NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

SUSITIKIMAI SU KNYGA


Aklieji domisi knygų gamybaAr bandėte kada nors patys pasigaminti popierių, tiesiog lengvu tinkleliu išžvejoti jį iš vandens? Ar jutote ant savo rankų nusileidžiantį lengvą ir ploną it voratinklis japonišką popierių? Ar kada nors susimąstėte, kad jis gali būti ne tik plonas ar storas, tankus ar retas, lygus ar šiurkštus, bet ir prabangus arba kuklus, tvirtas ar gležnas... Ar laikėte rankose autentiškas XVII - XVIII amžiuje išleistas knygas? Ar vartėte jų puslapius? Ar lietėte Dantės "Dieviškosios komedijos" tomo viršelį, išpuoštą raižiniais ir ornamentais? Ar jutote jaudulį apskritai galėdami prisiliesti prie kažko nekasdieniška, prisodrinta prieš mus gyvenusių kartų patirties ir išminties? 

Visi šie klausimai anaiptol ne retoriniai. Grupė Vilniaus bei Panevėžio aklųjų ir silpnaregių gegužės pabaigoje - birželio pirmoje pusėje turėjo galimybę, o gal greičiau laimę visa tai patirti ir išbandyti patys. Kalbant formaliai Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB) ir Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) tuo metu vykdė edukacinę programą "Kultūros paveldo atvėrimas akliesiems ir silpnaregiams". Iš tikrųjų tai buvo susitikimas su senąja raštija, knyga, jos istorija. Per 15 dienų nuo gegužės 26 iki birželio 9 dienos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje lankėsi 10 moksleivių ir suaugusiųjų grupių - iš viso apie 70 - 80 žmonių. Kiekvienai buvo parengta maždaug keturių akademinių valandų trukmės programa, kurios metu žmonės patys bibliotekos laboratorijoje gaminosi popierių, susipažino su įvairiomis jo rūšimis, savybėmis, knygos keliu pas skaitytoją - knygų formatais, įrišimu, drabužiu (viršeliais) ir kitomis šio amato subtilybėmis. 

Skirtingais istorijos laikotarpiais knygos buvo rišamos skirtingai. Skyrėsi ir knygų rišimas įvairiose šalyse. Iki XIX a. vidurio knygos buvo rišamos rankomis, vėliau - specialiomis mašinomis. Tačiau pagrindinės jų sudedamosios dalys išliko nepakitusios iki šių dienų. Žmonės galėjo liesti, lyginti, palankstyti įvairių rūšių popierių, knygų viršeliams, įrišimui naudojamas medžiagas. Daugelis pirmą kartą rankose laikė patį tikriausią pergamentą - tikrą "ožiuką", tiksliau, ožiuko odą, ant kurios buvo rašomos knygos iki spaudos atsiradimo ir kuri iki šių dienų naudojama toms knygoms restauruoti. 

Nežinau, kaip kitiems programos dalyviams, bet man įdomiausia dalis buvo susitikimas su senosiomis knygomis. Jau minėjau, kad turėjome galimybę liesti prieš 300, 400 metų išleistas knygas arba jų faksimilinius leidinius - pajusti jų popieriaus faktūrą. Bibliotekos darbuotojos perspėjo, kad reikalą turime su senosiomis knygomis ir kad su jomis reikia elgtis labai atsargiai, bet labai norintys jas galėjo pavartyti, o jeigu dar šiek tiek įžiūri - ir bandyti perskaityti vieną kitą eilutę. Ne mažiau jaudinantis buvo ir susitikimas su naujesnėmis, tamsiaisiais spaudos draudimo metais Prūsijoje leistomis knygomis. Galėjome savo rankose palaikyti XIX a. antroje pusėje Tilžėje Otto fon Mauderodės spaustuvėje išleistą maldaknygę "Auksa altorius, arba Szaltinis dangiszku skarbu". Nedidelio beveik kišeninio formato, bet stora, solidi, odiniais viršeliais, apkaustytais metalu, užsegama metaline ažūrine sagtimi - visur prūsiškas patvarumas, saikingumas, tvarkingumas. Štai už tokių knygų gabenimą per Rusijos - Vokietijos sieną kadaise grėsė kalėjimai, kratos, kazokų bizūnai, tėvelio caro valdininkų dosniai skiriamos baudos... Ar galėtume mes, XXI amžiaus nepriklausomos Lietuvos piliečiai, puikuotis savo intelektu, išmintimi, savo įmantriai rašomais tekstais, jeigu nebūtų tas maldaknyges spausdinusių, jas nešusių ir iš jų skaičiusių? Įdomu tai, kad jau prieš pusantro ar du šimtus metų buvo leidžiamos knygos ir padidintu šriftu. Rankose laikėme mišiolą, skirtą silpnai matantiems kunigams, išleistą Regensburge 1889 metais. Knyga įrišta juoda dirbtine oda, viršelio centre paauksintas kryžius, puoštas gėlių ornamentu. 

Tarp bibliotekos darbuotojų atrinktų knygų buvo ir faksimilinių, XIX ar XX amžiuje išleistų leidinių. Tačiau ir jie įdomūs, ir kiekvienas turi savo istoriją, o ta istorija kalba apie kitas istorijas. Štai 1911 m. Florencijoje šiek tiek daugiau nei 300 egz. tiražu buvo išleistas A. Dantės "Dieviškosios komedijos" faksimilinis 1491 m. Venecijoje išspausdinto inkunabulo leidinys, tokio paties formato, su tokiais pačiais viršelio papuošimais kaip ir originalas. Vieną iš šių knygų galėjome kiek norėdami liesti, vartyti, tyrinėti. Knygai išspausdinti naudotas rankų darbo popierius. Viršeliai papuošti įspaudais. Kampuose pritvirtintos metalinės ažūrinės plokštės ir metalinės smeigės. Bet svarbiausia - rankose laikėme tikslią, prieš 500 metų išleistos knygos kopiją. 

Kaip sakė šias knygas pristačiusi bibliotekos darbuotoja, senaisiais laikais knygų perrašinėjimas ar spausdinimas buvo viena veiklos sritis, o įrišimas - visiškai kita. Įrišimas dažnai liudydavo arba galėjo liudyti žmogaus turtą, prabangą, aišku, ir socialinę padėtį. Todėl dvi to paties pavadinimo ir tos pačios spaustuvės knygos galėjo labai skirtis. Knygų įrišimas buvo ne tik pelningas amatas, bet ir tam tikra taikomojo meno rūšis. Lankydamiesi Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, tuo galėjome įsitikinti, - patys įvairiausi odos, medžio, metalo deriniai, kuriais pirštai keliauja it kokiu įmantriu raštu. 

 

* * * 

Pasibaigus projektui LAB informacijos išteklių skyriaus vadovė Janina Vileikienė jį apibendrina taip: "Iš viso projekte dalyvavo 10 grupių: dvi mokinių iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro, dvi - iš Panevėžio ir šešios - iš Vilniaus. Neteko išgirsti, kad kam nors nepatiktų, neteko matyti nuobodžiaujančių veidų." 

Mintimis dalijasi LNB retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė Dalia Tarailienė: "Džiugu, kad neblėsta susidomėjimas senąja knyga, nes šiandien tenka vis dažniau išgirsti, kad taip sparčiai besiplečiančiame informacijų ir technologijų pasaulyje popierinė knyga praranda savo aktualumą, tačiau projekto metu teko patirti, kad tiek daug žmonių nepriklausomai nuo amžiaus ir išsilavinimo taip nuoširdžiai domėjosi senosios knygos gimimo istorija, jos turiniu. Svarbus momentas buvo ir taktilinis knygos suvokimas, nes tai leido tiesiogiai nusikelti į XVII ar XIX amžių, pajausti senosios knygos struktūrą." 

LNB įrišimų restauravimo skyriaus vedėja Raimonda Vasiliauskienė kalbėjo: "Prisipažinsiu, kad pati pradžia man buvo nelabai aiški. Neįsivaizdavau, kiek ir ko reikės parodyti, o svarbiausia - kaip reikės elgtis su tokią negalią turinčiais žmonėmis. Neturėjau jokios patirties. Jau per pirmą susitikimą dingo visos abejonės. Buvo labai lengva dirbti, nes jutau begalinį dalyvių susidomėjimą. Negalėjau pati patikėti, kad šitaip visiems viskas patiks ir kad tiek daug visi norės sužinoti. Stebino, kiek visi visko jau žinojo, kiek visko atsiminė ir kaip dar labiau norėjo praplėsti savo žinias. Patikėkite, pas mus, restauravimo centre, būna daug ekskursijų, tačiau susidomėjusių mūsų darbu būna vienetai. Ypač abejingi būna moksleiviai. Todėl ir priimame tik nuo devintos klasės. O čia atėjo šeštokai, septintokai. Jie man pasirodė labiau suaugę nei regintys vienmečiai. Puikūs, gražūs jaunuoliai. Ir dar turintys didelių ateities tikslų." 

Projektą apibendrina LAB direktorė Rasa Januševičienė: "Idėja kilo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos informacijos išteklių centro vadovei Jolitai Steponaitienei. Prieš metus Prancūzijoje, Lione, kultūros paveldui skirtoje IFLA (Tarptautinė bibliotekų federacijų asociacija) konferencijoje. Vienas iš pranešimų buvo skirtas kultūros paveldo pateikimui neįgaliesiems. Jo metu J. Steponaitienei ir kilo mintis bendradarbiaujant su mūsų biblioteka parodyti bent dalį sukauptų retų knygų regėjimo negalią turintiems žmonėms. Šia mintimi ji tuojau pasidalino su manimi - abi nusprendėme, kad gali būti įdomu, kad reikia idėją vystyti toliau. Rudenį ją aptarėme mūsų bibliotekoje. Visi sutarėme, kad tema įdomi ir kad reikia pradėti rengti projektą, kad pirmasis projektas bus lyg ir bandomasis. Pasižiūrėsime, ar žmones jis sudomins, o jeigu taip, tai kiek bus tų susidomėjusių? Svarstėme, ar projektas turėtų būti skirtas tik vilniečiams, ar įtraukti ir kitų miestų neregius. Turime savo autobusėlį, galime žmones atsivežti patys. Nutarėme pabandyti. Šitaip atsirado dvi grupės iš Panevėžio. Svarstėme ir tai, kokios temos turėtų būti pristatytos, kokio dydžio grupės yra optimaliausios. Nusprendėme, kad ne daugiau kaip 7 - 8 žmonės. Projektas įvyko. Su Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka aptarsime jį, bet jau dabar akivaizdu, kad sumanymas pasiteisino. Žmonės domisi knygos istorija, senąja raštija, taigi, jeigu bus finansavimas, projektą tęsime ir kitais metais. Tada orientuosimės į rajonuose gyvenančius akluosius." 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]