LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vaclovas AREIMA

SAU 

Gimiau ašai ankstyvą rudenį, 

Kai sirpo kekės putino, 

Kai gervių klyksmas gamtą liūdino, 

Rytus kai gaubė ūkanos. 

Ėjau per margą lapų šnaresį, 

Svaigau žieduos pavasarių, 

Klajojau nežinioj aptemusioj 

Ir žiemą laukiau vasarų... 

Plaukiau ir jūromis, ir upėmis, 

Lipau į kalnus mėlynus - 

Išbučiavau daugybę lūpų aš - 

Bijojau pasivėlinti. 

Todėl į priekį spėriai yriausi, 

Atgal nesidairydamas - 

Žinojau, kad numirusiems 

Jau nebebūna rytdienos. 

Einu aš giriamas ir peikiamas, 

Nors klupdamas, bet nesustodamas 

Ir baigsiu ten kelionę laikiną, 

Kur baigiasi žinojimas. 

MOTINAI 

Pavargus saulelė jau žemę apleido, 

Žvaigždutės sumirgo skaisčiau, 

Užsidengė šydu gamta savo veidą - 

Aš vienas prie lango mąsčiau... 

Žvelgiau į tamsoje pranykstantį kelią 

Ir laukiau pareinant mamos. 

Nyku ir baisoka man buvo trobelėj, 

Nes trūko čia jos šilumos. 

Bet štai prabolavo skarelė pro langus, 

Smarkiau ėmė plakti širdis, 

Ir žingsniai pažįstami, nuostabiai brangūs, 

Pripildė džiaugsmu man akis. 

Tarytum šviesiau pasidarė trobelėj - 

Nykumas pradingo iš jos, 

Ir virto jaukiu čia kiekvienas kampelis, 

Sušildytas meile mamos. 

Ta meilė karštesnė mums esti už saulę 

Ir nuostabūs jos spinduliai, 

Nes nėra vietelės šitam mūs pasauly, 

Kurios nepasiektų jinai. 

ŽIEMA 

Tyli naktis ir snaigės krinta, 

Ir miega miškas tolumoj. 

Kur daugiau rasi tokią rimtį, 

Jeigu ne žiemą Lietuvoj. 

Mintim per sniegą susimąstęs 

Brendi vėl vaikišku žingsniu 

Ir nežinai, ką nori rasti 

Slapčia pasprukęs iš namų. 

Brendi ir tiek, nes brist patinka. 

Dar daug, oi, daug ko nežinai... 

O snaigės krinta, krinta, krinta 

Ir, rodos, bus taip amžinai... 

NEMENININKUI 

Manajam pasauly 

Kiti vėjai pučia 

Ir paukšteliai gieda 

Ten visai kitaip. 

Daug kas nepritinka 

Įprastinei būčiai - 

Net ir žvaigždės žiba 

Ten visai ne taip. 

Įprastinės spalvos 

Ne kaip tau atrodo, 

Nes manoji žemė 

Kita iš esmės. 

Nors užaugom mudu 

Ir po vienu stogu, 

Tačiau gaivą geriam 

Iš kitos versmės. 

GAL 

Gal yra pasaulis kitas, 

Gal kitaip jis sutvarkytas, 

Bet kol čia gyvens žmogus, 

Niekados kitaip nebus. 

Čia jie pjausis, čia jie riesis, 

Pasirieję vėl mylėsis, 

Degins, griaus ir vėl statys, 

Jei ne Jonas, tai Stasys. 

Ir ateitimi šviesiausia 

Jie visi tikės švenčiausiai. 

Kartų kartos padės šaukštus, 

Tokiai aušrai neišaušus, 

Nes kol čia gyvens žmogus, 

Kaip jau buvo, taip ir bus. 

PAVARGAU AŠAI NUO MEILĖS 

Pavargau ašai nuo meilės, 

Oi, kaip pavargau! 

Lyg savos jaunystės gaila, 

Lyg kažko daugiau. 

Gal atostogų paimti, 

Nemylėt, ir tiek. 

Protas kiša šitą mintį 

Širdžiai - ne vis tiek. 

Jai tuksėti kažkam reikia, 

Reikia ir gana. 

Kas kad ne vieta, ne laikas - 

Širdžiai ne bėda. 

Pasiduoda jai ir protas - 

Meilė ne niekai, 

Taip, matyt, likimo duota, 

O mes - jo vaikai. 

Pavargau ašai nuo meilės, 

Pavargau išties, 

Bet aplink mergaitės dailios 

Aš - ne be širdies. 

TIK SVEČIAI 

Pasakysiu jums stačiai, 

Mes čia esam tik svečiai. 

Ir kai pasibaigs puota, 

Mes paliksim žemę tą. 

Tad nekaupkit jokio lobio - 

Su savim vis vien to grobio 

Pasiimti negalėsit, 

Tik labiau dėl to kentėsit. 

Dar jum primenu stačiai - 

Būkite geri svečiai: 

Valgykite su saiku 

Ir išeikite laiku...