PROJEKTAI

Pranas PLIUŠKA

KARTU SU SAVIVALDYBE


Kuo ilgiau gyvenu, kuo daugiau žmonių sutinku savo keliuose, pakelėse, kelkraščiuose ar kryžkelėse, tuo labiau įsitikinu: visi žmonės nepaprastai skiriasi vienas nuo kito, nors valgo tą patį maistą, kvėpuoja tuo pačiu oru, yra mokęsi pagal tas pačias mokymo programas mokyklose ar universitetuose. Dažnai prisimenu vieną paprastą eksperimentą, kuris parodo, kaip sunku suprasti vienam kitą. 12 žmonių grupei buvo išdalinti vienodi popieriaus lapai. Kiekvienam - po vieną lapą. Vėliau buvo liepta nieko neklausinėjant, su niekuo nesitariant ir nežiūrint, ką daro šalia esantis žmogus, sulenkti lapą pusiau, po to užlenkti kairįjį viršutinį lapo kampą ir dar kartą sulenkti lapą taip, kad padalintume gautą figūrą pusiau. Paaiškėjo, jog visų 12 žmonių rezultatas buvo skirtingas. Vienodų formų nebuvo, o juk mums liepė daryti tą patį veiksmą. Galite šitaip paeksperimentuoti su savo draugais, kolegomis ar bendraminčiais ir įsitikinti, jog tie patys žodžiai suprantami skirtingai. Vienodų rezultatų nebūna nei tarp ilgą amžių kartu nugyvenusių sutuoktinių, nei tarp motinos ir vaikų, ir netgi tarp dvynių. Kaip susikalbėti, kai į tą patį faktą ar reiškinį žiūrime skirtingai ir vertiname nevienodai? Kaip siekti bendro tikslo nesuprantant vienam kito? Ar gali savivaldybės būti geranoriškos neįgaliųjų organizacijoms ir atvirkščiai? 

Panašios mintys ėmė kankinti prieš gerą pusmetį, kai Pasvalyje apsilankė Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovai, kurie pagal projektą, gavusį neformalų pavadinimą "Darbotvarkė 50", pristatė Neįgaliųjų teisių konvenciją. Pasvalys kartu su Radviliškio rajonu bei Vilniaus, Kauno ir Alytaus miestais pateko į eksperimentinę bandomąją grupę. Šių miestų ir rajonų savivaldybės, glaudžiai bendradarbiaudamos su jų teritorijose veikiančiomis neįgaliųjų organizacijomis, turėjo paruošti politikos neįgalumo klausimais planą. Šio plano paruošimas apėmė nemenką, ilgiau nei pusmetį trunkantį laikotarpį. Seminare Pasvalyje į Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas žiūrėjome lyg iš skirtingų "kampų" ir dar užsidėję nevienodo ryškumo akinius. Bendra buvo gal tik tai, jog tų konvencijoje išvardintų nuostatų įgyvendinimas Lietuvoje atrodė lyg tolimas, miglotas ir nepasiekiamas miražas tiek savivaldybės atstovams, tiek ir patiems neįgaliesiems. Turiu pripažinti, kad projektui įsibėgėjant vilties ir optimizmo kreivė vis kilo aukštyn. Po pirmojo seminaro Pasvalyje, jau šių metų vasario mėnesio pabaigoje, visų anksčiau minėtų 5 miestų ir rajonų savivaldybės darbuotojai kartu su nevyriausybinių organizacijų (NVO), besirūpinančių neįgaliaisiais, atstovais vyko į Trakus ir ten pagal projektą "Neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimo stiprinimas tobulinant paslaugų teikimą neįgaliesiems bendruomenėse" mokėsi dirbti kaip viena komanda, kai buvo nesvarbu užimamos pareigos. Buvome išskirstyti ir dirbome grupėse, net nežinodami, kas toje grupėje atstovauja savivaldybei, o kas - nevyriausybinei organizacijai, kas - iš rajono ar miesto. Taip bendrauti buvo iš tiesų lengviau. Jautėmės visi lygūs. Tik savo negalios net ir laikinai negalėjome nuslėpti. Vykdydami įvairias užduotis mokėmės iki paskutinės frazės išklausyti kalbantį žmogų nepertraukdami, neįsiterpdami (sekėsi nelengvai), stengėmės nekritikuoti, nesakyti iš karto "ne" nė vienai pasiūlytai idėjai (dar sunkiau), o įvardinti tai, kas teigiama, ieškoti tiek paprastų, tiek neįtikinamiausių galimybių jai įgyvendinti. 

Trečias projekto etapas vėl vyko vietose. Balandžio mėnesį, padedami Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovų, pakvietę visas rajone veikiančias neįgaliųjų organizacijas bei tas institucijas ir organizacijas, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, susėdome prie stalų kurti plano, kurio pagrindus jau buvome numatę Trakuose. 

Gegužės 19 dieną 5 miestų ir rajonų NVO ir savivaldybių atstovai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje iš įvairių Lietuvos kampelių atvykusiems žmonėms, dirbantiems su neįgaliaisiais, pristatė savo konkrečius planus, ką ruošiasi daryti siekdami gerinti paslaugas neįgaliesiems ir įgyvendindami Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Projekte išryškėjo vieno ar kito miesto bei rajono skaudžiausios, visiems ar bent didžiajai daliai neįgaliųjų aktualios, dar neišspręstos problemos, ieškota būdų jas kuo skubiau išspręsti. Štai ir atėjo laikas įvardinti, kodėl nusprendžiau pasidalinti mintimis šiame straipsnyje, - kalbu apie konkrečius rezultatus, kuriuos galėtų pajusti neįgalieji. Išdėstysiu tik pasvaliečių nuomonę. Tiesiog išvardinsiu punktais tai, ką naudinga davė ir žada duoti šis projektas. 

- Geresni, šiltesni ir artimesni santykiai tarp savivaldybių darbuotojų ir NVO atstovų. Tai lėmė ne tik bendros veiklos, bet ir neformalus bendravimas per pertraukėles, pietus ar laisvalaikiu. Ėmėme geriau suprasti ir vertinti vieni kitų uždavinius ir darbo specifiką. Verta paminėti, jog tarp 5 pagrindinių atstovų iš Pasvalio, kurie dalyvavo visuose keturiuose etapuose, buvo net 2 aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai. Be šių eilučių autoriaus, pagrindinėje komandoje dalyvavo LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė. Radviliškio grupėje buvo šio rajono LASS filialo pirmininkė Janina Aižinienė. 

- Su Neįgaliųjų teisių konvencija susipažino svarbūs Pasvalio rajono valdžios atstovai (atskiruose projekto etapuose dalyvavo meras ir administracijos direktorius). 

- Savivaldybės ir NVO tampa viena komanda "beldžiantis" į aukščiau stovinčias instancijas dėl teisinės bazės tobulinimo įgyvendinant Neįgaliųjų teisių konvenciją, gerinant socialinių paslaugų kokybę. 

- Sukurti konkretūs planai, kaip gerinti paslaugas neįgaliesiems. Paminėsiu kelias problemas, kurias pirmiausia spręsti numatė projekto dalyviai: specialaus transporto stygius vežti neįgaliesiems, darbo vietų, pritaikytų neįgaliesiems, stoka, atokvėpio paslaugų nebuvimas slaugantiems sunkią negalią turinčius žmones, nepritaikyta fizinė aplinka įvairią negalią turintiems žmonėms, taip pat kitoms socialinėms grupėms pagal universalaus dizaino principus. 

- Įvyko neformalus Pasvalio rajono savivaldybės ir NVO organizacijų atstovų susitikimas, kuriame nutarta kurti rajone Neįgaliųjų reikalų tarybą ir joje operatyviai spręsti problemas, aktualias neįgaliesiems, į posėdžius kviečiant darbuotojus, atsakingus rajone už vieną ar kitą sritį. 

- Sukurtas konkretus planas, įsikūrusi taryba ir joje priimti sprendimai savaime privers aktyviau neįgaliųjų labui veikti tiek savivaldybę, tiek ir pačias neįgaliųjų organizacijas. 

- Savivaldybė prisidės ugdant neįgaliųjų organizacijų lyderius. Kol kas tai buvo vien pačių organizacijų problema. 

Taigi projekto pradžioje atrodęs miražas tapo didžiuliu kalnu, į kurį reikės kopti visiems kartu. Ar pavyks išlaikyti tą optimistinę gaidą ir popieriuje išdėstyti darbai tikrai bus padaryti, sužinosime ne taip jau greitai. Rimtiems darbams reikia specialistų pagalbos, politikų sprendimų dėl lėšų skyrimo, tinkamo pasiruošimo ir pan. Vis tik tai yra žingsniai į priekį ir, jei bent vienas iš trijų Pasvalio plane numatytų darbų po metų bus baigtas, turėsime už tai padėkoti ir projekto sumanytojams. Penkių miestų bei rajonų savivaldybes ir neįgaliaisiais besirūpinančias organizacijas slegia nemenka atsakomybė, nes jų teigiamą patirtį turės perimti visi kiti miestai ir rajonai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]