LASS LITERATŲ KŪRYBA

Petras ZABITIS

AKLAS STRIELČIUS

(tęsinys) 

Vakaras buvo nuostabiai puikus ir šiltas. Dangaus aukštybėse šaudė blezdingos (kregždės). Apie ausis zirzė uodai. Oras pasidarė skambus ir tyras. Užsimetęs šautuvą ant peties, pasijutau esąs tikras strielčius (medžiotojas). Skubėdamas, gerai įsiklausydamas, žengiau takeliu tolyn nuo namų. Eidamas vamzdžius nukreipiau į varnas, kurios kranksėjo prie namų, prūde kurkė varlės ir joms parodžiau strielbą. Tyliai, vos girdimai, virš galvos prasklendė šikšnosparnis, ir tam mostelėjau šautuvu. Senose liepose storai ūbavo pelėda, ir jai atkišau vamzdžius. Pasijutau esąs lyg koks karalius - ką noriu, tą ir galiu nušauti. Priėjau lanką, miškelį, kur bulvės buvo netoli pasodintos. Einant arčiau bulvių keistų garsų daugėjo, nespėjau į visus nusitaikyti. Paupėje garsiai cirpė svirplys. Jam tikrai reikėtų švino paragauti. Jo įkandimas mirtinas. Taip sakė senoji Rupšienė. Jinai visoje parapijoje gerai žinoma žolininkė ir burtininkė. Artėjant prie miško, didėjo ir mano baimės jausmas. Kažkas netoli bulvėse sušlamėjo. Iš medžių pabaidyti pakilo ir suplasnojo naktiniai paukščiai. Krūmuose trakštelėjo sausšakė. Daugėjant keistų garsų didėjo ir mano baimės jausmas. O jeigu ten šernai ateina, ką aš su jais darysiu? Praradęs žadą tylėjau, gerai įsiklausiau - kriuksėjimo negirdėjau. Gerokai išsigandęs mažumą apsiraminau ir pasileidau risčiomis prie medžių. Pripuolęs prie storojo šermukšnio, greitai kopiau šakomis aukštyn ir atsisėdau ant storos šakos. Gerai įsiklausiau, nuvijęs šalin baimę apsiraminau. O dabar riestaknysliai ateikit čia. Aš jums parodysiu, kaip bulves knisti. Gerai įsiklausiau į nakties tamsą, bet negirdėjau tokių garsų, kokių man reikėjo. Na, visi gyvieji padarai naktį miegojo. Ramioje nakties tamsoje girdėjosi visokių šlamesių, ūkčiojimų, cypčiojimų, šiurenimų, krabždėjimų, kokių aš laukiau garsų - tų visai nebuvo girdėti. Ėmiau viską iš naujo gerai pergalvoti. Vietą pasirinkau neblogą. Kaip tik pro šermukšnį ėjo šernų takas. Bulvės čia pat - už kokių dešimt metrų. Kada bris per bulvių lauką, - vakaras toks tylus, ramus, nė jokio vėjelio nėra - tikrai, išgirsiu šernų šlamėjimą. O jeigu kartais iš kitos pusės ateitų? Už nugaros - nepraeinamas tankumynas, kada eis, lįs per tankumyną, iš tolo jau išgirsiu jų atėjimą. Tiktai reikia šauti į patį jų būrį, kai eis pro šermukšnį. Vis tiek vienam pataikysiu. Stipriai spaudžiau rankose šautuvą, vamzdžius sukinėjau po taką. Ką čia gali žinoti? Kiekvieną akimirką gali sukriuksėti bulvėse. Reikia būti pasiruošusiam juos sutikti. 

O tuo metu virš galvos tyliai ratu suko šikšnosparniai. Tuosyk aš ir pagalvojau: jis irgi nemato kaip ir aš - gyvena tamsioje naktyje. O medžioja šikšnosparnis geriau negu aš - ką nori tą ir sugauna. Jis medžioklėje vadovaujasi irgi pagal garsus - kaip ir aš. Šikšnosparnis per šimtą metrų jaučia menkiausią uodo sparnų ir kūnelio virptelėjimą. Mano padėtis šį kartą geresnė negu jo. Aš galiu iš toli šauti, o jis negali iš tolo sumedžioti ir sugauti grobį. Gyvenime jau ir man teko ne sykį šaudyti su sportiniu šautuvu. Nesigirdamas galiu pasakyti - man sekėsi neblogai, ne visada pro šalį prapildavau. Alius Leipus nematantiems aklųjų kombinate suorganizavo sporto būrelį. Vyko mokymai - mokė su sportiniais šautuvais. Į taikinį šaudėme pagal garsą. Jeigu jau į taikinį pataikydavau, man atrodo, kad čia irgi nereikėtų pro šalį prapilti. 

Mano mintis nutraukė bulvių lauke kažkoks šlamėjimas - girdėjosi, lyg kažkas šliaužė, lyg ne, girdėjosi, lyg kažkas rieda, lyg kasosi kažkas toliau. Greitai iškišau strielbą pro šakas ir pradėjau taikyti į tą pusę, iš kur skleidėsi keisti garsai. Matai, kokie mandri tie šernai - turbūt užuodė mane besėdint medyje, apėjo aplinkui iš kitos pusės, matai, kaip puikiai mane išjuokė. Tu sėdėk ramiai, šautuvą pasiėmęs, per visą naktį, o mes einame į dirvą paraubinėti, paknisinėti bulvių. Ne be reikalo seni eiguliai ir medžiotojai sako - vaikeli, šerno taip lengvai nepaimsi, jis turi puikią uoslę, iš tolo medžiotojus užuodžia, todėl ir neina. Drebėjo rankos - niekaip negalėjau nuvaldyti šautuvo. Šernai šlamėjo po pat nosimi - už kokių dešimt dvidešimt metrų. "Ramiai, Petrai, - prisiminiau Aliaus žodžius. - Nusiramink, neskubėk, gerai įsiklausyk, iš kur garsas sklinda, apskaičiuok atstumą, mintyse dar kartą viską patikrink, gerai susikaupk, tada ir pilk." Taip ir padariau, kaip treneris buvo mokęs ir sakęs. Gaidukus nuspaudžiau vieną po kito. Pasigirdo velnioniškas trenksmas - bėlst, bumt, bumt. Ramiai ilsėjęsis miegantis miškas pajuto siaubingą trenksmą ir, pašokęs iš miego, atsiliepė į šimtus mažesnių trenksmų, pasigriebė perkūno bildėjimą, nunešė tolyn galūnėmis, pievomis, laukais, stogais pasiekė snaudžiantį Platelių ežerą, įpuolė į salas, atsimušė į žalius krantus, vėl parlėkė atgal kaip koks perkūnas per dangų nubildėjo, nudundėjo tolyn, kilo į dangų, kol pasiekė pačius debesis. Petys po trenksmo skaudėjo, ausyse cypė. Įtempęs visas savo jėgas klausiausi, kada pasigirs žviegimas, bet jokio garso nebuvo. O gal ir prašoviau. Tuo metu išgirdau - mū-mū subliovė mūsų karvė. Kaip perkūnas į galvą mintis trenkė - peršoviau mamos karvę. Mano šautuvas iš nagų iškrito, baisiausiai persigandęs kūlversčiais iškritau iš medžio. Šautuvą pagriebęs mečiau į tankius eglynėlius. O pats, kiek kojos neša, pasileidau namų link. Bėgdamas net bijojau atsisukti į tą pusę, klupau per bulvieną, pribėgęs šokau tiesiai per upelį, rasoti dobilai daužė pakinklius. Peršoviau mamos karvę - kas dabar bus, kas dabar bus, kai sužinos mama? O gal ji jau žino - juk toks didelis garsas buvo, turėjo išgirsti. Nuo tų minčių pakirto pakinklius, pasidarė silpna - negalėjau bėgti. Ėjau baisiai persigandęs, visas drebėjau, palūpis virpėjo iš baimės. Visą laiką tiktai kartojau: kas dabar man bus, kai sužinos motina. Priėjau tyliai prie lango ir pasiklausiau. Motinėlė ramiai miegojo. Ačiū Dievui, kad neišgirdo. Širdyje truputį palengvėjo. Įėjęs į kambarį su skaudančia dūšia, palindau po patalu. Užmigti niekaip negalėjau. Lindo ir lindo vis ta pati mintis - o gal negyvai nušoviau mamos karvę? O jeigu mama rytmetį ras peršautą karvę, ką man pasakys? Bijau ir pagalvoti - toks neapsakomas sunkumas ir rūpestis užvaldė visą mano dūšią. Po didelio pergyvenimo nuo neapsakomų kančių prieš ryto metą šiaip taip užsnūdau. Mane pažadino kibirų barškėjimas. Pagaliau mama parėjo nuo karvės. Kažin ar jai išvis reikėjo melžti tą karvę? O gal ir ne. Vėl mane užpuolė vakarykštės baisios mintys. Apsiklojau galvą, kietai sukandau dantis, laukiu: kas bus, tas jau bus - vis tiek iš tos nelaimės neišnešiu sveiko kailio. Išgirdau sunkius žingsnius. 

Į kambarį įėjo mama. Iš to strioko visas užšalau, palūpis ėmė virpėti. Nu, dabar man bus šaudyti į šernus ir nušauti motinos karvę! Apsimečiau, kad miegu, tartum nieko negirdžiu. Nejudu, bijau netgi krustelėti, o širdis kad pradėjo daužytis - rodos, patalai kilnojasi. 

- Petrai, ar dar miegi? 

Tyliu dantis sukandęs, nieko nasakau. 

- Juk tie nelabieji šernai šią naktį visą paliaukį karvei išdraskė. Gerai dar, kad visai nepapjovė. Ką su tais kipšais reiks daryti, nežinau nė pati. 

Sunkiais žingsniais dūsaudama nuėjo prie Dievulio sukalbėti poterius, kad Aukščiausiasis apsaugotų ir globotų nuo visų baisybių mūsų namus. Bridinkt - nuo širdies nuriedėjo toks sunkus akmuo, visą laiką spaudęs mano dūšią. Neliko jokio sunkumo, didelio rūpesčio ir skausmo. Iškišau galvą, įkvėpiau oro - vėl dūšioje pasidarė gera ir lengva. Prisiekiau visais šventaisiais daugiau niekada niekada nešaudyti šernų. Peržegnojau ir tą šautuvą, prižadėjau neimti į rankas, nešaudyti į mamos karvę, kol gyvas būsiu. Tegul tikrieji medžiotojai su tais šernais kariauja, o aš kaip nors apsieisiu ir be tų šernų, gyvas vis tiek būsiu. Dievulio reikia prašyti, kad tik mamos būtų sveika karvelė ir duotų saldaus pienelio, tada mudviem abiem gyvenimas bus neblogas.