MUMS RAŠO

Mantas BRAZAUSKIS

VIEŠNAGĖ PIETŲ KORĖJOJE


Daug tūkstančių kilometrų skiria Seulą nuo Vilniaus. Taip toli buvau tik kartą, 2007 metais, kai lankiausi Kolorado Springse, JAV. Tada dar buvau "žalias" golbolo žaidėjas. Rudenį bus dešimtasis mano sezonas. 

Dar nesu dalyvavęs parolimpinėse žaidynėse, bet turėjau garbės padėti nacionalinei golbolo rinktinei iškovoti kelialapį į 2016 metų Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes. Kelialapiai buvo dalijami pasaulio žaidynėse šių metų gegužę - jos vyko Seule, Pietų Korėjoje. Šiame turnyre dalyvavo šešiolika vyrų golbolo komandų. Kelialapius išsidalijo komandos, užėmusios prizines vietas. Mūsų šalies rinktinė kelialapį į parolimpines žaidynes iškovojo turnyrą užbaigusi be pralaimėjimų ir pasipuošusi aukso medaliais. Bet ne varžybos šio straipsnio tikslas. Man svarbiau pasidalinti įspūdžiais iš Pietų Korėjos, o tiksliau - Seulo. 

Į kelionę leidomės ankstų gegužės septintosios rytą, žinojome, kad kelionė tęsis vos ne visą dieną. Golbolo komandą sudarėme: aš, Mantas Panovas, Justas Pažarauskas, Nerijus Montvydas, Marius Zibolis ir Genrikas Pavliukianecas, mūsų treneris Karolis bei jo asistentas Klaidas, gydytoja Dalia. Su mumis keliavo ir dziudo imtynininkas Osvaldas bei jo treneris. Osvaldo tikslas taip pat buvo kelialapis į parolimpines žaidynes. Pirmasis lėktuvas mus nuskraidino iki Rygos, vėliau - Paryžius ir Seulas. Kelionė truko maždaug dešimt valandų. Ją paįvairino filmai, muzika, radijas - visa tai įprasti dalykai šiuolaikiniame lėktuve kaip ir maitinimas - vakarienė bei pusryčiai. 

Seule buvome rytą. Pasienio poste dovanų palikome pirštų antspaudus, akių nuotraukas. Tai įprasta procedūra atvykus į Pietų Korėją iš kitų žemynų. Europiečiams reikėjo rodyti ir pasus. 

Po visų formalumų - kelionė autobusu į viešbutį. Oro uoste mus pasitiko savanorė. Ji lydėjo mus, padėjo visų varžybų metu. Taigi su Pietų Korėjos sostine tie, kurie geriau mato, galėjo susipažinti žvalgydamiesi pro langus. Miestą gaubė rūkas - Seule tai smogas, temdantis saulę. Dar nebuvau patyręs tokio įspūdžio: pakeli akis į dangų, bet saulės šviesa nėra tokia skaisti, kad norėtum užsimerkti. Smogas įprastas šio miesto gyventojams - mat Seulas Pietų Korėjos sostinė, čia daug gamyklų, tad dūmai, be jokios abejonės, neišvengiami. Seule - apie dešimt su puse milijono gyventojų. Akivaizdi grūstis, namai vienas šalia kito, ištįsę į aukštį. 

Pasiekę viešbutį, supratome: ir mes gyvensime šiokioje tokioje grūstyje, nors apgyvendinti buvome dviviečiuose kambariuose. Viešbutyje daug aukštų, bet kambariai nedideli. Buvo galima numanyti, kad bus gausybė elektronikos. Visus labiausiai pralinksmino tualetai. Sakyčiau, tikra prabanga bet kokiai sėdynei. Atsisėdi ant klozeto ir užtrunki ne todėl, kad skaitytum laikraštį ar panašiai leistum laiką atlikdamas gamtinį reikalą, o todėl, kad pasinaudotum galimybe išstudijuoti visas čia teikiamas funkcijas. Mūsų tualetuose "sėdimieji" aparatai turėjo atskirą valdymo sistemą, t.y. pultelį su ne vienu mygtuku. Kai kurių funkcijų perprasti nepavyko, tačiau kelios įsiminė. Buvo galimybė atlikus gamtinį reikalą ar prieš jį pasišildyti sėdynę. Buvo vėdinimo funkcija - spustelėjus mygtuką iš klozeto ima pūsti vėjelis. Beje, tokie išmanieji tualetai gali nuplauti tavo sėdynę, dargi galima rinktis ne vieną srovelę. Kambarys išmanumu nuo tualeto neatsiliko: televizijos pulteliu buvo galima ir kanalus perjungti, ir šviesas kambaryje reguliuoti, ir valdyti kondicionierių. Liftai viešbutyje pritaikyti ir akliesiems - ne tik dėl to, kad balsas praneša, kelintame aukšte liftas stoja, bet ir dėl mygtukų, kuriais liftas nukreipiamas į norimą aukštą. Skaičiai ant mygtukų užrašyti brailio raštu. 

Labai nemažai Seulo šaligatvių pritaikyti akliesiems kaip šaligatvis Vilniuje prie aklųjų bibliotekos. Dažnai į varžybų patalpas keliaudavome autobusu, bet teko keliauti ir pėsčiomis, pavyzdžiui, anksti rytą, kai norėdavome geriau atsibusti ir pradėti apšilimą kur kas žvalesni. 

Kiekvienam iš mūsų greičiausiai malonu, kai mumis kas nors rūpinasi, saugo ir kitaip užtikrina gerovę. Viešėdamas Seule patyriau tokio rūpinimosi perteklių. Regis, žaidynių organizatoriai tikrai norėjo, kad delegacijoms viešnagė Korėjoje prilygtų buvimui savuose namuose. Savanoriai žaidynių metu tarsi prilipo prie sportininkų, stengėsi padėti jiems visur ir visada, nepalikti jų vienų nė minutės. Laikas jiems buvo toks brangus, koks brangus yra gintaras, kurį išmeta Baltijos jūra. Drįsčiau teigti - viską varžybų metu darėme minutės tikslumu: keliavome į rūbines, ėjome apšilti, na, ir visa kita buvo taip pat laiku. Savanoriai laikėsi nustatyto grafiko taip skrupulingai, jog, baigę darbus ir anksčiau galėję grįžti į viešbutį, vis dėlto lūkuriuodavome iki sutarto laiko ir mes. Likus kelioms dienoms iki varžybų, po akių patikrinimo iki nustatyto vykti į viešbutį laiko liko gal daugiau nei pusvalandis. Jį pralaukėme, nes vairuotojas niekaip nesutiko važiuoti anksčiau - neleido "bosas". Apimti nevilties, jog galime netekti vakarienės, ėmėmės visokių priemonių. Buvo išbandytas autobuso mikrofonas, apžiūrėta vairavimo sistema. Apskritai savanoriai, ir ne tik jie, į "bosą" kreipdavosi nuolat. Mūsų savanorės vardas buvo Kim Kiun. Ji sėdėdavo rūbinėse su mūsų komanda, kartais gaudavo iš mūsų kokių darbelių - tada pasišalindavo. Mergina buvo tokia tyli, jog nepamačius jos sėdinčios buvo galima pamiršti ją esant. Kim Kiun turėjo ir greitas kojytes bei gerą klausą: pakvietus tuoj pasigirsdavo greiti žingsneliai, nuostabus "labas", ištariamas maloniu balsu. Ilgai netruko ir Kim Kiun savo kolegas išmokė sveikintis lietuviškai. Mes taip pat sužinojome, jog ši korėjietė yra lankiusis Lietuvoje - čia praleido nemažai laiko studijuodama. Komandos nariai, lankęsi Kinijoje, teigė, jog ir toje šalyje savanorių apsauga buvo beveik tokia pati. O grįžtant prie geros klausos ir reakcijos bei rūpestingumo, bandėme pasvajoti apie tokias žmonas, rūpestingas ir mielas. Nemanome, jog lietuvaitės žmonos negali būti tokios - tiesiog, kai yra gerai, tada pagalvoji, kad gali būti dar geriau... 

Man, mėgstančiam muziką, taip pat rūpėjo šiek tiek pažinti korėjietišką muziką. Visas pasaulis žino atlikėją Psy ir jo dainą "Gangnam style". Koks paradoksas - viešnagės metu neteko jo girdėti. Daugiausia girdėdavau popmuzikos. Nevengiama čia ir anglų kalbos. Dainose - nuolat dvikalbystė. Nelabai aišku, kas dominuoja - anglų ar gimtoji kalba. Įstrigo kelios dainos, kurias pavyko susirasti grįžus namo. 

Likau patenkintas ir maistu. Viešbutyje buvo nemažai skanių dalykėlių - tai ryžiai, makaronai, azijietiški koldūnai, sriuba su žuvų ikrais. Įsiminiau kelis užkandžius ir patiekalus, kurie mano iki viešnagės nebuvo ragauti. Toks užkandis buvo tešloje pagamintos žuvies spurgos, jau minėta sriuba, šalti spagečiai, beje, gana aitroko skonio. Tokie buvo ir azijietiški koldūnai. Ir apskritai, aitresnių prieskonių ten netrūko. Pietūs kiekvieną dieną buvo beveik vienodi, gaudavome sausus davinius. Pagrindinis patiekalas buvo viena per pusę perpjauta tortilija, į kurią gamintojai kišo, matyt, viską, kas tilpo ar buvo po ranka. Čia taip pat sužinojau, jog bulvių košė gali būti ir saldi, ir su svogūnais. Iš tiesų buvo ir įdomu, ir skanu. 

Dar vienas nepamirštamas įspūdis - žaidėme arenoje, kurioje telpa apie aštuoni tūkstančiai žiūrovų. Pamenu, kai įžengėme į ją, mintyse net švilptelėjau. Stovėjau aikštėje, apšviestas stiprių šviesų iš lubų, netoli jų kabojo ir didžiulis ekranas. O, svarbiausia, šonuose - daug erdvės, kuri buvo skirta žiūrovams. Tai buvo kažkas didinga. Didžiulėje arenoje vyko ir atidarymo ceremonija: sportininkai sėdėjo arčiausiai scenos, žiūrovai plojo tribūnose visiems, kurie pagal eiliškumą žygiavo, juos sveikino, pristatydavo savo šalį. Ceremonijoje skambėjo daug kalbų. Jas vainikavo nuostabus choro pasirodymas, palydėtas fejerverkais. 

Uždarymo ceremonijoje būti neteko, tuo metu autobusu riedėjome į oro uostą, lydimi nuostabiosios pagalbininkės Kim Kiun. Kelionė atgal neprailgo. Nesvarbu, jog Amsterdame reikėjo lėktuvo į Vilnių laukti apie aštuonias valandas. Laiką "prastumti" padėjo kortos, kava ir gera nuotaika bei bendravimas. Taigi, namo parsivežėme ne tik auksą, bet ir gerų įspūdžių bei žaislinius žaidynių talismanus, kurie dar ilgai primins viešnagę Pietų Korėjoje. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]