėgstu sakyti - nebūkime silpni, moteriško charakterio. Štai moteris turi mėgstamą serviziuką. Sudužus vienam iš šešių puodelių, ji nusimena ir dažnai išmeta visą servizą į šiukšlyną. Net nesusimąsto, kad galima trūkstamo puodelio paieškoti ir jį nusipirkti. Vadinasi, nebūtinai reikia išmesti visą save, jeigu turi vieną ar kitą trūkumą. 

Gyvenu aktyvų gyvenimą. Jau aštuoneri metai kiekvieną vasarą važiuoju į Londoną. Ten vietinio lietuvių parapijos kunigo Petro kvietimu aukoju mišias, vykdau pastoracinę veiklą. Lietuvių parapijos žmonės patenkinti mano sakomais pamokslais. 

Suprantu, dėl silpno regėjimo kažko negali padaryti. Dievo duotas gyvenimas yra nuostabus: jeigu vienoje srityje esi mažiau pajėgus - kitoje gali išskleisti savo talentus. Man patinka mokyti jaunąją kartą. Kasmet stengiuosi jaunimui vesti rekolekcijas. Ne tik Londone, bet ir vietinėje Troškūnų parapijoje. Šiemet netgi patys vaikai paprašė rekolekcijų. 

"M. Ž." Papasakokite apie kunigo kasdienybę. 

A. S. Kunigo kasdienybės nedaug. Jau keleri metai esu kunigas rezidentas. Tai reiškia: kunigas rezidentas bažnytinę praktiką atlieka tada, kada gali. Nepaisydamas sveikatos, kasdien aukoju mišias. Paprašytas išvažiuoju į kitą parapiją sekmadieniais aukoti mišių. Dažnai sakau pamokslus, vedu jaunimo rekolekcijas, lankau ligonius bei laidoju mirusiuosius. Visa tai darau nereguliariai. Kasdien vadovauti ir rūpintis parapijos tikinčiaisiais man yra per sunku - neleidžia sveikata. 

"M. Ž." M. Mažvydo bibliotekoje teko rankose laikyti mišiolus, skirtus kunigams silpnaregiams. O kaip jūs aukojate mišias? 

A. S. Tai yra labai paprastas dalykas. Kompiuteryje gali pasididinti tekstą tiek, kiek reikia. Atsispausdinti taip pat vargo nėra. Kunigams aukojant mišias nerekomenduojama atmintinai išmokti mišių dalių. Ilgai kunigaujant savaime įsimeni - net specialiai mokytis nereikia. Dėl silpno regėjimo turėjome labai gerą pavyzdį. Prieš akių operaciją Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas labai blogai matė. Aukodamas mišias naudojosi specialiu stovu. Ant jo paguldytas mišiolas buvo prie pat veido. Visi esame labai įvairūs. Nepaisant to, Dievas visus myli. Nuo būdo, kaip iš mišiolo kunigas skaito, teksto prasmė nesikeičia. Galima kalbėti apie skaitinio pateikimo estetiškumą, bet tai jau kita kalba. Silpnaregių kunigų yra nemažai. Niekas neafišuoja silpno regėjimo. Dievo tarnystėje yra kur kas svarbesnių darbų bei akcentų. 

"M. Ž." Dėl silpnos sveikatos reikėjo atsisakyti aktyvios kunigystės. Ką patartumėte ligos kamuojamiems žmonėms, kad nepalūžtų, nepultų į savigailą bei savigraužą? 

A. S. Kaip žmogui priimti ir susitaikyti su jo kūną varginančia liga? Štai žmogus eina gražia, žalia pieva. Šilta, giedra, šviečia saulė. Aplink čiulba ulba paukšteliai, žydi gėlės. Tas žmogus pieva keliauja toli toli. Staiga prieš jo akis išdygsta stulpas, ant kurio parašyta: "Atsargiai - minos." Mina - tai žmogaus liga. Jeigu žmogus neįveikia panikos, nežino, ką daryti, tai sprogmuo ir sprogs po jo kojomis. O jeigu atsargiai elgiasi, tai gali įveikti minuotą pievos dalį. O ką daryti su nepagydomomis ligomis? Tai paprasta. Reikia nesusprogdinti minos. Saugiklis - gydytojas. Jeigu stropiai laikysies jo nurodymų, sprogmuo dar ilgai nesprogs. 

Papasakosiu savo istoriją. Kunigaudamas aptarnavau dvi parapijas. Pamažu pradėjau jausti nuovargį. Kūną ėmė kankinti troškulys. Nekreipdamas dėmesio į kūno siunčiamus signalus tęsiau kunigo tarnystę. Prieš vienas Velykas man pasidarė labai negera. Kreipiausi į gydytoją. Po tyrimų paaiškėjo: kraujyje labai daug cukraus. Manasis diabetas labai sunkiai gydomas. Per dieną leidžiuosi kelis kartus insuliną. Suprantu - prie vienos ligos prisidėjo kita. Na, ir kas čia baisaus. Pasaulyje tokių ligonių - milijonai. Čia derėtų pasidžiaugti Dievo gailestingumu, kad jis mokslininkams leido atrasti insuliną. Kitaip milijonai žmonių jau nebūtų šio pasaulio gyventojai. Gyvendamas Troškūnuose pajutau, kad labai skauda petį. Nuskausminamieji nepadėjo. Vėl pravėriau gydytojo kabineto duris. Po širdies kardiogramos paaiškėjo - turėjau infarktą. Trečdalis mano širdies - negyva. Santariškėse išsamiau ištyrus širdį, reikėjo skubiai daryti operaciją. Ji buvo sėkminga. Po trejų metų nuvažiavau įprasto patikrinimo. Gydytojai su zondu tikrino šuntuotas kraujagysles. Po procedūros man pradėjo skaudėti krūtinę, ėmė trūkti oro. Palatoje sesutės maldauju daugiau oro, kviečiu gydytoją. Prasidėjo panikos priepuolis. Paskutinius žodžius išgirstu iš gydytojo lūpų: "Vežkim greičiau į reanimaciją, nes mes jį prarasim." Tik vėliau sužinojau, kad visą parą buvau kritinės būklės. Vėlgi gyvenime reikia viską patirti. Grįžau lyg iš anapus. Patyriau visišką ramybę. Mirties nebijau. Dabar, kalbėdamasis su senais žmonėmis, bijančiais mirties, juos drąsinu - bijoti tikrai nereikia. Ten nėra baisu. 

Dievas siunčia tau ligą, kad galėtum žmonėms padėti. 

"M. Ž." Apsisukus metų ratui, vėl sulaukėme Kalėdų bei Naujųjų metų. Kaip turėtume šias šventes pasitikti ir ko palinkėtumėte visiems "Mūsų žodžio" skaitytojams? 

A. S. Kiekvienas šventes sutikime kaip mes jas norime sutikti. Tikėjimo prievartos negali būti. Kalėdos - ne mūsų šventės. Tai Dievo gimimo diena. Būtų labai įdomu švęsti gimtadienį be sukaktuvininko. Žmogui yra labai svarbu gauti tai, ko labiausiai trokšta, bet šimteriopai svarbiau - gavus tai, būti laimingam. Mes tikrai esame daug ką gavę. Trokštu, kad būtume laimingi. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]