RENGINIAI

Andrius VAINORAS

UGNĖS RANKDARBIAI

Spalio mėnesį Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, veikė neregės Ugnės Žilytės rankdarbių parodėlė. Parodėlė nedidelė, kukli, bet iškalbinga, rodanti merginos kruopštumą, kantrybę, pomėgius. "Demonstruojama tai, ką Ugnė suspėjo sukurti per technologijų pamokas. O joms mokymo programoje skiriamos dvi valandos per savaitę", - parodėlės atidaryme sakė Ugnės technologijų mokytoja Giedrė Rečiūnienė, - nors laiko nėra daug, per metus, praleistus mokykloje, su Ugne išbandėme įvairias technologijas, su kuriomis susipažįsta vaikai ir reginčiųjų mokyklose: siuvimą, vėlimą iš vilnos, mezgimą virbalais ir aklųjų rateliu (be virbalų), maisto gaminimą." 

G. Rečiūnienė jau prieš keletą metų atkreipė dėmesį, kad Ugnės labai jautrūs pirštai. Mergaitė ant vielutės suverdavo smulkiausius karoliukus, tada iš jų darydavo gėles, medžius. Anot mokytojos, tas karoliukų vėrimas Ugnei tarytum kokia meditacija. Parodėlėje yra paveikslas iš plastilino ekologine tema "Aš noriu žydėti", kuriame vaizduojama žydinti pieva. Ugnei mokytoja rodė gėles, jas abi tyrinėjo, mokėsi pažinti ir nupiešti. Šis paveikslas buvo demonstruojamas Vilniaus miesto savivaldybėje, konferencijoje, skirtoje gamtosaugos problemoms. 

Pati parodos autorė apie savo pomėgį sako: "Antroje ar trečioje klasėje pradinių klasių mokytoja Irena Paliūnaitė parodė, kaip siūti, kaip dygsniuoti, - nuo tada viskas ir prasidėjo. Rankdarbiai man yra ne tik hobis, bet ir tam tikras pasaulio pažinimo būdas. Kad padarytum gėlę, medį ar kokį gyvūną, pirmiausia turi įsivaizduoti, kaip jis atrodo, kaip yra vaizduojamas dvimatėje plokštumoje. O neregiui tai suvokti ne visada būna lengva." 

Ugnė rimtai domisi senovės graikų mitologija, todėl neatsitiktinai tarp parodėlės eksponatų atsirado dūdele grojantis piemenų dievas Panas. Visas dievas nuveltas iš vilnos, tik kanopos, veidas ir dūdelė nulipdyti iš modelino. 

"Pirmiausia su Ugne aptarėme, kaip tas dievas atrodo, - pasakoja mokytoja G. Rečiūnienė, - kiek jame žmogaus, o kiek ožio. Išsilankstėme iš vielos dievo griaučius, o tada ėmėmės vėlimo. Neregiui nuvelti kanopas ir veidą labai sunku, todėl panaudojome modeliną." 

Šitaip atsirado Ugnės rankų sukurtas pusiau žmogus, pusiau ožys - dievas Panas, patogiai įsitaisęs tarp kitų parodos eksponatų. Čia galima išvysti ir medalį "Lidicės rožė", kurį mergina laimėjo dar 2011 metais tarptautiniame Lidicės (Čekija) moksleivių meninių darbų konkurse už darbą "Kryžių kalnas". 

Rankdarbiai yra Ugnės pomėgis, laisvalaikio leidimo būdas, tačiau jais merginos pasaulis nesibaigia. Dar pradinėse klasėse išryškėjo gabumai kalboms. 

Šiais metais Ugnė baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti vokiečių kalbos. 

Kaip sekasi senojoje Alma mater? "Puikiai, - atsako jaunoji studentė. - Dėstytojai labai geranoriški. Studijoms reikalingą medžiagą duoda elektroniniu pavidalu. Visada paklausia, ar perskaitysiu. Nėra jokių problemų, o jeigu atsiranda, sprendimų ieškome kartu." 

Ugnė domisi ne tik rankdarbiais, antika, kalbomis, bet ir aviacija. "Esu skraidžiusi dviviečiu, keturviečiu lėktuvu, - pasakoja mergina, - bandyti įsibėgėti žemėje ir pakilti, suprantama, niekas neleidžia, bet pakilus šturvalą pasukinėti galima. Galima lėktuvą pakelti, nuleisti, pasukti į kairę ar dešinę. Fantastiškas jausmas!" 

Lėktuvu Ugnė skraidė Lietuvoje ir Vokietijoje, o Turkijoje ir Tunise, kur buvo nuvykusi su tėvais, skraidė parasparniu. "Sėdi pririštas virvėmis ir skrendi, - pasakoja mergina. - Tunise priekyje sėdėjo ir tą įtaisą valdė vietinis instruktorius. Kaip viskas vyko Turkijoje, detalių tiksliai neprisimenu, atsimenu tik, kad skridome virš vandens." 

Rankdarbiai, aviacija, filologija - tokie yra Vilniaus universiteto pirmakursės Ugnės Žilytės pomėgiai. Toks yra šiandienos regėjimo negalią turintis jaunimas - ieškantis, atrandantis, skraidantis. Neteigiame, kad visi tokie, tačiau dauguma. Galime tik žavėtis ir, kaip tokiais atvejais dažnai sakoma, truputį pavydėti: "Ech, kad taip mums prieš trisdešimt metų tokios galimybės!" Tačiau, kaip vienoje iš savo knygų teigia rašytojas Laimonas Tapinas, akivaizdu, kad "prarasto laiko nebūna", prarastų kartų - irgi! Be mūsų gal nebūtų buvę jų, o be jų pasaulis užsibaigtų mumis ir gyventi taptų labai neįdomu.