NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

VĖLIAVNEŠYS

Pastaruoju metu spaudoje, visuomenės gyvenime vis garsiau ir vis dažniau skamba asociacijos "Lietuvos neįgaliųjų forumas" (LNF) vardas. Forumas dalyvavo Vilniuje siautusioje "Kultūros naktyje", birželio pradžioje pasirodė informacija apie tai, kad jam skirtas Europos piliečio apdovanojimas. Apie šiuos ir kitus dalykus kalbamės su LNF prezidente Dovile Juodkaite. 

- Pradėkime nuo artimiausių įvykių: birželio mėnesį dalyvavote festivalyje "Kultūros naktis" ir pristatėte savo produktą - izobatorių. Skamba ganėtinai grėsmingai, o kartu šiek tiek primena dinozaurus ir kitus išnykusius gyvūnus. Taigi kokį naują žvėrį parodėte visuomenei? 

- Šiais metais forumui pasisekė įsijungti į kultūros ir meno festivalį "Kultūros naktis" su savo kultūrine socialine akcija "Izobatorius". Tai yra dviejų žodžių - "izoliacija" ir "inkubatorius" santrumpa. Izoliaciją siejame su šiandienos didelėmis globos institucijomis, o jos nebuvimą - su deinstitucializacijos būtinybe. Egzistuoja sovietinė globos sistema, kai vaikai ir suaugę žmonės, turintys negalią, yra siunčiami į dideles globos įstaigas. LNF šiai problemai skiria daug dėmesio, siekia, kad keistųsi tiek pati sistema, tiek visuomenės požiūris į ją. Vakarų valstybės jau 20 - 30 metų yra atsisakiusios didelių globos įstaigų. Lietuvoje iki šiol jos veikia, čia gyvena apie 7 tūkst. negalią turinčių vaikų ir suaugusiųjų. "Izobatoriumi", pasitelkę profesionalią fotografiją, norėjome parodyti globos namų kasdienybę, rutiniškumą, tapatybės praradimą. Visur vyrauja masiškumas, laukimas - žmonės laukia prie valgyklos, medicinos punkto. Šia akcija norėjome praskleisti globos įstaigas gaubiančią tylos "užuolaidą", pasakyti, kad tie žmonės turi teisę gyventi bendruomenėje, savo namuose gauti poreikius atitinkančias paslaugas. Akciją pavyko susieti su kultūros renginiu dar viena prasme: didelė dalis tokių globos įstaigų (mes išsiaiškinome, kad yra apie 24), egzistuojančių nuo sovietmečio, yra įkurtos buvusiuose dvaruose, kultūros paveldo objektuose. 

- Internete rašyta, kad akciją žmonės priėmė palankiai. Ar bent nesulaukėte didelės kritikos? 

- Žmonės ateidami jau žinojo, kad eina pasižiūrėti socialinės globos namų kasdienybės. Neteko išgirsti nuomonių, kad neįgaliuosius reikia izoliuoti, kad jie pavojingi. Vieni sustodavo ilgiau, kiti tik praeidavo, bet nejutome priešiškumo, kad tai, ką darome ir ką deklaruojame, yra kaip nors nepriimtina ar nereikalinga. 

- Idėjos, deklaracijos, akcijos - žinoma, gerai, bet vien jų dažnai nepakanka. Ką jūs siūlote? 

- Siūlome perimti gerąją kitų šalių patirtį, kur didelių globos įstaigų, turinčių po 200 - 300 globotinių, visiškai nelikę. Visų pirma, turėtų būti vystomos bendruomeninės paslaugos tiek pačiam asmeniui, tiek jo šeimai, steigiami savarankiško gyvenimo namai. Dabar yra priešingai: žmogus lyg ir iš gerų ketinimų išsiunčiamas į globos įstaigą, joje uždaromas, izoliuojamas nuo kitų žmonių - kitaip sakant, patenka į "izobatorių". 

- Pereikime prie apdovanojimo. Informacija apie jį spaudoje pasirodė, rodos, birželio pradžioje. Koks tai apdovanojimas ir už ką jį gavote? 

- Galima tik pasidžiaugti, kad Europos piliečio apdovanojimas šiemet skirtas Lietuvos neįgaliųjų forumui. Šį apdovanojimą jau ne pirmi metai teikia Europos Parlamentas, siekdamas įvertinti ir paskatinti asmenis ar organizacijas, ginančias žmogaus teises, ugdančias tolerancijos, įvairovės idėjas. Kitaip sakant, puoselėjančias europines vertybes. Mūsų kandidatūrą apdovanojimui pateikė europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Džiugu, kad buvome įvertinti, tačiau tuo pat metu reikia pastebėti, kad tai yra ne vienerių metų LNF ir jį sudarančių visų neįgaliųjų organizacijų įdirbis. Šios organizacijos daugelį metų kiekvieną dieną daro tai, dėl ko šis apdovanojimas mums buvo įteiktas. Tam tikrą indėlį kaip savarankiška nevyriausybinė organizacija (toliau NVO) įnešė ir pats Lietuvos neįgaliųjų forumas. Jo kasdieninė veikla - tai darbas su valstybės institucijomis siekiant, kad būtų įgyvendintos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos. Norime, kad visais atvejais, priimant tam tikrus sprendimus, viso priėmimo proceso metu - nuo pradžios iki galutinio rezultato - būtų atsižvelgiama į neįgaliųjų poreikius. Tai ir aplinkos, ir informacinių technologijų prieinamumas, ir daugybė kitų gyvenimo sričių. 

- Papasakokite plačiau apie LNF veiklą. Kokias jos sritis išskirtumėte? 

- Kaip ir sakiau, vienas iš svarbiausių LNF veiklos barų - stebėti, kaip įgyvendinama JT Neįgaliųjų teisių konvencija. Tai nėra tik socialinė veikla. Vienas iš didesnių mūsų pasiekimų, kad priimti nauji įstatymai dėl teisinio žmonių, turinčių psichikos negalią, veiksnumo įtvirtinimo. Jie buvo pakeisti atsižvelgiant į konvencijos nuostatas, o taip pat glaudžiai bendradarbiaujant LNF ir valstybės institucijoms. Esame, kad įstatymų dvasia kuo geriau atitiktų konvencijos reikalavimus. Dar viena sritis - šešėlinės ataskaitos JT Neįgaliųjų teisių komitetui apie konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje rengimas. 

- Papasakokite išsamiau, kas apskritai yra šešėlinė ataskaita, kur ir kam ji naudojama? 

- Šešėlinė ataskaita yra neįgaliųjų NVO požiūrio į tai, kaip įgyvendinama Neįgaliųjų teisių konvencija, išraiška. Valstybė teikia oficialią ataskaitą, kaip konvenciją įgyvendina ji, kokią padarė pažangą, bet savo požiūrį gali išreikšti ir nevyriausybinės organizacijos, ir tas požiūris nebūtinai turi sutapti su valstybės pozicija. 

Parengta šešėlinė ataskaita, apimanti keletą svarbiausių neįgalių žmonių gyvenimo ir veiklos sričių: aplinkos prieinamumą, švietimą, sveikatos apsaugą, lygybę prieš įstatymą, jau minėta globos įstaigų pertvarkos būtinybė (konvencijoje irgi kalbama apie tai, kad neįgalus žmogus turi gyventi savo bendruomenėje). Kiekviena iš didžiųjų neįgaliųjų organizacijų rengė atskiras ataskaitos dalis: LASS, pavyzdžiui, parengė dalį apie švietimą. Ataskaita beveik parengta, bet dar galutinai derinama, tikslinama. Ji bus siunčiama į JT Neįgaliųjų teisių komitetą ir svarstoma kartu su oficialia Lietuvos ataskaita kitų metų balandžio mėnesį. 

- Kas būna, jeigu tikroji ir šešėlinė ataskaitos skiriasi ar bent jau kai kuriais punktais nesutampa? 

- Komitetas gauna tiek valstybinę, tiek šešėlinę ataskaitą, jas lygina. Būtų neteisinga sakyti, kad šešėlinė ataskaita labai daug lemia ar kad ji svarbesnė už valstybinę. Tačiau, kiek teko domėtis, tas ataskaitas komiteto nariai tikrai nagrinėja, lygina, o pats šešėlinių ataskaitų rengimas nėra vien formalus dalykas. Tai yra vienas iš pagrindinių šaltinių apie realią neįgaliųjų situaciją konkrečioje valstybėje. Valstybės savo ataskaitose dažnai dalykus šiek tiek pagražina, kalba apie priimtus įstatymus. Šešėlinėse ataskaitose labiau išryškinami probleminiai aspektai, tai, kas prieštarauja konvencijos nuostatoms. 

- Ar nėra visokios šešėlinės ataskaitos ir panašūs dalykai dar vienas pasižaidimas demokratija? 

- Komitetas į šešėlinę ataskaitą atsižvelgia, juo labiau kad galima ir patiems jos rengėjams dalyvauti ataskaitą svarstant, ją pristatyti, ginti savo teiginius. Be abejo, rezonansas yra ir pačioje Lietuvoje. Apie šią ataskaitą neslėpdami kalbame jau nuo balandžio mėnesio. Atvirai sakome, kad matome trūkumų, neatitikimų. Tai skatina ir mus pačius atsakingai žiūrėti į tai, ką sakome, ir valstybės institucijas atkreipti dėmesį, kad kai kurie dalykai, kurių ji nepadarė, taip lengvai nepasimirš. 

- Jūs sąmoningai esate opozicijoje ar tik oponuojate tais klausimais, kurie, jūsų nuomone, galėtų būti sprendžiami kitaip? 

- LNF yra tokia pati nevyriausybinė organizacija kaip ir kitos neįgaliųjų organizacijos. Skirtumas tik tas, kad esame šias organizacijas vienijantis skėtis. Pats NVO egzistavimo ir veiklos tikslas yra tam tikras nepriklausomumas nuo valstybės institucijų, stebėjimas ir vertinimas, kaip valstybės struktūros atlieka joms patikėtus darbus. Pasiryžę stebėti, kas ir kaip vyksta, ir, esant reikalui, reaguoti. Šiuo požiūriu LNF bando užimti nepriklausomą poziciją. 

- Ar galima visiška nepriklausomybė nuo valstybės ir jos institucijų, jeigu tuo pat metu esi tų institucijų finansuojamas, taigi lyg ir savotiškas įkaitas? 

- Lietuvoje dar akivaizdi nuostata: mes finansuojame, mes turime ir teisę valdyti arba bent manyti, kad žinome geriau, ką ir kaip daryti. Senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse suprantama, kad finansavimas dar nereiškia tiesioginės priklausomybės. Visos NVO yra iš kažko finansuojamos ir yra finansiškai nuo kažko priklausomos, bet tai nereiškia nuomonės diktato. Imkime kad ir Europos neįgaliųjų forumą. Jis yra finansuojamas Europos Komisijos, bet kartu aktyviai ir dažnai kritikuoja šios komisijos veiksmus. JT Neįgaliųjų teisių konvencija irgi kalba apie tai, kad stebėsena turi būti nepriklausoma, bet kartu ir finansuojama. Nevyriausybinio sektoriaus finansavimas yra vienas iš valstybės demokratijos, jos politinio brandumo rodiklių.