MEDICINA

REGĖJIMO UŽDANGĄ PRASKLEIDUS

Iki šiol mokslininkai negali atsakyti į visus klausimus, susijusius su žmogaus regėjimu bei jo organu - akimis. Jų struktūra yra tokia sudėtinga, kad tyrinėtojams nuolat kyla klausimų, kas, kaip ir kada ją sutvėrė. Kol kas mokslininkams paslaptis, kaip akims pavyko išsivystyti nuo pačių paprasčiausių, tik tamsą ir šviesą jaučiančių organų, iki sudėtingos dabartinės struktūros. 

Norint bent kiek suprasti akies veikimo principą, galima ją palyginti su fotokameros objektyvu, kuris sukurtas kaip akies analogija. Jame yra dalis, pro kurią patenka šviesa, lęšis, skirtas fokusuoti, taip pat šviesai jautri membrana. 

Tai, kiek šviesos patenka į akį, reguliuoja sutraukiamieji ir plečiamieji rainelės raumenys, kurie įsitempdami ar atsipalaiduodami keičia vyzdžio dydį. Akį pasiekusi šviesa pirmiausia patenka pro apsauginį sluoksnį, vadinamą ragena, o tuomet sklinda lęšiuko link. Ši lanksti akies dalis šviesą laužia taip, kad ji būtų sufokusuota į tinklainę, esančią akies gale. Pati tinklainė yra padengta milijonų šviesai jautrių receptorių, kurie vadinami stiebeliais ir kūgeliais. Kiekviename receptoriuje yra pigmentinės molekulės, kurios, susidūrusios su šviesa, pakeičia formą. Tai aktyvuoja elektrinį signalą, kuris regos nervu siunčiamas į smegenis, čia yra apdorojamas ir interpretuojamas. Juk akis pamato daug daugiau, nei mes sugebame suvokti. Jei būtų kitaip, akimirksniu žinotume, kiek, pavyzdžiui, ant kiekvieno medžio yra lapų. 

Abi akys mato truputį kitokį vaizdą - tai leidžia smegenims suvokti erdvės gylį. Mūsų akys regi tik dvimatį vaizdą, tačiau šie vaizdai smegenyse yra taip gudriai apdorojami, kad plokšti paveikslai paverčiami trijų matmenų vaizdu. Mūsų akys yra maždaug 5 cm atstumu viena nuo kitos, todėl jos abi pasaulį mato kiek kitu kampu. Signalai iš abiejų akių sulyginami smegenyse, pastebimi subtilūs skirtumai, o tuomet vaizdai iš abiejų akių sujungiami į trijų matmenų vaizdą. 

Kokia gi yra akies sandara? Ji yra gana sudėtinga, turinti daug dalių. 

Tinklainė yra padengta šviesai jautriais receptoriais. Ji yra pigmentuota, kad šviesa nebūtų išsklaidyta ir būtų aiškus vaizdas. 

Regos nervas - iš tinklainės signalai į smegenis keliauja regos nervu - iš daugybės skaidulų sudarytų nervu, kuris jungiasi su akies galu. 

Rainelė - tai žiedinis raumuo, kontroliuojantis vyzdį, jo dydį: kai šviesu, jis susitraukia, tamsoje išsiplečia. 

Vyzdys - tai angelė, pro kurią šviesa gali pasiekti akies galą. 

Lęšiukas atsakingas už šviesos fokusavimą. Jis gali keisti išgaubtumą, sufokusuoti toli arba arti esančius objektus. 

Krumplynas - tai audinys apie lęšiuką. Jame yra raumenys, kurie gali keisti lęšiuko išgaubtumą. 

Ašarų liaukoje gaminamos ašaros, kurios išsiskiria vidiniame akies kampe. Ašaros padeda išlaikyti akies paviršių švarų ir sveiką. 

Odena - tvirta balta membrana, padedanti išlaikyti sferinę akies formą. Ji dėl savo išvaizdos dar yra vadinama "akies baltymu". 

Ragena - vyzdys ir rainelė yra padengti tvirta, peršviečiama membrana, kuri atlieka apsaugos funkciją, taip pat padeda fokusuoti. 

Fovea sritis - akies gale esanti įduba turi daugybę šviesos receptorių. Ji yra atsakinga už aiškų centrinį regėjimą. 

Akloji dėmė irgi svarbi. Toje vietoje, kur regos nervas jungiasi su tinklaine, nėra šviesos receptorių, todėl susidaro akloji dėmė. Vadinasi, regėjimo lauke yra nedidelis plotelis, kuriame nieko nematome. 

Antakiai - lankas, padedantis apsaugoti akis nuo kaktos bėgančio prakaito. Antakiai jį nukreipia į veido šonus. 

Blakstienos ne tik gaudo dulkes, bet ir yra jautrios tarsi katės ūsai. Net menkiausias netikėtas prisilietimas prie jų sukels prevencinį mirktelėjimą. 

Akis saugo keletas apsauginių sluoksnių. Jas supa kaulas, o nuo sukrėtimų akis saugo raumeninių ir jungiamųjų audinių sluoksniai. Priekyje akis drėkina ašaros, o nešvarumus nuolat valo akių vokai. Be to, blakstienų ir antakių plaukeliai gaudo įvairius nešvarumus, kurie galėtų patekti į akį. 

Pagal užsienio spaudą parengė 

Antanas MONKEVIČIUS