ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Alvydas VALENTA

"ZELVOJE" VASARAI BAIGIANTIS

Jeigu kas nors rugpjūčio 26 dienos rytą būtų netyčia užklydęs į daugeliui žurnalo skaitytojų gerai žinomą "Zelvą", visai pagrįstai būtų galėjęs pamanyti - dūzgia lyg bičių avilys. Dažnai tokiais atvejais dar pridedama "lyg suerzintas bičių avilys", tačiau šįsyk šis epitetas mažiausiai tinka. Nebuvo jokios priežasties ką nors erzinti ar suirzti patiems. "Avilio" gyventojai dūzgė skatinami jaunatviško entuziazmo, noro pažinti, suprasti, surasti. Paskutinę rugpjūčio savaitę "Zelvoje" buvo dvi stovyklos: organizacijos naujokams "Aktyvus LASS - aktyvus visuomenėje" bei kompiuterinio raštingumo. Pastarąją ateityje gal tiksliau reikėtų vadinti informacinių technologijų stovykla, nes tie, kurie joje dalyvavo, kompiuterinio raštingumo pagrindus jau seniai yra išmokę ir perpratę, - stovyklos dalyviai aptarinėjo, testavo naujausias kompiuterių ir išmaniųjų telefonų programas, dalijosi patirtimi apie darbą su naujausiomis informacinėmis technologijomis. Jeigu prie visos šios šaunios kompanijos dar pridėsime "Naujojo teatro" žmones, tarp kurių yra ir nemažai aklųjų ir kurie tuo metu "Zelvoje" rengė kūrybinę stovyklą, tai bus daugmaž toks vaizdas, kokį galėjai pajusti ir pamatyti rugpjūčio 26 dienos rytą netikėtai atsidūręs "Zelvoje": visi eina, skuba, diskutuoja, repetuoja, visi kažką veikia, planuoja. 

Kur veda geltonos linijos? 

Rugpjūčio 26 dienos rytas "Zelvoje" prasidėjo kiek nelauktai - teritorijos apėjimu, apžiūrėjimu ir svarstymais, kaip ją geriau pritaikyti aklųjų, ir ypač silpnaregių, poreikiams. Daugelis šią poilsiavietę pažįsta kaip savo penkis pirštus, daugelis joje ilsėjosi ir dar ilsėsis, tačiau tie, kas poilsiavietės nepažįsta, kas joje lankosi pirmą ar antrą kartą (daugiausia tai jaunimas), gerokai nustemba, kad ji visai nepritaikyta silpnaregiams. Būtent silpnaregiams, o ne akliesiems - nėra ryškių (rekomenduojama geltona spalva) įspėjamųjų linijų, specialiai pažymėtų pirmų ir paskutinių laiptelių, juo labiau, kad tai nėra nei didelės investicijos, nei daug jėgų ir laiko reikalaujantis darbas. Tiek poilsiautojai, tiek stovyklų dalyviai UAB "Liregus", kuriai priklauso "Zelva", vadovams turėjo ir daugiau pageidavimų: kai kur įrengti papildomus turėklus, šiek tiek pataisyti, kai kur papildomai užtverti tiltelius, kad nematantis ar silpnai matantis žmogus užsimiršęs ar neteisingai susiorientavęs nenužengtų į vandenį. Visi pageidavimai buvo geranoriškai išklausyti ir netrukus turbūt bus įgyvendinti, nes manyti priešingai neturime jokio pagrindo. Tačiau pokalbis apie geltonas linijas, nepažymėtus pirmuosius laiptelius ir kitas smulkmenas išryškino kitus dalykus, kuriuos čia aptarsime tik probėgšmais, tačiau kuriems ateityje būtina skirti daugiau dėmesio ir laiko. 

"Zelvos" poilsiavietės priežiūra, eksploatacija, poilsio organizavimas ir visos su tuo susijusios išlaidos gula ant UAB "Liregus" pečių. Jos direktorius Leonas Kirkilovskis gali ilgai ir nepavargdamas pasakoti, kaip įmonė šią poilsiavietę tvarko, kiek kasmet į ją investuoja (šiais metais taip pat vyko remonto, teritorijos tvarkymo, apželdinimo darbai), tačiau akivaizdu, kad viena pati įmonė savo lėšomis gali nuveikti nedaug, o pati poilsiavietė jai nuostolinga. Nekilnojamąjį turtą padaryti nenuostolingą yra vienintelis būdas - reikia jį "įdarbinti", mūsų atveju - poilsiavietę išnuomoti. Įmonė taip ir daro: poilsiavietę nuomoja vaikų vasaros stovykloms, įvairioms šventėms, sambūriams. Šiek tiek užsidirba ir iš čia vykstančių LASS rengiamų seminarų ar stovyklų, bet tai - lašas jūroje, jokiu būdu nepadengiantis visų įmonei tenkančių išlaidų. Taigi poilsiavietė nuomojama, ir tai yra visiškai racionalu. Ne visai gerai tai, kad visa jos išlaikymo našta gula ant vienos įmonės pečių ir kad mūsų organizacijos nariams ji prieinama tik mėnesį su visais čia vykstančiais renginiais, seminarais, sporto stovyklomis, geriausiu atveju - du mėnesius per metus. Apie tai, kad "Zelva" turėtų būti skirta organizacijos poreikiams ne tik vieną ar du vasaros mėnesius, kalbėta jau prieš 20 metų, gal dar anksčiau - paskutinėmis amžiną atilsį Juozo Dzidoliko ar pirmosiomis Osvaldo Petrausko vadovavimo sąjungai dienomis. Deja, tos kalbos ir liko tik kalbos. "Zelvos" ateitis, jos eksploatavimo išlaidos, įvairiausios sąmatos - ne šio rašinio tema. Kada nors galėsime grįžti ir prie šių dalykų, bet svarbiausią žodį čia vis tiek turi tarti (arba ir toliau netarti) ne žurnalistai, o LASS centro taryba. Aišku, kad UAB "Liregus" viena, be finansinės pagalbos iš šalies, be kvalifikuotų investicinių projektų, nieko iš esmės pakeisti negalės ir toliau poilsiavietę nuomos. Tačiau akivaizdi ir kita reikalo pusė: LASS respublikinio centro vyriausiosios specialistės Audronės Jozėnaitės žodžiais, "ji nežinanti Europoje kitos aklųjų organizacijos, kuri turėtų poilsiavietę, savo nariams atvirą mėnesį ar du per metus". 

Technologijų pavilioti 

Pasivaikščiojimu po "Zelvą" rugpjūčio 26 diena prasidėjo, bet nesibaigė. Organizacijos naujokai ir senbuviai diskutavo apie jos ateitį, informacinių technologijų vietą neregio gyvenime aptarinėjo šios srities žinovai ir ekspertai. Kompiuterinio raštingumo stovyklai pasibaigus LASS respublikinio centro informacinės aplinkos specialistas Arvydas Juchna sakė: "Daugiausia dėmesio skyrėme naujajam lietuvių kalbos sintezatoriui "Liepa". Daugelio jį testavusiųjų ir su juo dirbusiųjų vertinimai palankūs - turime geriausią iki šiol sukurtą lietuvišką kalbos sintezatorių. Dirbant išryškėjo keletas naujojo sintezatoriaus netikslumų ir trūkumų, pavyzdžiui, ne visai tvarkingai veikia su 64 bitų "Windows" operacine sistema. Nors formaliai projektas baigėsi, tačiau su sintezatoriaus kūrėjais bendrausime ir ateityje - tikimės, kad pavyks tuos trūkumus pašalinti. Nemažai dėmesio skyrėme išmaniesiems telefonams. Egzistuoja daugybė įvairių akliesiems reikalingų ir naudingų šiems telefonams skirtų programų - vienas žmogus net labiausiai norėdamas visko neaprėps ir nežinos, todėl pasikeitimas nuomonėmis ir patirtimi buvo naudingas visiems. Stovykloje dalyvavo kompiuterinio raštingumo lektoriai, mokantys kitus neregius dirbti su kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais. Jų patirtis taip pat labai įdomi ir naudinga. Aiškėja, kad grupinis neregių mokymas naudotis informacinėmis technologijomis nėra efektyvus. Labiausiai pasiteisina individualus mokymas." 

Tarp šios stovyklos dalyvių - tiek informacinių technologijų senbuviai, tiek ir jaunimas. Štai Artūras Lenkšas su kompiuteriais draugauja jau dvidešimt metų. Jis buvo vienas pirmųjų neregių, perpratusių jų paslaptis: "Buvau jau baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, apsigynęs magistro laipsnį, kai vėl sėdau į mokyklos suolą ir Vilniuje pradėjau profesines teksto rinkėjų kompiuteriu studijas. Tuomet tai buvo kažkas nauja ir nesuprantama švietimo valdininkams, todėl buvo nesklandumų, trikdžių. Tiksliai tų dalykų nežinau, bet kažkam buvo labai neįprasta, kad aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus nori mokytis pagal žemesnio lygio programą. Gavau gerus pagrindus, toliau reikėjo skaityti, domėtis pačiam." 

Regimantas Ratkevičius ir Gintautas Gečas priklauso jaunajai neregių kartai. Kaip ir reikia tikėtis, abu jie informacines technologijas gliaudo kaip patyręs riešutautojas riešutus. Abu gerai perpratę ne tik kompiuterių, bet ir išmaniųjų telefonų galimybes. 

"Nuo vaikystės domėjausi technika, - pasakoja G. Gečas, - būtinai viską pats turėdavau išmėginti, pačiupinėti. Pirmąjį kompiuterį tėvai nusipirko, kai man buvo devyneri ar dešimt metų, - tada viskas ir prasidėjo. Iš kažkur sužinojau, kad yra kalbos sintezatorius, kad neregys, juo naudodamasis, pats gali dirbti su kompiuteriu. Pradėjau mokytis, domėtis. Informacinės technologijos man yra viskas - ir darbas, ir pomėgis, ir laisvalaikis. Kaip IT specialistas, dirbu su visomis, neregių ir silpnaregių bendravimą su kompiuteriu palengvinančiomis programomis - ekrano skaitymo, teksto didinimo. Aklieji vis dažniau ir geriau naudojasi ir išmaniaisiais telefonais, planšetiniais kompiuteriais. Čia galimybių dar daugiau: autobusų ir troleibusų tvarkaraščiai, socialiniai tinklai, teksto, spalvų, objektų atpažinimo, navigacijos programos - viskas vienoje vietoje." 

Apie informacines technologijas, jų reikšmę neregio gyvenime galima kalbėti ilgai ir nenuobodžiai. Kiekvienas kalbintas stovyklos dalyvis turėjo ką pasakyti, kiekvieno patirtis įdomi, pamokanti, įkvepianti. Visų pasakojimuose galima įžvelgti tam tikrą panašumą: visi mokykloje ar specialiuose kursuose gavo pirmuosius pagrindus, o paskui patys domėjosi, ieškojo reikalingos informacijos, bandė, klydo, eksperimentavo. Kitaip sakant, nesitenkino minimaliomis žiniomis, formaliais įvertinimais - norėjo žinoti ir sugebėti daugiau ir geriau! Tuo turbūt jaunoji karta ir skiriasi nuo mūsų, vyresniųjų. Pagaliau taip ir turi būti - blogas mokinys, jeigu nepraauga savo mokytojo, bloga ateinanti karta, jeigu velkasi vyresniesiems iš paskos. Laimei, turime priešingą variantą!