SUKAKTYS

Vytautas GENDVILAS

ŠIRDĮ ATIDUODU MOKINIAMS

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC) švenčia keturiasdešimties metų sukaktį. Žmogaus amžiumi matuojant, tai lyg ir gyvenimo pusiaukelė. Mokymo įstaigų gyvavimo matais - lyg ir graži vaikystė. Kartomis matuojant, būtų apie trys su puse moksleivių kartų. Beveik keturiems šimtams žmonių - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras - įstaiga, kurioje jie mokėsi ir įgijo vidurinį išsilavinimą, gavo brandos atestatą. 

Iš tiesų jubiliejų švenčia ne LASUC, o aklųjų ir silpnaregių mokykla. Būtent iš jos ir išaugo 1994 metų vasario 1 dieną sukurtas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras. Galop centras mokyklą "prarijo" ir ji tapo gimnazijos skyriumi. 

Šiandien Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras - tai sudėtinga struktūra su gausybe skyrių ir institucijų. Pagrindiniai skyriai yra tokie: gimnazijos, neformaliojo švietimo ir socializacijos, švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo, specialiojo ugdymo, informacijos, ugdymo aprūpinimo. Centras turi ir savivaldos organų: centro, mokinių ir tėvų tarybas. Centre šiais metais mokosi 96 mokiniai. Juos moko 28 mokytojai. Nuo 1990 metų sausio mėnesio Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui vadovaujanti direktorė Angelė Daujotienė sako, kad šios mokymo įstaigos absolventai beveik visi mokslus tęsia toliau, o apie 70 proc. abiturientų įstoja į aukštąsias mokyklas. Taip yra dabar. O kaip viskas prasidėjo, kaip ši mokykla atsirado? 

Kiekvienas LASUC dirbęs ar mokęsis parašytų savą šios įstaigos istoriją. Vienų istorija būtų linksmesnė, kitų - gal ir liūdnoka. Nuo žmogaus priklauso. Tačiau laikui bėgant istorija lieka tokia, kokią ją įvykių liudininkai įamžino žurnaluose, knygose, įrašuose, nuotraukose. 

Buvusių centro direktorių Vytauto Jankūno, Juozo Petkevičiaus ir Aloyzo Opulskio gyvų jau nėra. Todėl jų prisiminimų neišgirsime. Nėra ir mokyklos kūrėjų Antano Jonyno, Antano Baltramiejūno, Mykolo Poznansko ir kitų aktyvių to meto Lietuvos aklųjų draugijos žmonių. Belieka pasikliauti tuo, kas liko knygose, spaudoje. 

Ilgametis Lietuvos aklųjų draugijos pirmininkas Mykolas Poznanskas savo knygoje "Tu mano rūpestis ir skausmas" prisimena, kad Lietuvos aklųjų draugijos centro valdyba, vadovaujama jos įkūrėjo Antano Jonyno, kreipėsi į Vyriausybę, kuri 1963 metais birželio mėnesį leido Lietuvos aklųjų draugijos lėšomis Vilniuje statyti aklųjų mokyklą. "Buvo įtakingų asmenų, kurie dėl įvairių priežasčių nenorėjo, kad mokykla būtų statoma Vilniuje. Šie žmonės siūlė Ukmergę, kitus Lietuvos miestus", - rašoma knygoje. Pirmiausia buvo paskirtas 13 ha žemės sklypas prie kelio į Molėtus, sukant į Žaliuosius ežerus. Ten, ant nedidelio ežerėlio kranto, ir turėjo iškilti būsimoji mokykla. Jau buvo paruoštas ir apgintas mokyklos projektas. Čia daug pasidarbavo Antanas Baltramiejūnas ir architektas Jasinskas. Paaiškėjo, kad projektas kainuos keturis milijonus rublių. Tiems laikams tai buvo dideli pinigai. Teko atsisakyti tos vietos. Pasirinkta Ateities gatvė. Atsisakyta dviejų gyvenamųjų namų ir pačios mokyklos šiokių tokių pagražinimų. Ateities gatvėje pigiau kainavo ir visi inžineriniai tinklai. Statybos kaina sumažėjo daugiau kaip 1,5 milijono rublių. Mokyklos dydis, palyginti su pirmuoju objektu, išliko toks pat. 

Nuo kalbų, teorijų ir projektavimo prie statybų pereita 1973 metais. Mokyklą projektavo tuometinis Miestų statybos projektavimo institutas. Projekto autorius - architektas Aloyzas Geibūnas. Statė Vilniaus statybos tresto dešimtoji valdyba. Ką tai reiškia ir kas per valdyba, žino tie, kas tada gyveno. O istorijoje užrašyta būtent taip. 

Sąmatinė objekto vertė - 1 mln. 798 tūkst. rublių. Daugiau kaip pusę lėšų mokyklai statyti davė Lietuvos aklųjų draugija. Kita lėšų dalis - iš Lietuvos TSR švietimo ministerijos. Ministerija skyrė limitus (kitaip tariant, davė leidimą) mokyklos inventoriui, baldams įsigyti. Tada buvo laikai, kai pinigų galėjai turėti, bet limitai buvo svarbiau. 

Statybos prasidėjo 1973 metų antroje pusėje. Mokykla buvo statoma šešių hektarų plote. Maždaug vieną hektarą užima pastatai. 

1975 metų rugsėjo 1 dieną Lietuvos aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje nuskambėjo pirmasis skambutis. Tačiau pirmieji ją pamatė kauniečiai moksleiviai gamybinės praktikos metu dar birželį atvykę patalkinti statybininkams. 

Mokykla įsikūrė gražioje vietoje - tarp dviejų miškelių ant kalnelio. Tai kelių pastatų kompleksas: klasių ir kabinetų korpusas, bendrabutis, sporto, aktų salės, dirbtuvės, valgykla, biblioteka, pagalbinės patalpos. Vietos atsirado ir mažai aštuoniolikos vietų ligoninei su septyniais kabinetais, skirtais gydytojams. Planuota, kad mokyklos bendrabutyje gyvens 300 moksleivių. Po metų pradėjo veikti darželis vaikams su regos negalia. 

Tada Ateities gatvė buvo užmiestis. Net miesto autobusai iki mokyklos nevažiavo. Nuo paskutinės autobusų stotelės reikėdavo gerą galą pėsčiomis paėjėti. 

Pasklaidę senus žurnalo "Mūsų žodis" numerius galite rasti Jono Šukio interviu su pirmuoju Lietuvos aklųjų ir silpnaregių internatinės mokyklos (tada taip vadinosi ši institucija) direktoriumi Vytautu Jankūnu. Jame V. Jankūnas teigia, kad į Vilnių persikėlė beveik visi senieji Kauno aklųjų internatinės mokyklos mokiniai, aklieji ir silpnaregiai, kurių regėjimo likutis iki 0,1 (Kaune manyta įkurti silpnaregių mokyklą. Pradžioje taip ir buvo). Renkant naujus mokinius Kauno mokyklai, dar apie devyniasdešimt "naujokų" komisija nukreipė į Vilnių. V. Jankūnas tada sakė: "Statybos kainavo daugiau kaip du milijonus rublių. Čia dirbs apie 250 darbuotojų, iš jų - 150 pedagogų. Šiemet turėsime 235 mokinius, paskirstytus į 24 klases. Jie eis į aklųjų, silpnaregių ir oligofrenų klases. Aukštesnėse paralelinių klasių nesusidaro. Jose mokysis tik aklieji. Didžiausias mokinių skaičius klasėse - dvylika. Mažiausias - šeši. Vidurinei mokyklai baigti reikės trylikos metų, dvylika klasių plius parengiamoji." 

V. Jankūnas minėjo, kad "sąjunginio techninės estetikos instituto Vilniaus filialo specialistai pastatų interjerą ir aplinką projektavo atsižvelgdami į aklųjų ir silpnaregių gyvenimo ir darbo specifiką. Koridoriuose, klasėse, miegamuosiuose - specialus išdažymas, specifinė grindų danga. Visur - aklajam ir silpnaregiui prieinami užrašai. Paveikslus, portretus galima ir apžiūrinėti, ir apčiupinėti. Takai irgi patogūs. Įdomiausia, ką architektai sumanė, - tai fontanas ir kvapų sodas, o fontane vanduo kris iš skirtingo aukščio." 

Nors mokykloje mokiausi nuo pirmųjų jos dienų, bet kvapų sode pasivaikščioti taip ir neteko, o fontano jau keli dešimtmečiai nėra. Tiesa, vandens jame pradžioje lyg ir buvo, bet po to visą trumpą gyvavimą stovėjo sausas. Nemačiau ir prie klasių žadėtos įrengti šviesos signalizacijos. Bet ir be jos tada mokytis buvo smagu. 

Statant mokyklą galvota ir apie profesinį mokymą - mat tuo metu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos įmonės planinės ekonomikos sąlygomis darbo duodavo dideliam būriui aklųjų ir silpnaregių. Todėl profesinis ruošimas planuotas mokyti visose klasėse po dvi valandas per savaitę. Manyta turėti moderniai įrengtą gamybinio mokymo korpusą su keturiais cechais - medžio, metalo, plastmasinių dirbinių ir kartonažo. Kažkas panašaus buvo. Darbo patirtimi galėjo pasinaudoti tie, kurie mokslus baigdavo po devynių klasių ar nebaigdavo vidurinės mokyklos. 

Planuota, kad mokykloje dėstys aštuoni aklieji ir silpnaregiai pedagogai. Šiandien LASUC dirba dvylika aklųjų ir silpnaregių. 

"Mūsų žodžio" korespondentas Jonas Šukys vėliau rašė, kad pirmaisiais mokslo metais mokėsi 223 mokiniai ir buvo dvidešimt penkios klasės, mokykloje dirbo 78 mokytojai ir auklėtojai. 

Nuo pradžios iki šių dienų čia tebedirba Ona Dobkevičienė, Jonas Draugelis, Alfreda Jocienė, Dana Nemunytė, Danguolė Poznanskienė. Nuo rugsėjo su centru atsisveikino pedagogės Vida Šakočiūtė, Janina Puriuškytė ir virtuvės darbuotoja Bronislava Talačkaitė. 

1976 metais dvyliktą klasę baigė devyni mokiniai: Antanas Elvikis, Danutė Jusytė, Vaclovas Krugelis, Vytautas Kubilinskas, Stasys Oželis, Stasė Paliukaitė, Vitas Purlys, Pranas Puriuškis ir Dalia Vaitkevičiūtė. Abiturientų laidų išleista jau keturiasdešimt. Kukliausia laida buvo 1990 metais. Tada LASUC baigė Asta Variakojytė. Gausiausia buvo 1983 metų abiturientų laida. Jų buvo 18. Be jau paminėtų abiturientų, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą baigė ir daugiau nei 150 specialiųjų klasių moksleivių. 

Iki 1985 metų rajone, kuriame įsikūręs LASUC, jokių pastatų statyti neplanuota. Pradžioje už miškelio atsirado - tada ji taip vadinta - profesinė technikos mokykla. Po to miestas ėmė po truputėlį artėti. Ukmergės plentas tapo autostrada. Namai vis artėjo ir artėjo. Dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras yra mieste. Aplink jį - gyvenamieji namai, parduotuvės, įstaigos. Pro šalį dieną naktį zuja automobiliai. Buvusios ramybės ir tylos čia galima ieškoti tik vidurvasarį, kai ir mokiniai, ir miestelėnai išsiskirstę atostogų. 

Centras per keturiasdešimties metų istoriją turėjo keletą pavadinimų. Istorijoje yra ir toks įrašas: "Siekdami įamžinti Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo, rašytojo Antano Jonyno atminimą, Lietuvos KP centro komitetas ir Lietuvos TSR ministrų taryba nutarė Antano Jonyno vardu pavadinti Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklą internatą ir toliau ją vadinti Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykla internatu." Daug kas centre keitėsi, kaip keitėsi ir pats gyvenimas. Keitėsi santvarkos, mokymo koncepcijos, planai, mokymo būdai. Per tuos pasikeitimus pradingo ir Antano Jonyno vardas. 

Tada, praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, neregiui vaikui buvo vienas kelias - į Vilnių. Dabar jis gali rinktis: mokytis sostinėje arba bandyti integruotis į šalia namų esančią mokyklą. Gerai tai ar blogai - kiekvienam pačiam spręsti. Ir tais laikais buvo tokių, kurie centrą vadino "gefenge", vokiškai tai kalėjimo atitikmuo. Vokiška pravardė, matyt, todėl, kad "tvirtai" užsienio kalbos mokė vokiečių kalbos mokytojas Juozas Normantas. Centre ir praeityje buvo, ir dabar yra daug gerų pedagogų bei darbuotojų, kurie ne tik mokslo žinias į galvą deda, bet ir gyvenimo tiesų moko. Visą parą kartu gyvendami moksleiviai ir patys išmoksta bendrabūvio. 

Pirmasis mokyklos direktorius V. Jankūnas minėtame interviu žadėjo: "Mūsų mokykloje irgi kabės šūkis "Širdį atiduodu mokiniams". Ant kartono gabalo galima daug skambių frazių užrašyti. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro buvusių ir esamų moksleivių vardu noriu padėkoti visiems, kurie savo darbais atidavė širdį mokiniams. Noriu pasidžiaugti ir tais, kurie tą širdies dovaną sugebėjo priimti.