MINTYS

Pranas ŽIOGAS

ARKLYS VEDLYS


Ugniui gyvenime kartais sekasi, kartais nelabai. Dar paauglystėje jis su draugais pasigamino savadarbį sprogmenį ir nedelsdamas išmėgino. Rezultatas buvo pasiektas akimirksniu - garsą girdėjo viso miestelio gyventojai, gydytojai džiaugėsi, kad visi bandytojai liko gyvi, o Ugniui sprogimo liepsna liko paskutiniu matytu reginiu. Dabar jis nemato, bet puikiai girdi - gali išgirsti, kaip musė raugintų kopūstų bačkoje orą gadina. Išmokęs gyventi apčiuopomis, apgraibomis ir pagal kvapus, vaikinas nesiskundžia likimu. Kai susidraugavo su baltąja lazdele, po visą gana nemažą kiemą ir gatvę iki artimiausio posūkio vaikšto, lyg būtų įsijungęs autopilotą. Viskas gal ir būtų toliau tekėję savo įprasta vaga, jei ne vienas nutikimas. Kartą vaikinas, ilgokai pasivaikščiojęs gryname ore, nesugebėjo grįžti į namus. Tos daugiabučių laiptinės tokios panašios ir suoleliai prie jų tokie vienodi, o ir kiti orientyrai sutapo. Ugnius pateko ne į savo laiptinę, įėjo ne į savo butą, susirado įprastoje vietoje stovinčią, bet svetimą lovą ir net netyčia permiegojo su toje lovoje netikėtai jau gulėjusia ne savo mergina. Teisybę sakant, savo merginos Ugnius neturėjo, bet tai jis prisiminė kiek per vėlai. Po tokio nelaimingo atsitikimo vaikinas nutarė, kad reikia kažką daryti, jog daugiau tokie nesusipratimai nepasikartotų. Pirmiausia Ugnius pamąstė apie šunį vedlį, bet sužinojęs, kiek kainuoja toks dresuotas gyvūnas, šitą mintį nuvijo į šalį kaip musę nuo taukuotos nosies galiuko. Praėjus savaitei, Ugniui už jo baltosios lazdelės užkliuvo viena malonaus balso mergina ir jis su ja tuoj pat susidraugavo, tiksliau, pasikeitė telefono numeriais, pasakė vienas kitam savo tikruosius vardus. Ugnius truputį pasidomėjo ta mergina. Surinkęs į krūvą savo draugų ir pažįstamų duomenis, kavalierius gavo tokius skaičius, kurie liudijo: 51 proc. apklaustųjų manė esant tą merginą gražią, o 43 proc. - negražią. 4 proc. savo nuomonės neturėjo arba nemokėjo išreikšti Ugniui prieinamu būdu. 2 proc. apklaustųjų nesuprato klausimo. Po tokių balsavimo rezultatų Ugnius nusprendė tą merginą "kabinti" iš esmės. Štai tada jam ir kilo mintis įsigyti arklį. Ne šunį, katę, o arklį. Būtinai baltą - kokia balta jo, neregio, lazdelė. Vaikinas galvojo kaip koks šachmatininkas - kelis ėjimus į priekį: juk visos merginos laukia princo ant balto žirgo! O štai jis, nors ir ne princas, kiekvieną kartą atjos pas savo merginą ant balto kaip sniegas keturkojo. Žirgas tikrai geriau už šunį."Šuo tampytų mane už virvės kaip kokį daiktą, o ant žirgo sau ramiai sėdėsiu ir šypsosiuosi. Ir mokyti šio gyvūno ilgai nereikės. Nunešiu porą kartų po glėbį avižų po mylimosios langais ir arkliukas supras, kur mane reikia nešti", - mąstė vaikinas. 

Į namus grįžti dar paprasčiau. Arkliai nuo senų laikų garsėja sugebėjimu parnešti ar parvežti savo nuo "blaivaus mąstymo programos" visiškai atsijungusius šeimininkus. 

Ugnius pagalvojo, kad arklys turi daug pranašumų, palyginti su šunimi. Sėdėdamas ant eikliojo gyvūno nugaros Ugnius galės nemokamai keliauti, kur tik panorės. Nereikės autobusų ar traukinių maršrutų grafiko. Arklys daug ramesnis, neloja, tad garantuoja patenkinamus santykius su kaimynais, rytais nežadina keltis ir vesti pasivaikščioti. Čia tai bent paradoksas - ne šuo veda akląjį, o aklasis turi vesti šunį pasivaikščioti! O gal šunys vedliai ir jų šeimininkai taip susigyvena, susibičiuliuoja, jog abu kartu eina rytais atlikti privalomų gamtinių reikalų į lauką? Tada šuo turėtų būti labai gudrus ir vesti ten, kur niekas jų, trumpai pritūpusių ar pakėlusių koją, nepamatys. Arklys yra kuklesnis gyvūnas ir nereikalauja tiek dėmesio, neprašo su juo nepaliaujamai žaisti. Be to, Ugnius yra tvirtai nusprendęs būti vegetaru, tad jo šuo kiaulienos kaulelius galėtų tik sapnuose uostyti, o štai arklys yra žolėdis, tad jiems abiems bus lengviau laikytis šieno ir daržovių dietos. Mano aprašomas vaikinas beprotiškai mėgsta humorą ir jį be saiko vartoja vietoje trijų raidžių pavadinimų vitaminų ir maisto papildų. Šuo, nors ir yra beveik visada išsišiepęs, bet kokia nauda iš tos šuniškos šypsenos neregiui? Juk jos nei pamatysi, nei užuosi, o štai, kaip žvengia žirgas, tai jau nereikia niekam pasakoti. Tik kurtiesiems tą žvengimą būtų nelengva gestais parodyti. Pateiksiu vieną pavyzdį, kodėl neregiui arklį paprasčiau prižiūrėti. Jei kur keliaujant šuo kai ką padaro, šeimininkas turi tai surinkti į maišelį, o kaip tai padaryti aklajam? Pirmiausia - iš kur neregiui žinoti, kad tai atsitiko? Šuo šį faktą, priešingai nei kokia sudėjusi kiaušinį višta, dažniausiai begėdiškai nutyli. Arklys - visai kitas reikalas! Vos tik šis gyvūnas pasirodo kelyje ar gatvėje, išlenda "tuntai" moteriškių, apsiginklavusių semtuvėliais bei kibirais, sekančių iš paskos ir nekantriai laukiančių tos laimingos akimirkos, kai pakils arkliuko uodega ir pradės byrėti puikios trąšos pomidorams, gėlėms, kitoms gėrybėms ir grožybėms tręšti. Jokių problemų šeimininkui. Netgi savotiškas pasididžiavimas atlikus gerą darbą. Arklį laikyti net ir ekonomiškai naudingiau nei šunį. Ką jau kalbėti apie tai, jog arklys kainuotų net kelis kartus pigiau nei dresuotas šuo. Pavasarį ar rudenį, kai į sodus ateina prakaituotas darbymetis, arklį galima bus nuomoti, kai reikės ką suarti, suakėti ar pavežti. Pelninga gali būti ir vasaros šienapjūtė - juk kai kur šienelio surinkti galima privažiuoti tik arkliuku. Tos visos paslaugos dabar visai nemenkai kainuoja. Anksčiau besiganantį arkliuką dar ir su kumeliuku galėjai pamatyti vos ne prie kiekvienos sodybos, o dabar tai tapo egzotiška retenybe. Daugelis miesto vaikų tokį gyvūną yra matę tik paveikslėliuose ar filmukuose, tad miesto švenčių metu Ugniaus augintinis galės pavežioti klykaujančius iš džiaugsmo pyplius ir nežinia dėl ko dar labiau klykaujančias tų pyplių mamas. Aklasis vaikinas turi minčių, kaip panaudoti ir žirgo žvengimą. Jis padarys iš jo tikrą aktorių - išmokys žvengti po kiekvieno Ugniaus papasakoto anekdoto. Taigi Ugnius su savo batais, o jo žirgas su savo "pasagotomis" kanopomis lips į cirko arenų scenas linksminti smalsių žioplių. Puikiai išlavintas Ugniaus aklys - oi, liežuvis susipainiojo, norėjau pasakyti arklys - taptų stipriu, protingu, žinomu, garsiu žirgu ir galėtų hipodromuose dalyvauti lenktynėse, be abejonės, jas visas laimėtų. Ugnius dalyvautų lažybose, statytų dideles sumas už savo greituolį ir susižertų maišus pinigų. Tuos maišus Ugnius susikrautų į vežimaitį ir jo žirgas temptų pas Ugniaus merginą. Mergina glėbiais semtų pinigus iš maišų, pirktų, ką tik įsigeidžia, kitaip sakant, visokiausias nesąmones ir būtų tokia laiminga, jog net sprogtų iš meilės ir dėkingumo Ugniui. O kaip Ugnius mėgsta žaisti su sprogstamomis medžiagomis, jau pasakojau pačioje pradžioje. Laimingas vaikinas vaikščiotų išdidus ir savimi patenkintas. Vaikščiodamas su baltąja lazdele aklasis keliautojas dažnai sustodavo, kai reikėdavo praleisti kokį artėjantį žmogų ar atsiprašyti už lazdelės užkliuvusias moteriškes. Kai Ugnius eitų šalia žirgo, visi trauktųsi į šalį ir duotų jiems abiems kelią. Vaikinas yra girdėjęs - aklųjų su šunimis vedliais daug kur neįleidžia. Išgarsėjusiam žirgui ir ne mažiau žinomam jo šeimininkui niekas neišdrįstų pastoti kelio. Atvirkščiai, visi laikytų garbe tokios garsios poros apsilankymą ir tą faktą panaudotų kaip puikią tiek žodinę, tiek vaizdinę reklamą savo prekėms ar paslaugoms liaupsinti. Apie žirgą vedlį ir jo globotinį Ugnių rašytų spauda, juodu rodytų televizija, gal net būtų sukurtas ilgametražinis daugiaserijinis filmas su subtitrais ir sinchroniniu vertimu į kelias užsienio kalbas. Štai tokį mielą vaizdelį nupiešė Ugniaus vaizduotė, sudėliojusi vaikino mintis vieną prie kitos ir vieną ant kitos. 

Taigi, jei ruošiatės įsigyti vedlį, gerai pagalvokite ir jūs. Mokslininkų, gydytojų ir astrologų nuomone, tinkamiausias laikas skaityti šį straipsnį ir pirkti arklį vedlį yra balandžio mėnuo. Labiausiai tinka pirmoji mėnesio diena, bet neprastos ir kitos - ypač iki Jurginių. Juk ir mūsų liaudyje sakoma: "Pagal Jurgį ir kepurė!" Arba kitaip: "Pagal Ugnių ir jo žirgas!" 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]