MŪSŲ SVEČIAI

Pranas PLIUŠKA

ŠUNYS VEDLIAI BIRŽUOSE

Minint Tarptautinę baltosios lazdelės dieną LASS Biržų rajono filialo pirmininkė Valė Kuprovskienė pasikvietė įdomių užsieniečių. Į renginį atvyko net 8 svečiai iš kaimyninės Latvijos, iš kurių 4 - šunys vedliai. Lietuvoje apie šiuos "išmaniuosius gyvūnėlius" neretai skaitome spaudoje, girdime klausydamiesi užsienio radijo laidų, tačiau mūsų šalies gatvėmis keliaujančių aklų žmonių su savo keturkojais draugais praktiškai nesutinkame arba sutinkame tik paprastus šunelius, o ne treniruotus vedlius. Man pačiam tokia pažintis su šunimis vedliais buvo pirmoji. Kaip supratome iš svečių pasakojimų, Latvijoje šioje srityje pažengta gerokai toliau. Dabar apie viską detaliau. Į Biržus atvyko kinologė, šunų dresuotoja Zaiga Kjavina su šunimi Elfa, Natalija Muravjova su šuniu Ladiku, Aleksejus Volkovas su savo ištikimu keturkoju draugu Teodoru bei Andris, kuris prisistatė tik vardu, su savo Fėja. 

Prieš kelerius metus pagal ES finansuotą projektą Latvijoje buvo paruošti pirmieji trys šunys vedliai, tačiau apie jų likimą atvykę svečiai tikslių žinių neturėjo. Kaip ir daugelyje sričių, sėkmė labai priklauso nuo vieno žmogaus iniciatyvos ir sugebėjimo suburti bendraminčių grupę bei mokėjimo įkvėpti kitus siekti užsibrėžto tikslo. Jau minėtos Zaigos iniciatyva pradėti treniruoti šunys, kurie mokėtų vesti neregį. Pasak jos, tai ilgas ir atkaklumo bei kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Su šuniu dirbama po 4 valandas kasdien be išeiginių, švenčių dienų ar atostogų. Dažniausiai pasirenkami labradoro ir rotveilerių veislės šunys, nes jie lengviau įsitraukia į treniruočių procesą ir yra paklusnesni bei dėmesingesni. Pasitaiko ir išimčių. Štai Natalija atvyko su neveisliniu šuniu, kurį pati ir ištreniravo. Tiesa, jai labai daug padėjo Zaiga. Kinologė išmokė, kaip treniruoti globotinį, patardavo, jei kas nors ne taip sekėsi. Šuns paruošimas tapti vedliu - kelių etapų darbas. Iš pradžių gyvūnus treniruoja specialistai, tada šunys susipažįsta su savo šeimininkais ir bando vieni su kitais susidraugauti bei tapti viena komanda. Vėliau mokymai vyksta jau drauge - mokomasi konkrečių maršrutų, šuo mokosi paklusti konkrečioms to žmogaus komandoms. Tarp kitko, šunys vedliai savo šeimininką renkasi iš kelių žmonių, o ne atvirkščiai, tad neregys turi gerokai pasistengti, kad patiktų šuniui. Baigę visus numatytus mokymus, keturkojai vedliai laiko egzaminus, kurie vyksta nepažįstamoje aplinkoje, ir, įveikę visas užduotis, gauna šuns vedlio pažymėjimą. Egzamine tikrinama, kaip šuo elgiasi ir paklūsta komandoms ne tik gatvėse, pėsčiųjų perėjose, patalpose, bet ir viešajame transporte, kad ir traukinio kupė ar lėktuvo salone. Svečiai iš Latvijos pasakojo apie įvairias vykdytas akcijas, kurių tikslas - pripratinti žmones prie aklojo su šuniu vedliu. Pasak Aleksejaus, pradžioje daug kur šunų nenorėjo leisti. Buvo problemų su šuniu įeiti į parduotuvę, kavinę, valstybinę įstaigą, įlipti į autobusą, nors įstatymai ir gynė regėjimo neįgaliuosius, bet tekdavo ilgai įrodinėti savo teises. Po įvairių akcijų televizijoje, per radiją bei spaudoje situacija gerokai pasikeitė. Neregiai su šunimis vedliais dalyvaudavo televizijos laidose, net šou programose, duodavo interviu laikraščiams, žurnalams, plačiai skelbėsi internetinėje erdvėje. Žmonės ėmė kitaip žiūrėti į žmogų, vediną šunimi. Jie ėmė suprasti, jog tai ne šiaip sau gyvūnas, o labai svarbus neregio pagalbininkas. Aleksejus pasakojo: jis savo šunį be jokių problemų įsiveda net į ligoninės akių skyrių. Pasak latvių, jie dabar su savo augintiniais eina ten, kur jiems reikia, o ne ten, kur leidžiama. Lyg tarp kitko vienas iš svečių tarstelėjo - vos tik atvažiavo į Lietuvą, tapo akivaizdūs tolerancijos skirtumai. Kalbantis neformalioje aplinkoje, Teodoro šeimininkas pripažino, kad nesusipratimų pasitaiko ir iki šiol. Nors esama pavienių nesusipratimų, svečiai šunį laiko "tiltu į bendruomenę". Anot latvių, labai dažnai visiškai nepažįstami žmonės prieina, užduoda įvairiausius klausimus, nori paglostyti ir kuo nors pavaišinti šunį, pasiūlo pagalbą. Kai buvo vaikštoma naudojantis tik baltąja lazdele, susidomėjusių būdavo kur kas mažiau. Vienišiems neregiams šuo neretai būna dar ir vaistas nuo vienatvės. Pliusų daug, o kokie minusai? Tokio šuns vedlio paruošimas darbui ir jo medicininė bei kitokia priežiūra kainuoja nuo 10 tūkst. iki 15 tūkst. eurų. Tokios sumos negali sukaupti net ir dirbantys neregiai. O tų dirbančių aklųjų tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje nėra daug. Kita vertus, ne visi žmonės mėgsta šunis. Kai kas mieliau draugautų su katėmis, papūgomis ar net žiurkėnais, tačiau jų neišmokysi vedžioti akląjį. Jei gyveni ne vienas, tai gali paprieštarauti kiti šeimos nariai. 

Įdomiausia buvo, kai svečiai dalijosi savo patirtimi ir nuotykiais. Štai Natalija labai dažnai susižeisdavo vis atsitrenkdama tai į stulpą, tai įsirėždama į kokią tvorą. Kai pradėjo vaikščioti su šuniu vedliu, net nustebo, jog nėra traumų nei žaizdų. Jos Ladikas padeda išvengti net mažiausių balučių ir, tik šeimininkei leidus, jų nepaiso. Šunys supanašėja su savo šeimininkais ir atvirkščiai. Štai Natalija labai mėgsta dainuoti, tad ir jos keturkojis draugas neatsilieka - vis demonstruoja savo balsą, bandydamas mėgdžioti šeimininkę. Prekybos centre Natalija šunį palikdavo prie kasos tam tikroje vietoje. Kartą užsimokėjusi už prekes suprato, jog nežino, kur jos šuo paliktas. Kiek pasiblaškė ieškodama, kol suvokė, ką reikia daryti. Tereikėjo tik šūktelėti ir Ladikas bematant atskuodė. O štai Aleksejus sakė, jog buvo išmokęs savo Teodorą parduotuvėje rasti, kur padėta duona. Jo žodžiais tariant, šunį galima išmokyti vykdyti apie 500 komandų. Išeinant iš namų užtenka pasakyti žodį "sankryža" ir šuo nuves prie jos. Šunys neskiria spalvų, tad nežino, kada dega žalia, o kada - raudona spalva, tačiau žino, kada galima vesti per perėją akląjį: tada, kai mato sustojusius automobilius ir einančius per perėją kitus žmones. Natalija dirba masažuotoja ir į darbą gali nuvykti net 4 maršrutais. Būtini persėdimai. Jai ištarus skaičių 15, Ladikas veda į tą sustojimą, kuriame reikės lipti į paminėto maršruto autobusą. Svečiai sakė, jog jų šunys supranta rusiškai ir latviškai. Vienas šuo buvo išmokytas kai kurių komandų itališkai. Ruošiant šunį neaišku, į kokią šalį jis pateks. 

Tarnybinių šunų draugija, kuriai priklauso svečių iš Latvijos globotiniai, yra pasirašiusi sutartį su Raudonojo kryžiaus draugija, todėl šunys vedliai nešioja raudoną kryžiaus ženklą. Kartą Aleksejui nuėjus į turgų, pardavėjai, pamatę šį ženklą ant Teodoro nugaros, pagalvojo, kad atėjo sanitarinė epideminė tarnyba jų tikrinti. 

- Turguje visada gauname viską pigiau, kai pamato šunį, vedantį aklą žmogų, - tikino Aleksejus. 

Natalija tikino, jog kiekvienas šuo, kaip ir žmogus, yra asmenybė. Ji pateikė pavyzdį - einant jai keliu, vedančiu netoli sąvartyno, pasigirdo silpnas inkštimas. Pasirodo, kažkokie beširdžiai žmonės išmetė ką tik gimusius kačiukus ir jie, išgirdę balsus, o gal pajutę artėjančius šiltus padarus, ėmė šliaužti artyn. Natalija nesuvokdama, kaip galėtų padėti vargšeliams, norėjo eiti tolyn, bet Ladikas pasipriešino, atsigulė prie kačiukų, kurie tuojau pat prie jo prisiglaudė. Šuo nesijudino iš vietos, kol moteris nepasiėmė kačiukų. Pasak Natalijos, Ladikas kartais mėgsta paišdykauti. Kartą paprašytas atnešti šlepetes, vietoje Natalijos šlepečių, kaip būdavo įprasta, atnešė sūnaus šlepetes. Kartą Ladikas pastvėrė dešrelę. Kadangi Ladikas dešrelių nevalgo, Natalija nesuprato, kam jam tos dešrelės prisireikė. Vėliau rado tą dešrelę, paslėptą sūnaus drabužėliuose. 

- Pasirūpino, kad ir mano sūnus būtų sotus, - mąstė Natalija. 

Uždavę gausybę įvairiausių klausimų, išėjome į lauką išbandyti šunis vedlius. Aš išbandžiau Elfą. Jausmas geras, nors buvo aišku, kad abipusio pasitikėjimo vienas kitu dar nėra. Jei ką sudomino šis straipsnis ir jei atsirastų norinčių daugiau sužinoti apie Latvijos šunis vedlius, beje, ir apie jų šeimininkus, galima rasti informacijos internete adresu: www.teodors.org. Tik informacija šiame internetiniame puslapyje pateikiama latvių kalba.