MINTYS

Pranas ŽIOGAS

RENGINIAI - DŽIAUGSMAI IR RŪPESČIAI

Šį kartą pasidalinsiu su jumis mintimis apie renginius. Dažniausiai tai būna šventiniai kultūros renginiai. LASS filialai dažnai rengia įvairias šventes, skirtas Velykoms, Kalėdoms, Naujiesiems metams sutikti, Nepriklausomybės, Baltosios lazdelės, Motinos dienai ar savo meno kolektyvų jubiliejams pažymėti. Renginiai mūsų bendruomenės žmonių yra labai laukiami. 

Pradėsiu nuo paprastų žiūrovų ir klausytojų, kurių "nespaudžia" jokie įsipareigojimai, nuo tų, kurie tiesiog ateina ar atvažiuoja pabūti ir tikisi maloniai praleisti laiką. Renginių organizatoriai dažniausiai tikisi kuo daugiau ateisiančių dalyvių. Pakviestieji į renginį turi apsispręsti, eiti ar ne. Jei žmogaus regėjimas dar leidžia keliauti savarankiškai arba prastai matantis yra gerai išmokęs maršrutą iki renginio vietos, apsispręsti lengviau. Priešingu atveju reikia susirasti palydovą. Jei nepavyksta rasti norinčio ir galinčio palydėti, pagalbos prašoma iš organizatorių. Pasitaiko, kad kuklesnis žmogus tos pagalbos paprašyti neišdrįsta, nors ir labai nori nuvykti. Tokia situacija yra abipusė nesėkmė. Žmogus praleidžia progą pabūti ten, kur troško, o organizatoriai nusivilia nesulaukę dalyvio. Būna ir taip: atvykę nusivilia tuo, ką pamato ir išgirsta, tuo nusivylimu dalijasi su kitais. 

Geras patarimas būtų toks - prieš rodydamas pirštu į kitus, pirmiausia parodyk į save ir paklausk: 

- Ką aš padariau, kad šis renginys būtų įdomus? Ar pasiūliau savo pagalbą organizatoriams? Kokių pasiūlymų ir idėjų pateikiau? 

Jei atsakymai yra neigiami ar tolygūs tylai, tai neturėtų būti jokios moralinės teisės kritikuoti kitus. Paradoksalu, bet kuo mažiau veiklos, tuo mažiau susilaukiama kritikos. Dar blogesnis variantas yra išankstinė priešiška nuostata, kai žmogus, gal kokį kartą nusivylęs, iš anksto daro išvadą, jog ir šį kartą nebus nieko, kas būtų verta jo dėmesio. Maža to, dar bandoma ta išankstinė neigiama nuostata skleisti kitiems ir net atkalbėti pasiruošusius dalyvauti. Kaip galima viską vertinti iš savo požiūrio taško? Juk vienam pasirodęs niekam vertas renginys, kitam bus kupinas džiaugsmo ir teigiamų emocijų. Negaliu nepapasakoti vienos istorijos, kai mane patį vienas garbaus amžiaus žmogus bandė įkalbėti nevykti į šventę, nes ją organizuoja jam nepatinkantis asmuo. Argumentai buvo pritrenkiantys: 

- Man sakė, kad jis nemoka nieko doro surengti. Jis iš kaimo. Aš girdėjau, kad tame kaime vienas tėvas labai mušė savo sūnų. O jis gimęs lyg ir tame kaime. Ir amžius panašus. Gali būti, kad čia tikrai jis. O jei mušė, tai tikriausiai ir į galvą kliūdavo. Ką toks žmogus gali sugalvoti?! 

Pirma mano reakcija girdint tokį samprotavimą buvo nesutramdomas juokas, bet jam praėjus pasidarė pikta, skaudu ir apmaudu dėl žmogaus, kurio net nepažinojau ir nė karto sutikęs nebuvau. Į tą renginį vis tik nuėjau ir juo likau visiškai patenkintas. 

O dabar pamąstykime organizatorių smegenimis. Jiems rūpesčių ir įtampos nestinga. Norint viską nuo A iki Z suplanuoti, būtina gerai apmąstyti - ir ne kartą. Juk reikia pasirinkti ir paruošti vietą, kuri būtų saugi regėjimo negalią turintiems žmonėms. Jei renginys nėra uždaras (taip juk dažniausiai ir būna) reikėtų pagalvoti ir apie kitas negalias. Teko neseniai lankytis vienoje šventėje, kuri vyko mokyklos ketvirtame aukšte ir vienas žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, iš anksto gavęs vieno iš organizatorių kvietimą, atvyko, bet nusiminęs turėjo grįžti į namus nieko nepešęs, nes lifto nebuvo. Būtų gerai, jei ta vieta būtų jau pažįstama akliesiems ir silpnaregiams. Nelengva suderinti laiką, kad būtų patogu ir pagal griežtą darbo grafiką dirbantiems garbingiems svečiams, ir iš toliau atvykstantiems dalyviams. Dėl regėjimo problemų ir viešojo transporto grafiko kaime gyvenantys regėjimo neįgalieji prašo, kad renginiai vyktų pirmoje dienos pusėje. Net ir netoliese gyvenantys žmonės stengiasi dalyvauti tik tuose renginiuose, kurie baigiasi dar nesutemus, bet toks laikas nepatogus dirbantiems neįgaliesiems. Organizatoriams reikia suburti pagalbininkų komandą, nes vienam žmogui, kad ir labai gabiam, vienu metu viskuo pasirūpinti neįmanoma. Neužtenka suburti grupę savanorių pagalbininkų. Reikia jiems išsamiai išaiškinti, ką ir kaip daryti, išaiškinti visas smulkmenas ir net numatyti galimus netikėtumus. Neįgalūs žmonės yra labai jautrūs ir kiekvienas nepatogumas sukelia neigiamų emocijų, tai yra gali sugadinti visą šventišką nuotaiką. Patirtis rodo: kuo daugiau žmonių gauna vienokį ar kitokį įpareigojimą, kuo daugiau asmenų jaučia atsakomybę, tuo viskas, kas numatyta, vyksta sklandžiau. Ši lazda turi ir kitą galą - pats pabuvęs tarp organizatorių, pajutęs, kaip nelengva įtikti labai skirtingus poreikius ir požiūrius turintiems asmenims, žmogus kitą kartą labiau vertins kitų darbą ir nebus toks kritiškas.  

Didelis organizatorių rūpestis yra programos paruošimas. Neužtenka vien pasikviesti vieną kitą meno kolektyvą. Renginį papuošia sumaniai išdėliota programa su meniška, išraiškinga įžanga, kūrybingas, mokantis improvizuoti vedėjas ar vedėja. Nemenkas organizatorių galvos skausmas - ilgi ir nuobodūs sveikintojų (dažniausiai tai būna politikai ar valdininkai) monologai, o, tiksliau, noras jų išvengti, stengimasis, kad šventinis renginys netaptų kokios partijos mitingu ar šventės parodija. Apie renginio organizuotumą galima spėti jau nuo jo pradžios, tai yra, ar jis prasideda tiksliai numatytu laiku ar vėluoja. Grįžtu prie organizatorių darbų: reikia paruošti kvietimus ir jų tekstą, tuos kvietimus išsiųsti ar išnešioti, paskambinti tiems, kurie kvietimo teksto patys negalės perskaityti, reikia pasiteirauti, ar turi galimybę atvykti vieniši neregiai, atokiau gyvenantys organizacijos nariai, reikia padėti ieškoti galinčių palydėti, beje, reikia ir transporto, jei viešuoju atvykti nėra galimybių. Rūpesčių padvigubėja, jei planuojamos vaišės. Tada neapsieinama be rėmėjų paieškų, pirkimų, ruošimų. Suruošti vaišes - tai tarsi surengti antrą atskirą renginį. Jums gali kilti klausimas, kodėl aš visa tai vardinu. Paaiškinsiu. Kažkodėl bet koks renginys jo dalyvių suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas. Nesiginčysiu, kad juos organizuoja tie, kuriems priklauso organizuoti, bet reikia pasakyti: bus vienas renginys ar penki, dešimt, jų organizatoriams niekas prie algos, jei iš viso ją tokią gauna, neprideda nė euro. Tai jų pačių iniciatyva ir entuziazmas kitų labui, todėl vien už tai, kad jie imasi tokio atsakingo ir, sakyčiau, nedėkingo darbo, reikėtų be jokių išankstinių nuostatų pasakyti "ačiū". Tas, kuriam nežinoma tokia veikla, net nesuvokia, kiek papildomo laiko - aišku, ir laisvalaikio, ir savaitgalių - reikia paaukoti, kol viską paruoši bei "sustyguoji". Po ne vieno renginio prie organizatorių prieina padėkoti tik grupėmis išvykstantys kitų bendruomenių žmonės, o tos pačios organizacijos vos vienas kitas narys išeidamas pasako kokį padėkos žodį. 

Dar keletas pastebėjimų. Svarbu, kad renginio oficiali dalis neužsitęstų ir žmonės, net jei nėra organizuojama vaišių, turėtų laiko kiek pabendrauti, padainuoti bendrų dainų, o mėgstantys - ir pašokti kartu. Jei šventė vyksta šiltuoju metų laiku, daug smagiau, jei viskas vyksta ne patalpose, o gryname ore, bet tada reikia turėti atsarginį variantą užklupus lietui, reikia pasirūpinti tinkamu pasirinktos vietos įgarsinimu. Prieš organizuojant kokį renginį reikėtų pasinaudoti jau turima kitų rajonų patirtimi ir savo miesto ar rajono kitų organizacijų panašių renginių bei LASS turimų kultūros bei meno specialistų patarimais. Įdomių, prasmingų ir smagių švenčių!