LASS LITERATŲ KŪRYBA

Petras ZABITIS

AKLAS STRIELČIUS


Petras Zabitis gimė 1947 metais Plungės rajone. Silpstant regėjimui 1959 m. pradėjo mokytis tuometinėje Kauno aklųjų mokykloje, tačiau jos nebaigė. Mokėsi Klaipėdos jaunimo darbo mokykloje. Vėliau studijavo tiflopedagogiką Šiaulių universitete, 25 metus dirbo tiflopedagogu. Pirmuosius eilėraščius, kaip pats sako, parašė dar mokykloje. Apsakymas "Aklas strielčius" 8-ajame respublikiniame tarmiškos kūrybos konkurse 2011 metais laimėjo pirmąją vietą. Skaitytojams siūlome apsakymą jau "išverstą" į bendrinę kalbą. Yra ir tarminis jo variantas. 

 

* * * 

Jau visa savaitė, kaip leidau laimingas dieneles savo gimtuosiuose namuose, užbaigęs mokslus dideliam mieste. Kai išlipau iš autobuso Babrungėnų kaimelyje, pasijutau papuolęs kaip į kokią dangaus karalystę. Nors dar galvoje tebeskambėjo didelio miesto ūžimas, o ausyse plonai tebespengė. Toliau ėjau vieškeliu, raitytu miško keliuku. Mano visą kūną ir dūšią apėmė didelė ramybė ir pasitenkinimas. Nenusakomi kvapai iš žydinčių pievų skleidė skanų kvapą. Nuo tokių kvapų ir galva apsisuka. O miško gilumoje ką išgirdau, negaliu nė apsakyti, nė aprašyti. O tų paukštelių skambėjimas labai gražus. Vieną sykį, kai išgirdau, pagalvojau, kad groja koks muzikantų orkestras. Bebūdamas dideliame mieste seniai begirdėjau tokių gražių balselių, truputį buvau primiršęs. Nuo tokio gražumo mano širdis net apsalo. O kai pradėjo miške gegutė kukuoti Pababrungėje, lakštingala giedoti papievyje, volungė lietaus šaukėsi, ant galvos cyrulis cyruliavo, o kiek dar negirdėtų paukščių ir paukštelių visokiais balsais grojo po mišką. Balandžiai burkavo, meleta kalė, strazdai švilpavo, visi patribočiai švilpė į vieną dūdą, vis kitokiais balsais ir balseliais. Visų balsų į vieną vietą negaliu net suskaičiuoti. Iš tos didelės laimės ir džiaugsmo suglumęs sustojau vietoje, nebenorėjau nė į namus eiti. Nuo tų grožybių mano siela buvo sukrėsta, ji kilo į dangų. Ar taip gražu gali būti vasarą mano gimtinėje? Toks neapsakomas grožis prie Platelių ežero, Babungo upės. Čia pat po kojom Babrungas tyvuliavo, mirguliavo, pliauškėdamas plaukė tolyn, kaip katinas saulėkaitoje šildėsi po žaliomis blendėmis, skroblais ir lazdynais. Kuprą išmetęs žaliais kalneliais, žydinčiomis pievomis ir lankomis, šnabždančiais rugių laukais, plačiom ganyklom. Bėgo laukais ir raitėsi miškais, perlipo Babrungo užtvanką, bėgo išsiplėtęs tolyn ir tolyn kvepiančiais pušynais pro senas sodybas, sodus, kaimelius ir miestelius, bažnytkaimius, raitėsi gilyn ir platyn. Kalneliai sugniaužė Babrungą per pečius, jis stipriai atsispyręs kaip treigys eržilas šoko į priekį, sublizgėjo saulės atokaitoje visa savo grožybe ir puikumu ištrūkęs iš nelaisvės, tekėjo pro tiltus, pasiekė pačią Plungę. Po truputį pradėjau apsiprasti puikioje žvėrelių ir paukštelių karalystėje. 

Tokią vieną gražų saulėtos vasaros rytmetį motinėlė parėjo iš ganyklos pamelžusi karvę. Sunkiai padėjo ant suolo kibirą su pienu. Labai susirūpinusi pavargusiu balsu man sako: 

- Nebežinau nė pati, ką su tais kipšais šernais reikia daryti. Ką nedirbau, ką nevargau, kaip kniso tie nelabieji bulves, taip ir knisa. Nakčiai baidykles viduryje lauko pastačiau, kareivišką kepurę su žvaigžde užmoviau. Tvorą raudonais kaspinais apraizgiau, deginau visokius kutkailius, kareiviškus branavykus, visokias smarves leidau ant bulvių lauko. O tie šernai kaip kokie nelabieji velniai puola ir puola - niekaip negaliu jais atsimušti. Prie pat bulvių nakčiai karvę pririšau. Širdis buvo nerami, bijojau, kad karvei ko nors nepadarytų. 

- Nebijok, mamute, aš juos greitai pamokysiu. Šią naktį užkursime jiems pirtį, pamatysi pati, kaip lėks per lauką žviegdami, uodegas užrietę. 

- O ką tu taip, Petreli, mandriai sugalvojai? - nudžiugo motušėlė. 

- Mama, o parako jiems nedeginai? 

- Nedeginau, ne. Bijojau, kad neužsidegtų troba. 

- O, aš žinau, kaip reikia juos pamokyti. Uždegsiu paraką, pasmirs visas bulvių laukas ir nebeis bulvių knisti. Ar nebeatmeni, kaip mudu su Antanu praeitą rudenį šernus gąsdinome? 

- Atmenu, kaip neatminsi. 

- Šį vakarą aš jiems užkursiu pirtį, pamatysi, daugiau jie neateis. Kur tas parakas yra padėtas, ar nežinai? 

- Žinau, kaip nežinosi, - ir paskubomis išbėgo į kitą kambarį ieškoti, kur buvo paslėptas parakas. Klausiausi ausis ištempęs, kaip darinėja skrynelę, krapštosi po balkiais, varsto spintelę. Aš jau seniai galvojau apie tą paraką. Jis gerai buvo paslėptas nuo manęs. Kiek visur ieškojau, eižiaus visais pašaliais, bet niekur neradau. Tie nelabieji šernai ir man galvą baigė iškvaršinti. Taip įkyriai kiekvieną dieną mamos dejonių ir aimanų negaliu apsiklausyti. Dejuoja ir dejuoja: nuknis visas bulves, rudenį nebus ką kasti. 

- Radau, radau, - atbėgo ir atnešė blizgančią dėžutę, smagiai padėjo ant stalo. 

- Na, dabar aš jiems parodysiu, - iš džiaugsmo tryniau rankas. 

- Tiktai žiūrėk, Petruk, tiktai daug nekratyk, kad neuždegtum trobos. 

- Eik tu, mama, ką tu čia man juokus šneki. Žinok, mama, kad vienas parakas nesprogsta.- Su degtuku uždegiau kelis grūdelius, parakas šnypšdamas bluktelėjo ir užgeso, tik troba pasmirdo.- Šernai pagalvos, kad medžiotojai jų laukia, ir neis bulvių knisti. O jei nori, kad didelis sprogimas būtų, tada... 

Valentino AJAUSKO piešinys

Taip nuraminęs savo motinėlę, pasiėmiau dėžutę su paraku ir nuėjau į savo kambarį. Vakaras dar toli, šernams uždegsiu parako, kai nusileis saulė, o dieną jie neina. Kai pėmiau dėžutę su paraku, galvoje pradėjo suktis šimtai minčių ir visokių planų. Nuo tos minties pasijutau esąs tikras strielčius. Pilna galva knibždėjo visokių medžioklinių minčių. Jeigu mokyti tuos knyslinius, tai reikia paauklėti, protingai pavaišinti su grankulke, daugiau tikrai neis bulvių knaisioti į motinos dirvą. Kur buvo paslėptas Antano dvivamzdis, gerai žinojau tą vietą, bet kaip reikia jį paimti, kad mama virtuvėje dirba, - pamatys mane. Ilgai sukau galvą, kaip jį reikėtų paimti be mamos žinios. Galop sulaukiau gero momento. Mama išėjo į šaltinį vandens parsinešti. Kai suskambėjo kibirai už daržinės, kaip katinas prie lašinių puoliau į prieangį. Čia buvo durys ant trobos palipti. Lipau siena, neieškojau jokių kopėčių, greičiau norėjau užlipti ant trobos. Lipau įsikibdamas į akėtvirbalius, trukdė sukabinėti visokie seni daiktai: pjūkliukas skambėdamas nutarškėjo, galąstuvas, brizgilas, arklio pančiai nukrito, apciūgos, plaktukas skaudžiai sužvangėjo, atsitrenkė į gelžgalius. Jotryna nubildėjo, tekėlas nuriedėjo, įsispyriau į kuolą, štai aš jau viršuje. Nė akimirkos negaišdamas pakniopstomis puoliau prie didžiosios mamos kraitinės skrynios. Skubėjau, kad mama neužkluptų besirausiančio ant trobos. Pasileidau tiesiai per spalius, nežiūrėjau, kas po kojom maišėsi, apverčiau kalvaratą, mintuvus, įsidūriau į linų šukuotę, mėčiau į šonus arklio pakinktus, kamontus, prisikasiau prie skrynios, pasiekiau, ko ieškojau, išmėčiau iš skrynios senus drabužius, kutkailius, Stalino kaukę, klumpes, milinius audeklus ir patenkintas čiupau į rankas kietai suvyniotą daiktą. Čia ir buvo mano ilgai ieškota ir išsvajota strielba. O širdis taip smarkiai pradėjo daužytis, šautuvėlis jau buvo mano rankose. Dabar ramiai atsistojau, gerai įsiklausiau, ką mama prie šaltinio dirba, ar dar nepareina. Sužvangėjo kibirai, giliai atsipūčiau, nusišluosčiau prakaitą. Nuo to gerumo mano širdis net apsalo. O dabar reikia vikriai lipti nuo trobos, pakol mamalė neužklupo nusikaltimo vietoje. Laisvai spėsiu nulipti žemyn, laiko yra dar daug, galiu neskubėti. Ramiai nulipęs uždariau dureles, surankiojau ir sukabinėjau išmėtytus daiktus ir kaip niekur nieko nuėjau tiesiai takeliu padėti parnešti kibirus. Ėjau takeliu linksmas, pasišvilpaudamas, širdis džiūgavo iš laimės ir didelio pasitenkinimo. Pavalgęs vakarienę, užsidariau savo kambaryje. Ėmiau ruoštis tikrai medžioklei. Dėl viso pikto pradariau langą, kad netikėtai užkluptas mamos suspėčiau pro langą išmesti šovinius. Viena ausimi klausiausi, ką mama daro virtuvėje. Girdėjau, kaip skamba dubenys, lėkštės, šakutės - viskas, kas buvo dedama į indaują. Visi daiktai, su kuo reikėjo užtaisyti šautuvą, buvo mano rankose. Virpančiais pirštais atseikėjau dvigubą porciją parako, įpyliau didelių šratų, įmurdžiau grankulkę. Šautuvas jau paruoštas šaudyti. Dar kartą viską pasitikrinau, buože atsirėmiau į petį, vamzdžius nusukau į lubas, pirštus uždėjau ant gaiduko ir mintyse iššoviau - bilst, bilst. Apsidžiaugiau, kad taip viskas puikiai ir sklandžiai ėjosi. Užtaisytą šautuvą paslėpiau po lova, paruoštus šovinius susikišau į kišenę, širdyje patenkintas ir laimingas juokdamasis išėjau į kiemą pasižiūrėti ir pasiklausyti, ką vakaras šneka. O vakaras buvo didžiai puikus ir nuostabiai gražus. Saulelė lėtai tūpėsi už miškelio, į tą pačią pusę, iš kur turėjo ateiti knysliniai. 

Gerai, gerai ateikit šią naktį greičiau, aš jūsų lauksiu. Didelis, raudonas dangaus rėtis užlindo už pačių galūnių. Išsiplėtė per visą kelią juodi šešėliai. Viduryje kiemo puikavosi dievalis, ant kryžiaus prikaltas, spindėjo užpiltas raudonų saulės spindulių. Žiūrėjo į mane rūsčiu veidu ir sakė: 

- Žudyti nevalia. 

Aš nieko ir nenoriu žudyti. Tiktai noriu šernus pagąsdinti, kad daugiau mamos bulvių neknistų. 

 

(bus daugiau) 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]