LASS LITERATŲ KŪRYBA

Bronius KONDRATAS

ŽALIAS EILĖRAŠTIS 

Kadais tvirtai susiejęs savo žingsnį su žeme 

Aš jos aidžios kalbos nesupratau tylenės, 

Dausų išeidama, sugrįždama žalia kasmet, 

Mane žaliausiu ilgesiu užsupo žemė. 

Aš jau seniai be tų laukų žalios kaitos, 

Botagas likęs ten eilėraščiais sugrįžta, 

Bet patiklumas tas, tikiu, pasikartos - 

Eilėraščio ir mano metų paauglystė. 

Žvilgsniu, to meto mąstymu, sveriu, 

Kas aplenkta dainos, kas išgyventa, 

Kaskart, kai naują knygą rankoje turiu, 

Ji laimina mane, ji būna mano šventė. 

Tos šventės aš šaukiu ir vėją tų laukų, 

Ir žiogą žaliąjį - su jais dainuota, 

Ir ašarą, ir juoką tuo pačiu kartu, 

Ir vasaras ilgas, delne įskaudusį akuotą. 

LAIMĖS PASAGA 

Audė amžių likimo audėjos, 

Buvo laimės likimas ramus, 

O palūžo jų staklės, išėjo - 

Taip netenkame laimės namų. 

Kalvio pasaka pasagą kausto, 

Laimės pasaga tiki žmogus, 

O vyšnia nepražydusi sausta, 

O be vyšnios ir laimės nebus. 

Buria laimę klastūnė čigonė, 

Buria žiedas ramunės ramus, 

Lemia laimę pasjanso dėlionė, - 

Jei nelemta, ir laimės nebus. 

Ji iš pasakos pamotės dvaro, 

Jis belaimis, jo laimei tabu, 

Ją kaskart už nemylimo varo, 

Bet į pasagą tiki abu. 

AŠ TUOS GAIDŽIUS 

Ta Lietuva, tas sodžius, 

Vieta, kur gyvenu, 

Ieškojimai paguodžia, 

Grįžtu savų šaknų. 

Šaknų į savo sodžių 

Sugrįžtame visi, 

Kol pažadai ką guodžia - 

Jau sodžiuje esi. 

Pagalvė kvepia vėju, 

Pats miegas paryčiu, 

O tylumą užlieja 

Giedojimas gaidžių. 

Sunku pakelti galvą 

Jau miego įtvare, 

Bet vėl giedorių salvės 

Pažadina tave. 

Šypsausi atlaidžiai, 

Jie į mane gaidžiai - 

Aš tuos gaidžius pagausiu 

Ir plunksneles nurausiu. 

IR SAPNO NAKTIMIS 

Jau baigėsi karai ir ta nyka, 

Tylus šis vakaras sutemęs, 

Ir žvaigždės tiesė mums rankas, 

Ramybę nešdamos į žemę. 

Ramybės ir dainų, ir sapno naktimis 

Mes tikime metus taika pradėtus, 

Ir tas dainas, kurias dainavome jauni, 

Ir tų dainų sugrįžusį poetą. 

Ir tuo laiku, dar netikru balsu 

Jau į mane eilėraštis artėjo, 

Ir vedė jis už rankos toks šviesus, 

Kai niekas juo nebetikėjo. 

IŠEITI SKRYDŽIO 

Aš atvirom akim į saulę 

Einu žadėto nežadėto, 

Padangės paukštis - mano grumsto sauja, 

Ir aš, to grumsto pakylėtas. 

Aš nematau, bet visada matysiu, 

Kaip spindulys išbridęs brydę, 

Rasakiliais želmenimis nutįsęs, 

Net grumstui pažada jo skrydį. 

Matysiu aš, sugrįždamas į mintį, 

Palietęs debesio kraštelį, 

Kad savo skrydžio želmenį auginti, 

Mes širdimi privalome ir galim. 

SUGRĮŽUS GIMTO SLENKSČIO ATGAIVOS 

Jie iš laukų sugrįžta nuovargio žingsniu, 

O jauniausias jų, miestietis, pašauktas talkos, 

Kaip viskas keičiasi, kai apmeti žvilgsniu, 

Sugrįžęs gimto slenksčio atgaivos. 

Ir lyg nebuvusi čia vakaro kaitra, 

Ir lyg nebūta saulės drumzlinos, 

Ir skambesio čia dalgio pustomo nėra - 

Iš pabaigtuvių jie sugrįžta be dainos. 

Ir tu staiga nelyg stebuklą supranti 

Ir jau krenti apimti širdimi, 

Kokie jauni tėvai ateina iš dainos 

Skambiais dalgiais ir grėbliais nešini. 

SUGRĮŽIMAS Į GIMTINĘ 

Tu į gimtinę parvykai pačiu laiku, 

Visi takai per atminimų lanką, 

Aplink brandos nusvarinti laukai, 

Darbymetis tau tiesia ranką. 

Gimtinę tu meni iš protėvių dainų, 

Stogų šiaudinių, vargmečių ir lažų, 

Kaskart prisimeni ir širdyje neši 

Jaunėjančią, vis kylančią ir gražią. 

Atvykusį talkos jau kelinta diena 

Tarsi alsia vanta kaitra vanoja, 

Ir dar diena kita ir vaišės patalkių - 

Nutols kaitra ir jos darbymečių artojas. 

Po užsitęsusios kaitros tie raibiniai 

Ir nesibaigianti dienų giedra, 

Tave užplūsta gilūs tvenkiniai, 

Ir tu krenti glėbin vėsos, kurios nėra.