PROJEKTAI

Dovilė ZUOZAITĖ

MUZIKĄ MATYTI ŠIRDIMI

Šių metų gegužės 3 diena paliks gilų ir įsimintiną pėdsaką mūsų šalies neregių ir silpnaregių istorijoje - TV3 projekte "Chorų karai" dalyvavęs aklųjų choras "Feniksas" su generolu Stanislovu Stavickiu-Stano pergalingais savo pasirodymais tapo geriausias, labiausiai vertas laimėtojo vardo. Šeštajį sezoną rengiamas projektas prasidėjo kovo 22 dieną ir truko septynias savaites. Per šį laikotarpį "Feniksas" tik vieną kartą buvo atsidūręs trečioje vietoje, kitų šešių laidų pasirodymai užtikrino geriausią vietą žiūrovų ir vertinimo komisijos balų lentelėje. Aklųjų choro dalyvavimas sužavėjo visus, nuoširdumu užkrėtė visą Lietuvą - ir tuos, kurie rengė projektą, prie jo prisidėjo, ir tuos, kurie tiesiog jį stebėjo. Po pirmojo "Chorų karų" mūšio komisijos narys Vitalijus Cololo kalbėjo: "Žiūrovams teks jautriai reaguoti ir gailėtis, bet gailėtis reikės kitų chorų." 

Su septyniais chorais stojęs į kovą "Feniksas" neabejotinai pateisino savo vardą. Feniksas - tai šventas mitinis paukštis, kuris nuolat atgimsta, gyvenimo gale susisuka iš cinamono šakelių lizdą ir jame padeda kiaušinį. Nuo saulės įsiplieskęs lizdas sudega, lieka tik pelenai, iš kurių gimsta kitas feniksas. Graikų mitologijoje šis paukštis siejamas su neapsakomai nuostabiu giedojimu, kai net saulės dievas Apolonas sustabdydavęs savo vežimą (saulę), kad pasiklausytų giesmių. O Rusijoje manoma, kad šis legendomis apipintas paukštis ypatingai švyti naktį: akys žiba kaip krištolas, o kai tik užgieda, iš snapo pabyra perlai. Šio ugnies paukščio giesmė gydo ligonius, net ir neregius. 

Tai tik vardo simbolika, tačiau ji simbolizuoja ir "Fenikso" nueitą kelią. Juk šiems žmonėms reikėjo žengti į tiesioginio eterio sceną ir nebijoti būti kitokiems, nei diktuoja įprastas televizijos "šou formatas", parodyti visiems, kad ne tik vienadieniai projektai gali būti populiarūs, kad subtilesni pasirodymai žmones sužavi labiau, parodo, kiek nuostabių dalykų galima pajusti, pamatyti širdimi. Nors televizija siejama su greitu išgarsėjimu, "Fenikso" dalyvavimas pakeitė šį stereotipą. Taip, choristams tai suteikė populiarumo, tačiau jie irgi praturtino pačią laidą, buvo apginta nuo amžių žinoma tiesa, kad aklieji gabesni, imlesni muzikai. Apie tai prakalbo ir komisijos narė Rūta Ščiogolevaitė: "Mums parodyta vaivorykštė šimtą kartų ryškesnė, gražesnė, nei bet kuri akis galėtų pamatyti." Šią mintį pratęsė ir jos kolegė Kristina Zmailaitė: "Tai dainuojantys, labai gerai intonuojantys žmonės, fantastiškas choras, iš kurio galima lipdyti bet ką." 

Chore "Feniksas" dainuoja 18 choristų, trys žmonių grupės - visai nematantys, silpnaregiai ir Maltos ordino savanoriai, kurių yra penki ir kurie padeda "matyti" kitiems choristams ne tik scenoje, bet ir vykstant į repeticijas, laidų filmavimus TV3 studijoje Tarandėje ar pasitinkant dainininkus iš kitų Lietuvos vietovių. Šis choras išsiskyrė ir tuo, kad iš trylikos neregių ir silpnaregių beveik visi - dainuojantys solo, dvi iš jų - profesionalės, dainavimo studijų magistrės - tai Onutė Matusevičiūtė ir Jūratė Vizbaraitė. Tad nenuostabu, kad šio choro vertinimai buvo ir tokie: "Jūs mokate gražiai atskleisti kontrasto principą - solo ir choro, vienos žvaigždės spindėjimą su viso dangaus žvaigždžių žėrėjimu", - taip kalbėjo R. Ščiogolevaitė. 

Kaip viskas klostėsi, kad šiandien visi galime džiaugtis šio choro sėkme, mintimis dalinasi LASS respublikinio centro vyresnioji specialistė Lina Puodžiūnienė. 

- Ko suteikė šis televizijos projektas ne tik ten dalyvavusiems, bet ir pačiai neregių ir silpnaregių bendruomenei? 

- Be galo džiaugiuosi, kad žmonės turėjo puikią galimybę būti šių įvykių sūkuryje, galėjo pasisemti visokeriopos naudos. Tai neįkainojama sceninė, muzikinė, įvairių įgūdžių tobulinimo, savęs išbandymo patirtis. Tokių progų pasitaiko kartą gyvenime, juk daugiau panašaus projekto tikrai nebus. Todėl apmaudu, kad paskelbus atranką į "Chorų karus", dalyvių nebuvo daug. O juk puikiai žinome, kad mūsų žmonės tikrai dainingi, talentingi, dalyvaujantys aktyviame meno saviveiklos gyvenime. Kad surinktume dalyvių tiek, kiek reikėjo, į projektą pakvietėme maltiečius. Taip savanoriai tapo ne tik puikiais mūsų žmonių palydovais, bet ir nuostabiais, jautriais bičiuliais, padėjusiais scenoje įgyvendinti režisūrinius, choreografinius sumanymus, be to, savo balsais papuošė mūsų chorą. 

Dauguma projekte dalyvavusiųjų - dirbantys ar studijuojantys, kai kurie - iš kitų miestų ir rajonų: Klaipėdos, Kauno, Druskininkų. Žmonės dėjo nemažai pastangų, kad tik galėtų dalyvauti projekte, derino savo darbus, veiklą, aukojo kelių mėnesių savaitgalius. Esu dėkinga jiems už jautrų, taurų neregio žmogaus parodymą - žiūrovai jį išvydo gražų, talentingą, įdomų, o kai kada net daugiau žinantį - kalbu apie Onutę Matusevičiūtę, stulbinamai pasirodžiusią spėjant kūrinį iš pirmų kelių garsų. 

- Kokie buvo jūsų organizaciniai darbai kuruojant chorą "Feniksas" šiame projekte? 

- Turbūt "viskas viename", išskyrus meninę dalį, kuri buvo patikėta stipriems scenos meistrams - choro generolui Stanislovui Stavickiui-Stano, režisieriui Mariui Jampolskiui, choreografui Vadimui Šuško, dizainerei Kristinai Valančiūtei, chormeisterėms Tamarai Blažienei, Renatai Deltuvienei-Bakutei. Pradedant žmonių paieška ir baigiant scenos rekvizitu - viskas turėjo būti padaryta laiku, suderinta dar tris žingsnius į priekį, nes tokia yra televizijos "kaina". Reikėjo rūpintis choro atrankų organizavimu, žmonių paieška, repeticijų sale, po to - rėmėjais, transportu, apranga, scenos dekoracijomis, jų užsakymu, gamyba ir daugeliu kitų dalykų. Tačiau būta itin įdomių ir malonių sutapimų - beieškant dizainerio, gavau rekomendacijų dėl K. Valančiūtės. Paskambinau, ji sako: "Negaliu rengti jūsų, nes jau šiame projekte turiu aklųjų chorą." Pasirodo, TV3 prodiuseriai jau buvo susitarę su žmogumi, kurio mes dar tik ieškojome. Panašiai nutiko, kai paskutinėje laidoje reikėjo aklo berniuko, su kuriuo smėlio menininkė Jurgita Minderytė-Motiekaitė galėtų piešti. Ji mums užsiminė apie berniuką, kuris Klaipėdoje vaikščiojo į jos užsiėmimus. Paaiškėjo, kad tai tas pats vaikas, apie kurį mes irgi galvojome. 

- Buvo ir tokia nuomonė, kad žmonės gausiai balsuoja už "Feniksą" dėl choro išskirtinumo. Ar tai reiškia, kad mūsų visuomenė apie neregį dar mąsto ne kaip apie savarankišką, galintį savimi pasirūpinti žmogų? Gal visa tai liudija, kad yra integracijos spragų? 

- Laimėjome tikrai ne dėl to, kad mūsų choras kitokio socialinio statuso, o dėl to, kad tie renginiai buvo nuoširdžios, šiltos ir nesuvaidintos akimirkos, ir tai ne vienam suvirpino jautrią stygą. Nors reikia pripažinti, kad žmonės apie mus dar daug ko nežino. Tai be galo opi problema, kuri reikalauja didelio įdirbio. Šis projektas parodė: reikia dažnesnio, viešesnio mūsų bendruomenės išėjimo į visuomenę, nes dabar didelė dauguma projektų, renginių vyksta tik mūsų pačių būryje. Tai, kas reginčiajam atrodo paprasta, mums gali būti "aukštasis pilotažas". Reikia apie tai ne tik kalbėti, bet ir dalyvauti įvairioje veikloje kartu. Tik tada žmonės atsikratys klaidingo stereotipo, kad aklasis yra kitoks, negali savimi pasirūpinti. Taip, jam reikia kai kada pagalbos, bet nereikia manyti, kad jis nieko negali. Norėtųsi, kad žmonės suprastų: negalima visų vertinti pagal save ar vienodus standartus. Ir tuomet negirdėsime galbūt tokių paradoksalių replikų, kurių kartą sulaukėme iš žiūrovų: atseit mūsų žmonės nėra akli, jie tik apsimeta, nes puikiai orientuojasi aplinkoje, rašo trumpąsias žinutes mobiliaisiais, naudojasi kompiuteriais. 

- Kaip TV3 laidos kūrybinei komandai sekėsi dirbti su neregiais ir silpnaregiais? Ar šį žmonių išskirtinumą eteryje buvo bandoma švelninti dėl renginio specifikos? 

- Tikrai to net nemėginome daryti. Nors pradžioje ir buvome pagaminę akinius visiems, tačiau mūsų žmonėms patiems nuspręsti, kas jiems geriau, o akinius, priešingai, uždėjome maltiečiams. Nors scenoje negalėjome šokti, išdarinėti įvairiausių triukų, tačiau mūsų žmonės visa tai kompensavo pirmiausia savo talentu. Čia atėjome parodyti mūsų žmogų - kuriantį, mylintį, tiesiog gyvenantį. Ir kai turi tokį tikslą, konkurencija, kova, įtampa dingsta, atsiranda kita energetika, kiti tikslai. Esu labai dėkinga prodiuserei Neringai Kavaliauskienei ir Stanislovui Stavickiui-Stano už idėją suburti tokį chorą, esu dėkinga visai kūrybinei komandai, kuriems mūsų choro specifika buvo nemažas iššūkis, bet jie rado puikų būdą, kaip su mumis dirbti, - juk neregiui vien per sceną pereiti nėra paprasta, o ką jau kalbėti apie sinchroniškus judesius, scenografiją, laikyseną, nukreiptus į objektyvą veidus. Mus pamilo, ir tas nuoširdus bendravimas sukūrė puikią atmosferą. Televizijoje svarbiausia - vaizdas, tad filmuojant, manau, kiekvienąkart buvo parodoma visa, ką choras turi geriausia. Ypač įstrigo Gyčio Paškevičiaus daina "Mano kraštas" su gandralizdžiu, medžio glostymu ir sutartinėmis. Ten buvo visko tiek, kad kameros net negalėjo išsamiai parodyti, - kad ir iš arti filmavusio operatoriaus ašarų, riedančių per skruostą. "Šitoj dainoj buvo viskas, visi mes, visa Lietuva, ir daugiau", - kalbėjo dainininkė Veronika Povilionienė, tądien buvusi komisijoje. 

Dėkingi esame operatoriams ir už puikiai pagautą kadrą paskutiniame projekto pasirodyme, skirtame mamai: kameros vis parodydavo su smėliu ant stiklo piešiamos motinos portretą - jame pasvirusi galva, garbanoti ilgi plaukai. Ir tuo pat metu per visą ekraną operatoriai rodo mūsų Dainoros Laukžemytės į tą pačią pusę palinkusią galvą su ilgais plaukais ir su ašara veide. Tokių dalykų geriausias režisierius - pats gyvenimas, o mums šios akimirkos, ko gero, brangesnės net už pačią pergalę. 

Į šią pergalę chorą atvedusio generolo, dainininko, prodiuserio ir kompozitoriaus S. Stavickio-Stano patirtis su neregiais ir silpnaregiais yra dar kitokia, ypatingai įgyta per projektą. Kokia ji, dalinasi Stano: 

"Pirmiausia, man pačiam be galo įdomu dirbti su tokiais kolektyvais kaip senjorų, tremtinių ar aklųjų choras, nes įgyju daug naujos patirties, žinių. Antras dalykas - socialinis aspektas: žmonės gyvena vieni šalia kitų, nežino kaimyno vardo, juo labiau pamiršta, kad be jų dar yra ir kaliniai, senjorai, nematantys žmonės. Per komercinę televiziją pamatę kitokius veidus, susimąsto ne tik apie save, bet ir kontekstą, kuriame gyvena. Išskirtiniai chorai įneša tikrumo, prasmės, žiūrovams tai įdomu, sujudina jausmus, o gal ir mąstymą kiek pakeičia. Aklųjų muzikos suvokimas, pajautimas visai kitoks nei mano, nei daugumos. Tad pamaniau, kad tai galėtų turėti prasmės parodant visai kitokį chorą. Pabendravęs su jais supratau, kiek daug mato neregys, netgi tai, ko mes nepastebime. Dirbti su šiais žmonėmis visiškai nesudėtinga, nes jie labai talentingi, imlūs, gabūs, žingeidūs. Gal kiek daugiau teko paaiškinti, kas yra komercija, žiniasklaida, komentarai, kad žmonės tiesiog nepergyventų, suprastų, kad tai yra dalis jų žinomumo, televizijos specifikos. Choro išskirtinumą išsprendėme labai paprastai - dirbome daugiau ne prie choreografijos, kurios irgi buvo, bet ėjome į žiūrovą labiau per režisūrinius sprendimus. Aišku, tai, kad jie negali matyti, kaip visi, jiems padėjo, ir žmonės balsavo daugiau dėl to, kad įsijautė į jų situaciją. Žmonės gali dalyvius palaikyti dėl įvairiausių priežasčių ir choras dėl to nekaltas, ypatingai tada, kai laimi. Šio choro pasirodymai į vartotojišką, dažniausiai paviršutinišką šou pasaulį įnešė tikrumo, gilumo. Tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko aš dalyvauju kiekvienais metais. Aš visuomet chorui sakiau, kad ne dėl pergalės mes atėjome, būkit pasiruošę pralaimėti kiekvieną savaitgalį. Tiksliau ne pralaimėti, o iškristi, nes laimėjome patį pirmą kartą, kada atėjom ir parodėm, kokie esam, kad galim dainuoti ir lygiai tą patį daryti, ką ir visi kiti chorai. Tada mes ir laimėjom, visa kita buvo tiesiog šaunus laikas, kuris baigėsi dar šauniau. Šviesiausios akimirkos tęsiasi. Mes toliau dirbam, repetuojam, palengva dėliojasi koncertiniai turai, susitikimai. Tad šaunių akimirkų bus - šią vasarą, rudenį, gal ir kitą vasarą..."