MINTYS

Pranas PLIUŠKA

VIENYBĖS SĖKLA

Gegužės 3 dieną pajutau didžiulį vienybės ir pasididžiavimo dėl tos vienybės jausmą. Dauguma aklųjų ir silpnaregių bendruomenės narių visuose Lietuvos kampeliuose, iš visų jėgų įtempę savo akis, nors dažniausiai - tik ausis, laukė chorų karų nugalėtojų paskelbimo akimirkos. Tas įtemptas laukimas viršijo net nerimo jausmą, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei pasaulio ar Europos čempionato rungtynėse dėl medalių lieka vos minutė, o rezultatas yra lygus ir dar abiejų komandų treneriai ima minutės pertraukėles vieną po kitos. Šį kartą jausmas buvo stipresnis dėl vienos esminės priežasties - jaučiausi pats atsakingas už balsavimo rezultatus, nes prie to reikalo buvau prikišęs ranką, o tiksliau - pirštą. Vos prasidėjus finalinei transliacijai visiems savo draugams, giminėms ir pažįstamiems išsiunčiau žinutę, kurioje paraginau stebėti šią televizijos laidą ir vienu vieninteliu leidžiamu balseliu palaikyti aklųjų chorą, jei jis pasirodys to vertas. Dėl teiginio, kad "Feniksas" pasirodys solidžiausiai ir įspūdingiausiai, net neabejojau ir problema man atrodė tik sudominti žmones, o tada jau balsas garantuotas. Tokiomis žinutėmis raginau ir pažįstamus LASS narius. Kaip vėliau paaiškėjo, panašiai kaip ir aš elgėsi ne vienas aklųjų ir silpnaregių bendruomenės narys. Po pusvalandžio iš poros abonentų, kurių nebuvo mano telefone, gavau lygiai tokias pat žinutes, kokias buvau išsiuntęs. Vadinasi, ir kiti įsitraukė į tą emocijų karą, o žinutės ėmė sukti naujus ratus. Tada ir pajutau šūkio "vienas už visus - visi už vieną" galybę ir didybę. Juk ne veltui Lietuvos nacionaliniame himne paskutiniai, o tai reiškia lemiami žodžiai skamba taip: "Vardan tos Lietuvos vienybė težydi." Štai tada ir užsisvajojau - o, kad taip visur būtume tokie vieningi kaip šiuose chorų karuose! Suprantama - tik mūsų balsų be didžiulio visuomenės palaikymo pergalei nebūtų užtekę. Sakoma, jog tik bėda ar didelė nelaimė labiausiai suvienija žmones. O juk aklieji ir silpnaregiai turi tą nuolatinę bėdą - savo regėjimo negalią, bet retai vienybė būna tokia akivaizdi kaip tą gegužės pirmo sekmadienio vakarą. 

Galėčiau išvardinti gausybę priežasčių, kodėl vienybės taip dažnai trūksta, bet nežinau, ką ir kaip daryti, kad ji lydėtų mūsų veikloje. Vieningai imantis bet kurios veiklos, rezultatai neabejotinai bus kur kas geresni. Būti kaip vienas kumštis reikia ne tik tada, kai tai rodoma per televiziją, transliuojama per radiją ar masiškai buriamasi didelėse aikštėse, bet ir kiekvieną dieną mažuose būreliuose, kolektyvuose, grupėse, kai siekiama kokio konkretaus bendro tikslo. Tikslas dažniausiai būna tas pats, bet iškyla įvairiausių prieštaravimų, kokiais keliais, kokiais būdais tuos tikslus pasiekti. Štai paimkime kad ir labai reikalingą, bet gerokai deformuotą Socialinės integracijos neįgaliesiems programą. Manau, turiu teisę apie tai atvirai rašyti, nes metų metus tenka ne tik kiekvieną dieną dirbti su įvairią negalią turinčiais žmonėmis (juk ir pats turiu sunkią negalią, tad daugelį vidinių ir išorinių problemų patiriu savo kailiu), bet ir dažnai dalyvauju posėdžiuose, seminaruose, mokymuose, tad neblogai žinau koordinuojančių, kontroliuojančių institucijų ir projektus vykdančių organizacijų atstovų požiūrį. Visas nuomones, kritikas ir pasiūlymus sudėjus į krūvą susidaro liūdnas vaizdelis - tarsi visi siektų skirtingų tikslų! Patys neįgalieji nori, kad būtų sprendžiamos jų kasdienės problemos, nori turėti kuo daugiau galimybių kartu pabendrauti, kuo daugiau įdomių ir vis įvairesnių vienkartinių renginių, išvykų į svečius, tai yra nori aplankyti kitus miestus ar rajonus, trokšta galimybių dažniau pademonstruoti kitiems savo rankdarbius ar sugebėjimus - ko išmoko užsiėmimuose ir repeticijose. Turintys sunkesnę negalią nori būti dažniau lankomi, jiems dažniau paskambinama telefonu. Projektų vykdytojai bejėgiškai bando priešintis vis didėjančiai biurokratijai, neriasi iš kailio bandydami išlaviruoti tarp pačių neįgaliųjų norų, pageidavimų ir kontroliuojančių institucijų reikalavimų, rekomendacijų, nurodymų. Vienas iš tokių rebusų pavyzdžių yra neįgaliojo prašymas nupirkti jam vaistų, nes žmogus susirgo, tad pats į vaistinę nueiti negali. Socialinis darbuotojas šiam žmogui nepriklauso, o socialinės reabilitacijos projekto vykdytojas gali tik palydėti žmogų į vaistinę, bet pats nupirkti ir atnešti sergančiam žmogui - jokiu būdu ne! Panašių pavyzdžių galima rasti dešimtis, kai asmeniniam asistentui tenka rinktis - ar atsisakyti suteikti jam nepriklausančią paslaugą ir šitaip pelnyti neįgaliojo nepasitikėjimą paslaugas teikiančia organizacija bei nusivylimą darbuotoju, kaip žmogumi, ar daryti tai, ko prašo neįgalusis, ir, įrašius į paslaugų žurnalą kitą paslaugą, tikėtis, jog tikrintojai nepastebės, neišsiaiškins, nenubaus. Kontroliuojantys organai (iš anksto atsiprašau už tokį dviprasmį įvardijimą) reikalauja, kad neįgalieji, kaip mokykloje mokiniai ar įmonių darbininkai, visada nustatytu laiku atvyktų ir mokytųsi to, kas prieš pusmetį buvo numatyta projekte. Nepaisoma fakto, jog žmogui ir sveikatos būklė, ir gyvenimo sąlygos gali keistis. Matyt, socialistinių laikų planavimas penkmečiais dar labai gajus, nors visais laikais šiek tiek mąstančių žmonių buvo tik patyčių ir satyros objektas. Nereikia baigti jokių aukštųjų ar aukštesniųjų mokslų, kad suvoktum: gyvenimas yra dinamiškas ir į jokius rėmus neįspraudžiamas. Trūksta nuolatinio bendradarbiavimo tarp išvardintųjų. O ką daryti? Štai vienas kol kas dar apžėlęs takelis, kuris ateityje gali tapti vieškeliu - Lietuvos neįgaliųjų forumas vykdo projektą "Darbotvarkė - 50". Jo esmė yra žengti žingsnelį po žingsnelio įgyvendinant Neįgaliųjų teisių konvenciją. Vienas iš projekto uždavinių yra sustiprinti nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimą siekiant konvencijoje numatytų punktų įgyvendinimo. Kol kas šis projektas vykdomas tik 2 miestuose ir 3 rajonuose. Jau vyko 2 praktiniai seminarai, po kurių mano išankstinė pesimistinė nuomonė dėl šio projekto ėmė keistis. Tų seminarų rezultatas - savivaldybių atstovai ėmė pamažu suvokti, jog jie yra ne atskirai plaukiančioje jachtoje, o toje pat valtyje, kaip ir nevyriausybinės organizacijos, kai kalbame apie neįgaliųjų problemas. O, kad į tas kiauras valtis galima būtų įsodinti ir Neįgaliųjų reikalų departamento bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkus! Tikrai būtų lengviau ir tą valtį paremontuoti, o gal net ir bures įsigyti, kad nereikėtų visą laiką sunkiai irkluoti. Viltis yra. Jei nevyriausybinės organizacijos ir savivaldybės veiks vieningai, bus lengviau prisibelsti ir į aukštesnių institucijų valdininkų duris ar įlįsti pro langą. Taigi vėl paminėjau žodį "vienybė". Ji būtina tarp pačių neįgaliųjų organizacijų. Taip daug lengviau kovoti, kad būtų išspręsta kokia bendra tiek aklųjų, kurčiųjų, sutrikusio intelekto, psichinę ar judėjimo negalią turinčių žmonių problema. Tų bendrų problemų tikrai yra tiek miestuose, tiek rajonuose. Visos organizacijos mini transporto, vienkartinių socialinių paslaugų stygių, nedarbą, neigiamą visuomenės požiūrį į neįgalųjį kaip lygiavertį ir lygiateisį. 

Dar kartą apie vienybę kalbant apie atskirą organizaciją ar kolektyvą. Kadangi tenka dažnai dalyvauti įvairiuose kultūros renginiuose, tai, net ir negalėdamas matyti, jaučiu skirtingą meno kolektyvų vidinę atmosferą. O juk kiekvieno kolektyvo nario didžiausias noras turėtų būti kuo geriau pasirodyti žiūrovams ir klausytojams, tai kaip paaiškinti asmenines intrigas, simpatijas ir antipatijas, reiškiamas pretenzijas dėl smulkmenų. O kur dar įžeidžiantys komentarai, pastabos dėl išvaizdos ar aprangos detalių? Ar toks kolektyvas gali pasiekti gerų rezultatų? Atsakomybę už tokią situaciją turėtų jausti ne tik vadovai, o kiekvienas žmogus. Dažnai mes, apimti momentinių neigiamų emocijų, nesusimąstome, kokią žalą savo veiksmais ar žodžiais padarome ne tik kitam žmogui, bet ir visos organizacijos įvaizdžiui visuomenėje, aišku, ir sau. 

Tikiuosi, kad mūsų vienybės dėl Aklųjų choro pavyzdys kaip gerasis virusas paplis po visus Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos padalinius, filialus ir kolektyvus.