NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

KAI KALBA KŪNAS


Kūno kalba. Šokančios porosMalonumas ar iššūkis 

 

Praėjo aštuoneri metai, kai 2008-ųjų vasarą "Zelvoje" pirmą kartą buvo surengta stovykla "Kūno kalba - kelias į sėkmę". Jau stovykloje tiek jos dalyviai, tarp kurių buvo ir šių eilučių autorius, tiek organizatoriai suprato, kad kūno kalba neregiui yra žemė, kurioje atradimai, nusivylimai ar bent jau nuotykiai laukia kiekviename žingsnyje, ir kad vienu ne visos savaitės trukmės projektu čia nedaug ką nuveiksi. Kūno kalbos stovyklos pradėtos rengti kasmet, į jas buvo kviečiami nematantys ar labai silpnai matantys žmonės iš įvairių Lietuvos regionų. Stovykla netruko išpopuliarėti ir tarp pačių neregių.  

Šiais metais rugpjūčio mėnesį "Kūno kalba" vyko jau aštuntą kartą, kaip paprastai "Zelvoje", toli nuo miesto šurmulio. Priešingai nei ankstesniais metais, šiemet "Kūno kalba" vyko ne penkias, o septynias dienas. Ilginti stovyklą galutinai apsispręsta po praėjusių metų, tačiau, pačių dalyvių nuomone, septynios dienos - irgi per trumpas laikas, kad išmoktume ko nors nauja ar bent perprastume svarbesnius dalykus. Bet kol kas turime tai, ką turime.  

Savaitę laiko žmonės iš visos Lietuvos mokėsi įvairių judesių, improvizavo, vaidino, kūrė, šoko, eksperimentavo su savo kūnais, mokėsi juos atpalaiduoti, gilinosi į įvairias kūno kalbos subtilybes. Grupė buvo margo amžiaus ir gyvenimiškos patirties: vieni stengėsi perprasti elementarias tiesas, kiti, jau turintys ne tik gyvenimo, bet ir scenos patirties, tam tikrus dalykus šlifavo, gludino ar tiesiog ieškojo atsakymo į jiems svarbius klausimus. 

"Kūno kalbos" stovyklų pradininkė - buvusi LASS respublikinio centro darbuotoja Danutė Cidzikienė, nuo 2012 m. prie projekto prisijungė dabartinė jo vadovė teatro mokytoja Lina Puodžiūnienė. Jos su choreografe, judesio mokytoja Ilona Pocevičiūte antri metai iš eilės ir vadovauja stovyklai. Darbas vyko dviem svarbiausiomis kryptimis: L. Puodžiūnienė mokė kūno kalbos abėcėlės, gestų reikšmių, meno improvizuoti, bendrauti, klausytis ir išgirsti partnerį. Jos vadovaujami stovyklos dalyviai kūrė pačias įvairiausias situacijas bei istorijas, vaidino etiudus, kurių tikslas - praktiškai parodyti, ką mums ar mūsų partneriui liudija mūsų kūnas. I. Pocevičiūtė kiekvieno dalyvio kūno galimybes siekė atskleisti per judesį, šokį. Stovyklos pabaigoje šoko net tie, kurie niekada anksčiau nešokdavo. Bet neužbėkime įvykiams už akių. Stovyklos "kasdienybė": į priekį pakviečiami du ar daugiau savanorių, užduotis - papasakoti bet kokią istoriją kiekvienam ją tęsiant po vieną žodį, po sakinį ar po sakinį, prasidedantį vis kita abėcėlės raide. Elementaru, vaikiška - pabandykite ir sužinosite! "Įsiklausykite, išgirskite, - sako vadovė, - esate svarbiausi ne jūs, bet jūsų partneris..." Grupės dalyviai gauna kitą užduotį: pamėginti įsivaizduoti bei perteikti aukšto statuso (savivertės) ir žemo statuso žmonių bendravimą bei kūno kalbos siunčiamus ženklus. Taip, jie skiriasi, nes skiriasi žmogaus pasitikėjimas tuo, ką sako ir ką daro! 

Jau pasibaigus stovyklai L. Puodžiūnienė pasakojo: "Dalyvaudama projekte ketvirti metai įsitikinau, kad teorija be praktikos nieko neduoda, todėl stovykloje daugiau dėmesio skiriame praktikai. Teorijų prirašyta daug ir žmonės apie jas gali pasiskaityti, tačiau, nepabandę vieno ar kito dalyko praktiškai, nieko gero neišmoks, tokių nepatikrintų įgūdžių nenaudos savo gyvenime. Neregio kūno kalba yra skurdi. Tai nėra joks atradimas ar naujiena. Žmogus, kuris nemato nuo vaikystės pasaulio, savo kūnu taip pat netransliuoja informacijos. Specialiai mokytis, savęs dresiruoti nereikėtų, nes vis tiek regintiesiems neprilygsi, bet kai kuriuos dalykus neregys turi žinoti ir gali sėkmingai taikyti gyvenime, profesinėje veikloje. Kūnas atpalaiduojamas tam tikrais pratimais, bandoma pajausti, kaip veikia viena ar kita emocija. Einant šiuo keliu galima pagerinti kūno kalbą, jo išraišką. Praplečiamas žmogaus suvokimas, ką jo kūnas gali. Daugelį žmonių situacija, kai reikia susitikti ir susigrumti su pačiu savimi, šokiruoja. Išeiti iš komforto srities ir patekti į diskomforto zoną visada būna labai nelengva. Todėl kiekvienais metais atsiranda žmonių, kurie pirmomis dienomis labai nuoširdžiai apgailestauja, kad pro poilsiavietę nevažiuoja viešasis transportas. Stovyklai baigiantis ne vienas iš jų sutiktų pasilikti "antriems metams". 

"Stovykloje stengiamės išeiti iš "narvo", į kurį mus kažkas, o gal dažniau patys save, uždarėme, - sakė I. Pocevičiūtė. - Žmonės patiki, kad gali šokti, gali judėti." 

Šiais metais stovyklos dalyviai net du kartus sulaukė svečių. Pirmą kartą tai buvo teatro režisierė Karolina Žernytė su savo aktoriais. Stovyklautojai trumpai tapo naujo režisierės kuriamo spektaklio dalyviais, kurių atmintį ir emocijas pažadina įvairūs daiktai. Įdomu tai, kad panašiais principais, kuriais dirba L. Puodžiūnienė, vadovavosi ir jaunoji režisierė - tai improvizacija, judėjimo ir judesių laisvė, žmogaus kūrybingumas čia ir dabar. 

Antrasis svečias - "Fenikso" choro "Chorų karuose" generolas Stano. Aplinkybės susiklostė taip, kad "Zelvoje" poilsiavo ir stovyklavo nemažai šio choro dainininkų. Todėl per stovyklos uždarymą "Feniksas" pateisino savo vardą - dar kartą atgimė iš pelenų, o jo generolas Stano "Kūno kalbos" dalyviams įteikė pažymėjimus, liudijančius dalyvavimą projekte ir išklausytą 84 valandų trukmės kursą. 

Ką mano apie stovyklą patys jos dalyviai? 

"Buvo labai svarbu įveikti savo kompleksus, peržengti savo ribas, kurios manyje atsirado turbūt dar vaikystėje arba dėl tam tikros patirties, visiškai priešingos nei tai, ką darėme šioje stovykloje. Mėgstu iššūkius, mėgstu juos įveikti!" (Jūratė Vizbaraitė). 

"Esu neregys, todėl kaip ir daugelis neregių, nematančių nuo vaikystės, turiu sunkumų dėl kūno laikysenos, gestikuliacijos, dėl atskirų gestų supratimo ir vartojimo. Pramokau gestų, kurių niekada anksčiau nežinojau ir nevartojau. Patiko improvizuoti, išsilaisvinti. Paprastai šokti nemėgstu, bet stovykloje šokau." Tai Justo Pilčiausko žodžiai. 

"Turiu dar vieną negalią - cerebrinį paralyžių. Nepaisydamas to, stengiuosi gyventi aktyvų gyvenimą, dalyvauju įvairiuose projektuose, lankau viešojo kalbėjimo klubus. Kaip socialiniam darbuotojui, žmogui, besidominčiam psichologija, naudinga buvo stebėti, kaip keičiasi į stovyklą atvykę žmonės, formuojasi komanda. Stovykla buvo naudinga visokeriopai: vienas įgytas žinias panaudosiu pats, kitas galėsiu perteikti žmonėms," - sako Martynas Vitkus. 

 

 

Kūno kalba. Suremtos galvosDiletantiški pamąstymai 

 

Rašinio pradžioje minėjau, kad dalyvavau pirmojoje "Kūno kalbos" stovykloje. Šiais metais atsirado galimybė joje dalyvauti dar kartą, todėl - vienas kitas palyginimas ar pastebėjimas. Pirmiausia į akis krinta tai, kad pirmoji ir aštuntoji stovykla viena nuo kitos mažai kuo skyrėsi: tie patys teatriniai savęs pažinimo metodai, judesio, šokio pamokos. Tai galėtų liudyti viena: pagrindinė darbo kryptis buvo aiški iš pat pradžių ir kažin ar ji galėjo, ar galėtų iš esmės keistis? Stovyklos laikas - iki praėjusių metų ji truko penkias dienas, o nuo šių metų - septynias. Penkios dienos - per trumpas laikas ko nors išmokti, septynios - ne ką ilgesnis. Koks galėtų būti optimalus laikas? Į šį klausimą atsakyti sudėtingiau. Tiems, kurie nedirba, galėtų būti kad ir trys mėnesiai, kurių, be abejonės, vienai stovyklai niekas negalėtų skirti, o tiems, kurie dirba, - gal 10 dienų (tiek trunka viena poilsio pamaina "Zelvoje"), gal dvi savaitės, gal savaitė vasarą ir savaitė rudenį kaip "Vasaros reabilitacijoje". Kaip ten bebūtų, septynios dienos geriau negu penkios, bet vietos ieškojimams čia dar yra. 

Jau pasibaigus pirmajai stovyklai, kalbėta apie tam tikros metodinės priemonės parengimą - turėtų būti apibendrinta patirtis, kūno kalbos mokymo ar mokymosi metodai, darbo kryptys. Deja, iki šiol tokia priemonė neišleista. O be reikalo! Kultūros centrų, būrelių vadovams ji galėtų būti tam tikras vadovas rengiant kūno kalbos pamokas ar kursus filialuose, bendruomenės ar dienos centruose ir nebūtinai vasarą, o patiems dalyviams - kaip tam tikras kūno kalbos pradžiamokslis ar greičiau jo konspektas. Čia bendrais bruožais turėtų būti aprašytos svarbiausios kūno padėtys, taisyklinga stovėsena, sėdėsena, eisena, dažniausiai vartojamos mimikos (šypsena, džiaugsmas, nepasitenkinimas, pyktis), labiausiai paplitusių gestų reikšmės. Vadovaudamasis vien šia priemone, žmogus savarankiškai kažin ar išmoks ką nors tikrai nauja, bet, pasiskaitęs, pabandęs namuose, į dienos centrą jis ateitų ar į kūno kalbos stovyklą atvažiuotų jau žinodamas ar bent suprasdamas, kas yra kūno kalba apskritai ir ko nori išmokti. Dabar gi ne vienas atvažiuoja neturėdamas menkiausio supratimo, kas toji kūno kalba ir ko jis čia mokysis. Rezultatas - lengvas šokas ir dvi ar trys dienos adaptacijos. Produktyviam darbui geriausiu atveju lieka trys ar keturios dienos. 

Paskutinis pastebėjimas - tiek pirmoji, tiek aštuntoji stovykla vyko uždarose patalpose. Ar nereikėtų jos organizatoriams pagalvoti apie išėjimą į lauką: praktines pamokas ūksmingose ir lyg tyčia šiam tikslui pritaikytose poilsiavietės terasose, juo labiau kad kiekvienoje stovykloje atsiranda dalyvių, kurių eisena, tiek einant su lazdele, tiek einant be jos, nėra taisyklinga. Jau nuo pirmosios stovyklos tapo aišku, kad kūno kalbos mokymas nėra orientacijos ir mobilumo mokymas. Tai skirtingos disciplinos, tačiau bendrų elementų galima rasti ir net labai nesunkiai. Žmogus gali daugmaž taisyklingai stovėti ar eiti kito vedamas, bet eidamas su lazdele - kūprintis, nuleisti ar pernelyg aukštai iškelti galvą ir pan. Kur jeigu ne kūno kalbos stovykloje jis galėtų suvokti, ką daro blogai ir kaip reikėtų daryti gerai? O tada jau pamokos su orientacijos ir mobilumo treneriu, savarankiškas darbas. Tiek būtų tų diletantiškų pamąstymų, po aštuonerių metų vėl atsidūrus linksmoje, nuotaikingoje "Kūno kalbos" stovykloje ir vėl savo kūną, lyg užsispyrusį nerangų asilą, privertus daryti tai, kas jam ne visada ir ne visai patinka. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]